Eksperimentuojant galima susikurti ir mėgstamų patiekalų

Gedruta Urbonienė, draugių vadinama įprastesniu vardu – Giedrė, sako, kad daugelį savybių paveldėjo iš šeimos.
Mama – puiki siuvėja, mezgėja, tik nemėgusi virtuvės, tėtis – muzikantas, iškalbos nepritrūkstantis žmogus. Jau per trisdešimt metų Giedrė mokytojauja. Nuo 1973-iųjų, kai baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Vėliau aukštąjį išsilavinimą neakivaizdžiai įgijo Šiaulių pedagoginiame institute.
Dabar ji – „Vyturio“ pradinės mokyklos mokytoja. Tačiau šį kartą ne apie pedagoginį darbą, o kitą Giedrės užsiėmimą, kurio ji imasi kaip ir kiekvieno darbo – su meile ir įkarščiu, – tai šeimininkavimas.
PAVELDĖJUSI IŠ ŠEIMOS
Kolegių apibūdinama kaip energinga, darbšti mokytoja, sėkmingai susidorojanti su bet kokia veikla, Gedruta Urbonienė mano, kad daugelis gebėjimų jai įgimti: mamos nagingumas, tėvo iškalba. Na, o šeimininkės genus mano paveldėjusi iš senelės Marijos Tautevičos, kuri iki Pirmojo pasaulinio karo Sankt Peterburge, Petropavlovsko rūmuose buvo šeimininkės padėjėja. Matyt, įtiko, spėja G. Urbonienė, nes parsivežė ir nemažai pinigų, ir dovanų (parodo senelei dovanotą vazą).
Beje, senelės gyvenimas gali būti tikrai įdomaus romano siužetas: ji – tarnaitės ir septyniasdešimtmečio dvarininko dukra. Tėvui mirus, išvyko tarnauti, o sugrįžus į Lietuvą, ja susižavėjo keturiolika metų jaunesnis vyras, ir taip, kad tikrai galvą pametė. Mat buvo ir graži, ir pinigų turėjo – iš Rusijos auksinių parsivežė. Vėliau senelė, nors metų jau turėjo, bet nebuvo apsileidusi, skara apsigobusi bobutė. Visada tvarkinga, pasitempusi.
„Iš jos tuos valgio virimo pradmenis ir gavau, – sako Giedrė. – Į kiekvieną sriubą bulves kitaip pjaustyti reikėjo. Į barščius – plonais šiaudeliais, kopūstų šutynei vėl kitaip. Padarei ne taip, turėjai išgraibyti ir daryti iš naujo“. Tačiau vaikystėje susidomėjimo valgio virimu ji nejutusi, bet mama vertė senelei padėti virtuvėje.

VIRTUVĘ PAMĖGO IŠTEKĖJUSI
Valgį ruošti skatinusi ir buto šeimininkė, pas kurią, mokydamasi Klaipėdoje, nuomojo kambarį. Tai buvo Lietuvos vokietė, kurios giminaičiai gyveno Vokietijoje. Moteris savo nuomininkes mergaites skatino padėti jai ruoštis virtuvėje.
Tada, apie 1970 m., Giedrė pirmą kartą paragavo ir pudingo, kurio šeimininkei atsiuntė giminaičiai iš Vokietijos, ir želės tortų. Tačiau nori nenori pamėgti virtuvę teko ištekėjus, kai augo savi vaikai. Jiems norėjosi ką nors skanesnio patiekti.
„Kokie tuomet būdavo pirktiniai tortai! Pertepti sviestu, nevalgomi. Iš mėsos valgių – kotletas, jau prie geresnių patiekalų skiriamas“, – sako mokytoja. Ji vaikus palepindavo ne parduotuvės, o savo pačios kepiniais. Ir ne šiaip sausainiais. Per šventes ant stalo puikuodavosi grybukai, kaštonai. Išmoko gražiai spyglius ištęsti, parinkti dažų spalvas.
Kitus jos kulinarinius sugebėjimus nuoširdžiai įvertino anyta, sakydama, kad Giedrė viską gamina skaniai, ir jokioms progoms, ruošiant vaišes, neprašydavo šeimininkių. Paskui jos gebėjimus pastebėjo ir kiti. Tačiau svetimuos namuos šeimininkauti nemėgsta, nebent kartais kaip pagalbinė, ir priduria: „Nemoku greitai dirbti“.

ĮPRASTĄ PATIEKALĄ GALIMA ATNAUJINTI
„Esu nepatogi viešnia, – kalba G. Urbonienė. – Ar svečiuose, ar kavinėje įdėtą maistą stumdau šakute ir ieškau, iš ko ten viskas pagaminta“. Juk, anot jos, ne visada paklausi žmogaus, koks to ar kito patiekalo receptas. Atspėjusi valgio sudėtį, tuoj pat eksperimentuoja, išbando.
Žinoma, galbūt visai kitaip išeina, anot jos, neįdėk kokio produkto net ir į labai įprastą patiekalą ir gausi naują. Pavyzdžiui, į baltą mišrainę nedėk bulvių arba vietoj dešros – rūkytos paukštienos, ir bus kitaip.
Nors vaikai sukūrė savo šeimas, tačiau sekmadieniais ar šiaip laisvesnę dieną Giedrė mėgsta darbuotis virtuvėje, paruošia iškilmingesnius pietus su gražiai serviruotu stalu, degančia žvake. Gal todėl dažnai ir vaikai užsuka pas tėvus pietauti. Puiki šeimininkė ir marti, o dukra paveldėjo ir gebėjimą šeimininkauti, ir megzti, nerti.

RŪPI BENDRAS STALO VAIZDAS
„Nelabai mėgstu paties maisto puošti. Mokykloje, jeigu ruošiame vaišes, tokį darbą daro kitos. Man labiau rūpi bendras stalo vaizdas, todėl stengiuosi parinkti įvairesnius indus, juos mėgstu pirktis“, – sako moteris. Servetėlėms sukti turi nusipirkusi specialius žiedelius (jų būna metalinių ar keraminių). Mažosios anūkėlės krikštynoms pavyko itin gražiai paserviruoti stalą su nasturtų žiedais.
Mokytoja domisi valgomomis gėlėmis, tačiau eksperimentuoti su jomis nesiryžta. Naudoja tik gerai žinomas. Dar pašnekovė prisipažįsta nemėgstanti pyragų, sausainių kepti, nors kažkada ir palepindavo vaikus. Jos manymu, skanėstų parduotuvėse yra pakankamai. Tačiau jeigu užsimano skanių kepinių, užeina pas vyro brolienę – ši kepa puikius pyragus.
Apie G. Urbonienę kolegė Ereida Tamašauskienė sako: „Ji tokia šauni šeimininkė, visos mokomės iš jos meno ir darbe, ir virtuvėje“.
Na, o Gedrutos virtuvės valgiai gal ką nors sudomins. Beje, vien silkės patiekalų ji galėjo pasiūlyti ne mažiau kaip dešimt. O gal kitaip norėtumėte išsivirti kad ir kasdienius barščius?
Roma ŽILINSKIENĖ
Jono STRAZDAUSKO nuotrauka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto