Braškių augintojas laisvalaikiu skaito antikos filosofus

Pirmosios Vandos ir Vidmanto Vilių braškės turgaus prekystalius pasiekia balandžiui baigiantis. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Lėteniuose, gražiame gamtos kampelyje, miškų apsuptyje, jau penkiolika vasarų keturių hektarų lauke sirpsta braškės. Vandos ir Vidmanto Vilių braškių ūkis – vienintelis toks mūsų rajone.
Jo šeimininkai mąsto ne tik apie kasdienius rūpesčius, bet ir apie gyvenimo prasmę. Jie įsitikinę: tikėjimas žemės Sukūrėju, nuolankus darbas, geri darbai, padaryti kitam žmogui, – štai kur gyvenimo sėkmės paslaptis.

Trumpas braškių sezonas

Pirmosios Vilių braškės turgaus prekystalius pasiekia balandžiui baigiantis. Kasmet nuo balandžio dvyliktos uždengę agroplėvele pirmuosius 20 arų augintojai atidaro savo braškių sezoną. Nepastebimai ūkio šeimininkams prabėga tie pora mėnesių. Nors liepa dar nepasibaigusi, Viliams braškyne prasideda rudens darbai: pjaunami uogų lapai, ravima.
„Gerai, kad būtų tokia technika, kuri nuimtų lapus, susmulkintų ir nereikėtų rūpintis, kaip išgabenti juos, nes tai pakankamai daug darbo“, – svajojo šeimininkas.
Liepos vidury paprastai pradedami sodinti nauji daigai ir jie paliekami žiemoti iki pavasario. Svarbiausia, pasak augintojų, kad braškės neiššaltų… Sutuoktiniai džiaugiasi, kad per 15 metų gal tik vieną kartą nuo šalčio jų augalai nukentėjo. Nuostabą kelia ir tai, kad pernai beveik visiems braškės iššalo, o jiems – ne.
„Pats negaliu atsistebėti, kaip tai nutiko, nors, kita vertus, esu tikintis žmogus ir manau, kad tokia buvo Aukščiausiojo valia“, – garsiai mąsto vyriškis.

Braškių auginimo ypatumai

Uogų auginimo vieta keičiama kas ketveri metai. Anksčiau vietoj išrautų braškių kerų ūkininkai sodino bulves, dabar sėja kviečius.
Viliai primena augintojams, kad reikėtų nepamiršti laiku nupurkšti braškių. Svarbiausia – nuo pagrindinio kenkėjo – erkutės. Jie iš savo patirties žino: laiku nenupurškus braškių žiedų nuo šio parazito, uogos bus susirietusios, nekokybiškos išvaizdos.
Be to, norint gero derliaus, uogas reikėtų patręšti, tačiau, anot jų, svarbu nepamiršti saiko. Viliai savo augalus linkę tręšti nenaudodami jokių purkštuvų. Ūkininkai tik kartą pabandė pasinaudoti „technika“ ir to pakako, kad įsitikintų, jog po purškimo uogos pakeičia savo skonį.

Darbo niekada nebijojo

Per trisdešimt ketverius bendro gyvenimo metus Vanda ir Vidmantas dirbo ką tik išmanė ir neieškojo pašalpų. Ir sunkmečiams užėjus, ir keičiantis santvarkai, jie visuomet rasdavo būdų, kaip užsidirbti duonai. Ir ne tik jai.
Dvidešimt aštuonerius metus Naftos priešgaisrinėje tarnyboje išdirbęs Vidmantas laisvadienių dykai neleido: vyriškis ir mašinas remontavo, ir prie statybų triūsė. Užėjus „verslo bangai“ – vežti kailines kepures į Rusiją – Vidmantas kartu su žmona įsisuko ir į jį. Rankomis šiuos galvos apdangalus siuvo.
Imtis auginti braškes Viliams taip pat nebuvo didelė naujiena. Jie dar tarybiniais laikais augino ir pardavinėjo gvazdikus,  vėliau – grūdines kultūras bei bulves.
Neslepia ūkininkai, kad kiekvienoje iš šių sričių jų laukė dideli išbandymai: gvazdikus auginant reikėjo itin didelės priežiūros ir nemažų sąnaudų. Pradėjus kristi grūdinių kultūrų supirkimo kainoms, ūkininkai atsisakė šių kultūrų. Bulvių ūkį taip pat apleido, nes Viliai įsitikino, kad auginant bulves reikia fizinės ištvermės.
Prieš penkiolika metų Vanda ir Vidmantas dvidešimties arų sklype pabandę užsiauginti dviejų rūšių braškių veislyną, šiandien tuo tebesiverčia. Tik keturių hektarų plote jau auga, žydi ir noksta net septyniolikos rūšių braškės!
Dideli pagalbininkai ūkininkams yra jų vaikai – Violeta ir Vygantas. Trisdešimt dvejų metų Violeta nuo pat vaikystės darbuojasi pas tėvus – ir darže, ir už  prekystalio. Sūnus Vygantas, metais jaunesnis už seserį, po truputį tėvų ūkyje sodinasi braškių sau. Jo planuose – kada nors šioje vietoje pasistatyti savo sodybą.

Neapsieitų be darbininkų

Nors ir darbšti Vilių šeimyna, neapsieinama be kelių nuolatinių pagalbininkų. Prasidėjus uogų sezonui, braškėms skinti šeimininkai samdo ir jaunimo, ir vyresnių žmonių.
Šiemet pasikeitus įdarbinimo sistemai – nebelikus verslo liudijimų, pagalbinių darbininkų įdarbinimas ūkininkui tapo tikru galvos skausmu. Viliams per sezoną tenka įdarbinti apie penkiasdešimt braškių skynėjų.
Anot ūkininko, didžiausia bėda – žmonių nepareigingumas: padirba vieną dieną, o kitą – nebesirodo. Ūkio savininkui per dieną tenka atleisti ir priimti po kelis žmones.
„Popierizmas ir nuostoliai darbdaviui: žmogus įformintas oficialiai, jo atleisti negali, nes turi informuoti darbuotoją prieš tris dienas, o mokesčius mokėti už jį reikia, – skundžiasi nauja tvarka V. Vilius ir priduria: –  Juk pasitaiko nemažai tokių, kurie nedirba arba priskina labai nedaug, bet vis tiek darbdaviui mokesčius tenka mokėti už jį.“
Vyriškis pastebi, kad dauguma moterų dirba labai sąžiningai, atsakingai, bet jaunimas, ypač miestiečiai, tiesiog piktybiškai vengia darbo.
Pasak ūkininko, braškių skynimas nėra labai lengvas darbas, tačiau netingint galima užsidirbti. Už nuskintų uogų kilogramą ūkininkas moka po litą. Tarp jo samdomų skynėjų yra tokių, kurie per dieną priskina iki šimto kilogramų. Šeimininkai negali atsidžiaugti tokiais žmonėmis kaip Birutė Rakštytė, kuri nepriekaištingai pas juos dirba jau ketverius metus.

Patys mėgsta braškes

Viliams braškės – ne tik pragyvenimo šaltinis. Jie be šių uogų neįsivaizduoja savo virtuvės, tačiau iš visų konservavimo būdų pripažįsta tik šaldymą.
Dabar ūkininkai turi 600 litrų šaldiklį, tad nemato prasmės gadinti uogų jas verdant. O vasarą svarbu jų iki soties prisivalgyti. Per netrumpą ūkininkavimo laiką Viliai pastebėjo, kad mūsų žmonės labai mėgsta braškes: už pirmųjų, ankstyvųjų, uogų litrą net 25 litų nepagaili.
Nors braškių auginimas yra sezoninis užsiėmimas, Viliai darbo turi ir žiemą. Šaltuoju metų laiku jie valo, tvarko nuosavą šešiolikos hektarų mišką.
Vis dėlto laiko randama ir kitiems pomėgiams. Vidmantas – didelis knygų mėgėjas. Jau perskaityti Platono, Aristotelio, Sokrato veikalai. Ūkininkas sakė išsistudijavęs Bibliją, išnagrinėjęs visas pasaulio religijas, todėl turi savo požiūrį į žmogaus gyvenimą žemėje.
V. Vilius sako visur ir visada pasikliaująs Viešpačiu, tad stengiasi gyventi visiškoje taikoje su Juo, pats su savimi ir su kitais žmonėmis…