Kokių tik pomėgių žmonės nepuoselėja. Vieni domisi sportu, kiti skaito knygas, treti kolekcionuoja pašto ženklus. O mažeikiškis Juozapas Kukštas renka autografus. Ir ne vien tik labai žinomų žmonių.
PAMĖGO
NUO VAIKYSTĖS
J. Kukštas „Santarvę“ patikino per pusę amžiaus surinkęs per 500 parašų. Tiesa, yra ir besikartojančių autografų.
„Dažnai paprašau, kad tas pats žmogus pasirašytų dar kartą, ypač jei susitikę buvome seniai ir praėjo keletas metų“, – sakė mažeikiškis.
J. Kukštas pasakojo parašus pradėjęs rinkti dar vaikystėje. Jis gimė ir augo Viekšniuose, kur kultūrinis gyvenimas virte virė. Dažnai lankydavosi susitikimuose su įžymiais meno, sporto ir kitų sferų žmonėmis.
Atvykdavo dramos teatrai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio.
Būdavę smagu pamatyti gyvas įžymybes ne tik scenoje, bet prieiti ir jas pašnekinti.
„Nuo seno mėgstu skaityti, stengdavausi dalyvauti susitikimuose su rašytojais. O būdamas pakankamai drąsus ir smalsus nunešdavau ir knygą autoriui pasirašyti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jei neturėdavau autoriaus knygos po ranka, paduodavau užrašų knygelę ar lankstinuką“, – prisiminė J. Kukštas.
SVARBU SUGEBĖTI
PRAKALBINTI
Vėliau tai tapo įprastu dalyku. J. Kukšto teigimu, jam nėra sunku prieiti prie bet kurio žmogaus, net ir prie prezidento.
„Vienas iš senesnių parašų – sunkiasvorio boksininko Jono Čepulio. Jis savo iškarpą iš žurnalo papuošė parašu 1968-aisiais važiuojant traukinyje“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Parašus yra tekę rinkti ir netradicinėse vestuvėse.
„Nors esu krikščionis katalikas, tačiau teko piršliauti lietuvio ir lietuvaitės vestuvėse, surengtose pagal pagoniškus papročius. Tai ta proga paprašiau pasirašyti žynio Kęstučio iš Romuvos“, – pasakojo kolekcininkas.
Anot jo, svarbu rasti tinkamą priėjimą prie žmogaus ir būti gerai nusiteikusiam.
„Priėjęs prie žinomo žmogaus sakau, visada malonu jus matyti, arba skaityti jūsų kūrinius, ar klausyti per radiją, bet dar maloniau jus matyti gyvai ir pabendrauti“, – dalijosi patirtimi pašnekovas.
ĮSIMINĖ KETUREILIAI
J. Kukšto užrašų knygutės mirga ne tik nuo autografų, bet ir nuo ketureilių ar palinkėjimų. Vienas iš jų – Jurgio Gaižausko, pacitavusio 1938-ųjų metų Telšių gimnazistų dainą: „Gražus Telšių ežeras, toks platus, kaip jis vilioja mus, paslaptingas, žavus“.
J. Kukštas prisipažino, jog vienas brangiausių autografų yra dar 1977 metais Justino Marcinkevičiaus parašytas linkėjimas: „Mielam Juozui Kukštui: nuoširdžiai lenkiuosi Jūsų pašaukimui šventam ir sunkiam mokytojo darbui. Džiaugiuosi, kad Jūsų jaunystė surado savo prasmę čia, kur Jūs reikalingas kaip oras, kaip vanduo“.
Kolekcininkas pastebėjo, kad eiles ir palinkėjimus dažniau rašo meno žmonės, o sportininkai tik brūkšteli pavardę.
„Sportininkai po varžybų turbūt būna labai pavargę, todėl jie negaišta laiko daug rašydami“, – spėliojo J. Kukštas.
Tarp autografų yra ir iš užsienio parkeliavusių parašų. Pasak kolekcininko, tolimiausias kraštas – Venesuela. Ten vyko chorų festivalis, tad mažeikiškis parsivežė nemažai dalyvių parašų.
„Draugai žino mano pomėgį, tad keliaudami nuperka man lauktuvių užrašų knygelių. Turiu knygelę net iš Wolto Disnėjaus parko, kurią parvežė viena iš mano buvusių auklėtinių“, – pasakojo J. Kukštas.
DOMISI IR ANŪKAI
Sąrašą papildo ir senųjų bei dabartinių krepšininkų autografai.
„Turiu net du Arvydo Sabonio parašus. Jis nepasididžiavo ir pasirašė Kauno halėje, nors pats tą dieną ir nedalyvavo rungtynėse. Dabartiniai krepšininkai dažnai atsisako pasirašyti. Skaudžiausia būna, kad neigiamo atsakymo sulaukia mano anūkas Dovydas. Jam, kaip ir man kažkada, didelė garbė paspausti ranką ir paprašyti autografo“, – sakė J. Kukštas.
Kolekcininką džiugina tai, kad jo pomėgiu užsikrėtė ir anūkai, kad turės kam palikti savo sukauptą kolekciją. Mažeikiškio manymu, kiekvienas parašas yra atskira istorija, kuri turi išlikti ateities kartoms.
J. Kukštas pripažino, kad dalis autografų ar palinkėjimų per laiką tampa neįskaitomi. Jei yra galimybė, jis pats patikslina autorių, datą bei tekstą.
GAILA TO, KO NĖRA
J. Kukštas apgailestauja ir dėl prarasto laiko.
„Pomėgį rinkti parašus buvau apleidęs, kai penkerius metus mokiausi Vilniuje. Ten tikrai teko susitikti ir bendrauti su nemažai žinomų žmonių, tačiau jų pasirašyti taip ir nepaprašiau“, – sakė J. Kukštas.
Kaip skaudžiausią praradimą, mažeikiškis įvardijo tai, kad lankydamasis Vatikane pas amžinatilsį popiežių Joną Paulių II, nepaprašė jo pasirašyti.
„Išdrįsau pats asmeniškai prieiti prie Jono Pauliaus II ir gauti palaiminimą, tačiau neturėjau rašiklio, kuriuo jis gal būtų brūkštelėjęs nors ir ant natų sąsiuvinio. Guodžia tik tai, kad tarp man pasirašiusiųjų yra kitų žinomų dvasininkų: kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta, amžinatilsį vyskupas Antanas Vaičius“, – vardijo J. Kukštas.
Vienas paskutiniųjų autografų – operos solisto Vladimiro Prudnikovo. Jis nesenai koncertavo Mažeikiuose. Paskutinė užrašų knygelė pradėta rašyti 2007-ųjų birželio 17-ąją ir jau didžioji jos dalis yra užpildyta.
„Manau, kai nuvažiuosiu į dainų šventę, šią knygelę galutinai užbaigsiu“, – šypsojosi J. Kukštas.
Kolekcininkas prisipažino, jog pasitaiko, kad ir jo paties kas nors iš jaunimo paprašo autografo. J. Kukštas mielai jiems pasirašo.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: A. Kukštas J. Čepulio autografą gavo važiuodamas su juo vienam traukinyje.
