„Šiandien esu emociškai paveiktas ir noriu kalbėti apie tai, kas man dabar yra labai svarbu“, – minint poeto Vytauto Mačernio žūties dieną „Santarvės“ pakalbintas sakė populiarus aktorius Donatas Banionis.
TRAGIŠKA POETO LEMTIS
Prieš šešiasdešimt vienus metus aktorius pirmasis rado nuo sprogmens skeveldros žuvusį poetą. Bolševikų armijai artėjant, D. Banionis kartu su poetu V. Mačerniu ir rašytoju Pauliumi Jurkumi ketino trauktis į Vakarus.
„Su poetu mane supažindino režisierius Juozas Miltinis. Traukiantis į Vakarus jis pasiūlė mudviem porai dienų užsukti pas poetą. Taip ir pasilikome pas jį Šarnelėje“, – pasakojo D. Banionis.
Vyrai nesiskubino trauktis iš Lietuvos, fronto pajudėjimo laukė keletą mėnesių. Spalio pradžioje pasigirdus sprogimams, jaunuoliai suprato, kad jau atėjo laikas. Kitą dieną D. Banionis kartu su V. Mačerniu susiruošė kelionei.
„Kadangi dar turėjome kartu pasiimti ir Paulių Jurkų, tad pirmiausia vykome į Žemaičių Kalvariją. Kelyje sutikti kareivukai liepė geriau ten nevykti, esą bolševikų armija jau artinasi.
Poetas man pasiūlė jo palaukti pakelyje, o jis vienas nubėgsiąs pas Paulių, taip būsią greičiau. Taip ir likau pakelėje laukti draugų“, – prisiminimais dalijosi aktorius.
Po kiek laiko D. Banionis išgirdo sprogimą, tačiau nekreipė didelio dėmesio, juk karo metais nuolat jie griaudėdavo. Jaunas vyras sunerimo draugų nesulaukdamas keletą valandų. „Nusprendžiau pats nueiti į Žemaičių Kalvariją ir pažiūrėti, kur jie užtruko. Atbėgęs į kaimelį, Jurkaus kieme radau jau žuvusį Vytautą”, – pasakojo aktorius.
Pasak D. Banionio, poetui tikriausiai buvo lemta žūti, mat P. Jurkus jau iš vakaro buvo pasitraukęs su vokiečių kareiviais.
DIDI ASMENYBĖ
D. Banionis džiaugiasi, kad jam teko laimė pažinti poetą. Anot jo, ši pažintis daug davė kultūriniu atžvilgiu, pakeitė aktoriaus supratimą apie gyvenimą, žmogaus būties esmę. „Man, to meto mąstymu, poetas buvo idealas. Tai labai išsilavinęs, siekiantis mokslo, pasaulio pažinimo žmogus. Užtenka paskaityti jo kūrybą, kad suprastum, ką poetas mąstė apie gyvenimą.
V. Mačernis nebuvo man draugas, tik artimas žmogus. Jis buvo per daug aukštai mąstantis, kad būtų mano draugas, juk tuomet aš buvau tik paprastas jaunuolis”, – pasakojo aktorius.
Po V. Mačernio žūties D. Banionis surinko visus jo rankraščius ir parsivežė į Panevėžį. Poeto kūrybą persirašinėjo aktoriaus draugai, surinko mašinėle. Greitai pasklidus kalboms, jog visi poeto rankraščiai yra pas D. Banionį, jų atvyko pasiimti poeto V. Mačernio sužadėtinė Bronė Vidžiūnaitė.
„Kaip aš galėjau jų neatiduoti? Juk jai tie rankraščiai buvo daug brangesni. Vėliau ji man eilėraščius atsiuntė jau atspausdintus”, – kalbėjo maestro.
LIETUVOJE PASIEKĖ DAUGIAU
Nors aktoriui ir nepavyko pasitraukti iš Lietuvos, tačiau, pasak jo, šiandien jis nesigaili nieko.
„Esu apvažiavęs beveik visą Ameriką, tačiau nė už ką nenorėčiau ten gyventi. Sutinku, kad karo metais kiekvienas ten dirbęs lietuvis gyveno geriau nei aš. Kiekvienas turėjo savo automobilį, namą, tačiau kultūriniu atžvilgiu aš pasiekiau daugiau“, – kalbėjo D. Banionis.
Pasak jo, Amerikos kultūra labai smukusi. Didžioji dalis į šią šalį pasitraukusių lietuvių menininkų, rašytojų, poetų nebekūrė, jie sunyko kultūriniu atžvilgiu. Aktorius džiaugėsi, kad ir bolševikinėje visuomenėje, anot jo, galėjo klestėti menas, muzika, teatras.
D. Banionis apgailestavo, kad šiandien lietuvių kultūra yra smukusi. „Liūdna, kad aktorius išvyksta į svetimą šalį dažyti tvorų, užuot vaidinęs Lietuvos scenoje. Tačiau galima suprasti ir juos, ten bent jau galima užsidirbti šiokį tokį pinigą“, – mintimis dalijosi aktorius.
D. Banionio nuomone, dabartiniams lietuvaičiams nereikia klasikos, jiems ji visiškai neįdomi. „Šiandien Lietuvoje ir Banionį nelabai kas žino. Kam jis reikalingas? Jiems daug svarbiau yra naktį susirinkti į tūkstantinį koncertą, nes tai yra „kaifas“. O kur jūs matot „kaifą“ klasikoje? Taip dabar yra gyvenama“.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
