Emigraciją kalėjimu vadinantis mažeikiškis pedagogas grįžti į savo šalį kol kas neketina

Airiai dievina futbolą ir regbį, kitos sporto šakos jų nedomina, laisvalaikį jie mieliau praleidžia baruose. Tuo tarpu lietuviai, gyvenantys Dubline, mielai lanko jėgos sporto klubus, rengia varžybas tarpusavyje.


„KOLEKCIONUOJA“
TITULUS
Trumpam į Mažeikius grįžęs rankų lenkikas 24-erių metų Arnoldas Milis, jau pusantrų metų gyvenantis Airijos sostinėje Dubline, sunkiai gali išvardinti titulus, kuriuos iškovojo rankų lenkimo varžybose.
„Šalies jaunių bei jaunimo čempionas buvau visą laiką, kol leido amžius, po to pradėjau „kolekcionuoti“ šalies suaugusiųjų pirmenybių čempionų titulus. Pirmiausia tapau Lietuvos pirmenybių nugalėtoju svorio kategorijoje iki 60 kilogramų, po to du kartus nugalėjau svorio kategorijoje iki 65 kg, du kartus – svorio kategorijoje iki 75 kg, užpernai laimėjau čempiono titulą svorio kategorijoje iki 75 kg, o šiemet triumfavau svorio kategorijoje iki 80 kg. Europos jaunimo pirmenybėse esu iškovojęs bronzą, o suaugusiųjų čempionate likau penktas“, – vardijo titulus mažeikiškis.
Pradžioje vaikinas negalėjo apsispręsti, kurią sporto šaką rinktis: lankė ir karatė, ir futbolą, ir lauko tenisą, tačiau, kaip pats prisipažino, nepatiko, nes reikėjo daug lakstyti. Nuo keturiolikos pradėjo užsiiminėti rankų lenkimu ir juo… „susirgo“.
Pasak Arnoldo, šis individualus sportas, kur dvikova kartais trunka tik kelias sekundes, patraukė tuo, kad jeigu esi stiprus, niekas čia tavęs „nenuteisėjaus“, gali stoti su varžovu vienas prieš vieną.
„Stengiuosi kasmet vis pereiti į kitą svorio kategoriją, patirti vis naujus iššūkius, įveikti vis kitus varžovus. Yra tokių sportininkų, kurie keletą metų varžosi toje pačioje kategorijoje, tačiau tai neįdomu. Mano tikslas – surinkti visų kategorijų čempionų apdovanojimus iki absoliutaus svorio. Kitais metais jau varžysiuosi svorio kategorijoje iki 85 kg“, – sakė atletas.
VYRAUJA
DVI SPORTO ŠAKOS
Nors baigė Klaipėdos universitete kūno kultūros ir sporto pedagogiką, Arnoldas išvyko laimės ieškoti, kaip ir daugelis tautiečių, į Airiją. Norėdamas susikurti savo buitį, turėti namus – privalai imti paskolą ir tampi įsipareigojęs bankui. Taip savo emigracijos priežastį apibūdino vaikinas.
„Ir nenusivyliau – atlyginimas dabar leidžia pirkti tai, ką geresnio pamatai parduotuvėje ar iš drabužių, ar iš avalynės. Sportuodamas čia, Lietuvoje, negalėjau sau leisti pirkti tokių maisto papildų, kokių leidžia sąlygos pirkti dabar Airijoje“, – džiaugėsi mažeikiškis.
Dubline Arnoldas gyvena kartu su trimis lietuviais nuomojamame bute, kurį sudaro trys miegamieji, svečių kambarys ir virtuvė.
Dirba naktimis keturis kartus per savaitę vaisių vadybos firmoje. Jo darbas – rūšiuoti vaisius pagal kavinių ir barų užsakymus. Naktimis dirba todėl, kad vairuotojai iš ryto juos jau galėtų išvežioti užsakovams.
„Kadangi daugiau šioje šalyje nėra ką veikti, tai laisvalaikį praleidžiu jėgos treniruoklių salėje, kur renkasi nemažai lietuvių. Vienas pigesnių klubų atrodo taip: pirmajame aukšte baseinas, antrajame – treniruoklių salė, dušai bei persirengimo kabinos. Man tai kainuoja tris šimtus eurų per metus, tuo tarpu žinomi mažeikiškiai galiūnai broliai Lalai lanko prestižiškesnį klubą (privalumai – pirtys, baseinai), kuris metams kainuoja šešis šimtus eurų. Mes nuo airių skiriamės ir tuo, kad dirbame pagal savo sistemą, tuo tarpu airis ateina tik iš idėjos, savo malonumui, gali vieną pratimą atlikinėti visas tris valandas“, – pasakojo Arnoldas.
Rankų lenkimo ar kitų jėgos sporto šakų bei lietuvių taip dievinamo krepšinio Airijoje beveik visiškai nežaidžiama, ten dievinamas tik regbis ir futbolas.
Anot mažeikiškio, ten populiaru sėdėti alaus baruose ir stebėti šių sporto šakų varžybas – ketvirtadienį pradeda, sekmadienį baigia. Jeigu ir susiorganizuoja galiūnų kokias rungtis ar bėgimą su svarmenimis – tai tik lietuviai emigrantai tarpusavyje.
STEBINA MOKĖJIMAS
DŽIAUGTIS RENGINIAIS
Kuo skiriasi airiai nuo lietuvių? Pasak Arnoldo, airiai – draugiškesni, labiau linkę padėti, tuo tarpu lietuviai – jeigu pažįstamas, dar gali susitarti, jeigu ne – nieko nebus. Rasinių ar tautinių konfliktų vaikinui nėra tekę patirti – firmoje dirba trys moldavai, estas, latvis, keli lietuviai, vadovas – airis, ir jokių problemų dėl tautybių nėra. Tačiau, nors materialine prasme jokių nepatogumų nėra, tačiau, mažeikiškis sako jaučiąsis kaip uždarytas į kalėjimą – vis tiek esi emigrantas, ir su tavimi banke ar kitoje įstaigoje bendrauja ne taip, kaip su vietiniu.
„Ta anglų kalba, kurios mokiausi mokykloje, čia buvo nereikalinga: airiai kalba visiškai kitaip, turi savo akcentą, nukandžioja žodžių galūnes. Per pusantrų metų pavyko išmokti, ir dabar atrodo, kad visai lengva kalbėti. Kadangi maistui nesu išrankus, tai ir čia nėra kuo skųstis – pusryčiams valgau sausus pusryčius su pienu, pietus stengiuosi gamintis pats – gaminuosi vištienos ar kitokius kepsnius. Kas tingi, tai perka dar pigesnį negu pas mus sintetinį maistą, kurį išvynioji ir įmeti į mikrobangų krosnelę“, – sakė mažeikiškis.
Vaikiną nustebino airių mokėjimas džiaugtis bet kokiu renginiu. Jeigu vyksta kad ir moksleivių varžybos, kurias pas mus dažniausiai stebi tik keli tėvai ar šiaip sirgaliai, tai šioje šalyje tokio rango varžybas žiūri du trys šimtai žiūrovų. Ir ne vien ramiai stebi: visi apsirengę tos komandos apranga, pasigaminę vėliavas bei šūkius, ir aistringai palaiko sportininkus.
KLUBUOSE KULTŪRA
TOKIA PAT
Pakalbintas apie kultūrą klubuose, Arnoldas teigė, kad skirtumų beveik nematyti: ir Airijoje juose beveik kiekvieną dieną kyla konfliktai, kurie dažnai baigiasi muštynėmis. Skirtumas tik toks, kad tokiame pat klube, kaip mažeikiškiame „Trance dance“, yra ne vienas, bet keturiolika apsaugos darbuotojų.
„Dar vienas didelis skirtumas yra tai, kad prie klubo durų tave pasitinka apsauginis, kurio valia yra įleisti tave į klubą, ar ne. Jis paprastai pasako „atsiprašau, bet jūs šiandien nebūsite įleistas“, ir net neprileidžia prie bilietų kasos. Gali neįleisti dėl, kaip jam atrodo, netvarkingų drabužių, dėl girtumo ar vien dėl to, kad atėjo kartu trys ar keturi vaikinai – tai reiškia, kad jie gali sukelti peštynes. Tiesa, už bet kokį nusižengimą ten be jokių ceremonijų grūda laukan“, – pristatė klubų ypatumus Arnoldas.
Airijoje A. Milis sako jaučiąsis saugiau – ten daug seniau nei pas mus masiškai įdiegtos vaizdo kameros, geresnis miesto apšvietimas, daugiau policininkų. Pačiame mieste patruliuoja neuniformuoti policininkai su skiriamaisiais ženklais nepažymėtais automobiliais.
„Airijos keliuose per visą buvimo laiką dar nėra stabdę, kad kur nors matuotų greitį, taip pat neteko matyti. Visi važinėja prisisegę saugos diržus, nes už antrą ar trečią tokį pažeidimą gresia net vairuotojo pažymėjimo netektis. Pareigūnams užtenka pažiūrėti į kelių mokesčių kvitą, techninės apžiūros taloną bei mašinos draudimo polisą, kurie privalo būti užkišti už lango. Vakarais, po sporto varžybų, neretai policininkai surengia vairuotojų blaivumo tikrinimo reidus“, – apie airių eismo priežiūros pareigūnų darbą trumpai papasakojo mažeikiškis.
Nors Airijoje ir labai trūksta namų, tačiau artimiausiu metu Arnoldas į Lietuvą grįžti neketina: „Lauksiu, kol pakils ekonomika, kol pakils gyvenimo lygis ir mokytojai per mėnesį uždirbs mažiausiai pustrečio tūkstančio litų“.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo: Pasak Arnoldo, nors kova vyksta tik kelias sekundes, to užtenka išsiaiškinti, ar tu esi stiprus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto