Reklama

Žmonės | 2011-05-26 08:19 | Autorius:
Versija spausdinimui

Generolo Raštikio šeimą visam likusiam gyvenimui išskyrė karas ir perversmai(1)

Tiems, kurie susipažinę su šalies tarpukario istorija, puikiai žinoma Lietuvos kariuomenės vado, divizijos generolo Stasio Raštikio pavardė. Tačiau ne visi žino, kad iš karto po karo, tada dar Akmenės rajonui priklausančiuose kolūkiuose (dabar – Mažeikių rajonas) apie penkiolika metų, pasivadinusi svetima pavarde, gyveno ir dirbo vyriausioji Raštikių dukra Laimutė Raštikytė.

TIK PO VESTUVIŲ SUŽINOJO, KĄ VEDĖ
1954 metais Jonas Kateiva, kilęs iš Uogiškių kaimo, vedė porą metų jaunesnę, 24-erių Žemaitės kolūkio (dabar Gyvolių kaimas) buhalterę Ireną Ginčauskaitę. Tada jis buvo neseniai grįžęs iš armijos ir dirbo besiplečiančios Akmenės cemento gamyklos 2-osios krosnies statyboje. Savaitgaliais parvažiuodavo pas mamą į Uogiškius. Aplinkiniuose kaimuose vykdavo šokiai, į kuriuos traukdavo ir Uogiškių jaunimas. Šiuose savaitgalio pasilinksminimuose Jonas ir pamatė Ireną – jauną, simpatišką, smulkutę ir dailią merginą. Jaunuoliai susipažino, o po metų atšoko ir vestuves.
Tik po vestuvių Jonas sužinojo, kas iš tiesų yra jo žmona. Pasak Jono, tada jam žmona pasakė savo tikrąjį vardą, pavardę ir tai, kad jos tėtis – generolas Stasys Raštikis, o mama Elena Smetonaitė-Raštikienė – Lietuvos prezidento Antano Smetonos dukterėčia. Tačiau tai jo nė kiek nesutrikdė. Metęs darbą Cemento gamykloje, vyras atvažiavo gyventi į Žemaitės kolūkį, kur dirbo jo žmona. Iš pradžių Jonas įsidarbino galvijų fermos vedėju, paskui – Gudų apylinkės pirmininku, dar vėliau – Žemaitės kolūkio statybos brigados statybininku.
Iš žmonos Jonas sužinojo, kad susiklosčius aplinkybėms, karui baigiantis tėvai pasitraukė į Vokietiją, iš ten – į JAV. Trys jų dukros, kurių vyriausia buvo Laimutė, kartu su močiute (mamos mama) buvo ištremtos į Sibirą. Į Lietuvą sugrįžo, pačią mažąją palaidoję svetimoje žemėje. Jaunesnioji Meilutė, pasivadinusi Maryte, liko Kaune, o Laimutę likimas atvedė į N. Akmenę (tada – Karpėnai). Sulaukusi aštuoniolikos baigė buhalterių kursus, susirado darbą ir pradėjo savarankišką gyvenimą.

AUGA JAU KETVIRTOJI GENEROLO KARTA
Netrukus jaunieji susilaukė pirmojo sūnelio, kurį pavadino tėčio vardu. Dar po metų gimė Edvardas, o 1959-aisiais – Roma. Tačiau gyvenimas nesusiklostė, ir pora išsiskyrė. Sūnūs liko gyventi su tėčiu, o jaunėlė Roma išvažiavo su mama į Ariogalą. Laimutė įsidarbino netoli miestelio buvusio kolūkio buhaltere.
Visi trys Kateivų vaikai palaikė nuolatinį ryšį su abiem tėvais. Vėliau Laimutė persikėlė gyventi į Jonavą, kur gyveno ir jos sesuo. Ten ištekėjo antrą kartą – už Benedikto Dabrovolskio. Šioje santuokoje gimė dar viena dukra Zita, kuri dabar gyvena JAV.
Nebuvo lemta Laimutei nugyventi amžių ir su antruoju vyru. Moteris išsituokė, ir viena gyvena Jonavoje ir šiandien.
Pirmasis Laimutės vyras ir toliau liko tame pačiame Žemaitės kolūkyje, taip pat vedė antrą kartą. Jo žmona Danutė Griciutė tuomet dirbo vietos aštuonmetės mokyklos mokytoja. Pora gražiai sutaria ir yra kartu iki šiol.
Jonas smulkiai pasakoja apie visus tris jųdviejų su Laimute vaikus, Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio anūkus. Vyriausiasis Jonas gyvena Mažeikiuose. Dirba santechniku ir tekintoju. Užaugino du sūnus ir dukrą. Berniukai jau turi savo šeimas, augina vaikus, kurie Jonui jau proanūkiai. Dukra dar neištekėjusi, gyvena ir dirba Londone.
Edvardas įsikūrė Panevėžyje. Taip pat vedęs, dirba statybose apdailininku. Jo šeimoje užaugo sūnus ir dukra, kurie seniai sukūrę savo šeimas. Edvardas turi vieną anūką, jo tėtis – proanūkį.
Jaunėlė Roma ištekėjusi, kaip ir jos dukterėčia gyvena Anglijoje. Jos vyras žuvo, tad moteris gyvena su sūnumi ir dukra, kurie dabar jau studentai. Roma kartą per metus parvažiuoja į Lietuvą aplankyti mamos. Anot Jono, kai ji dar gyveno Lietuvoje ir mokėsi aukštesnėse klasėse, dažnai lankydavo ir tėtį. Vėliau atvažiuodavo pas jį su vyru, padėdavo darbuotis tėčiui jo ūkyje. Dabar susitikimai tapo labai reti. Roma beaplanko tik mamą.

ŠEIMA BUVO IŠBLAŠKYTA Į VISAS PUSES
Iš Jono Kateivos (jaunesniojo) gautu Laimutės telefono numeriu skambiname į Jonavą. Ilgo ir nuoširdaus pokalbio metu išgirstame visą nelinksmą šios moters gyvenimo istoriją.
1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio šeimą ištiko tragiškas likimas. Norėdamas išvengti suėmimo, 1941-ųjų kovą, šeimą palikęs Kaune, jis atsidūrė Vakaruose, o jo žmona mokytoja Elena Raštikienė su vienerių, ketverių ir vienuolikos metų dukrelėmis viena bandė trauktis įkandin vyro.
To padaryti nepavykus, naktį į namus atėję saugumiečiai moterį suėmė ir uždarė į kalėjimą. Ją tardė siekdami iškvosti, kur jos vyras. E. Raštikienei kalint Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, visos trys mergaitės kartu su jų močiute ir dieduku (Elenos tėvais) 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo išvežti į Sibirą.
„Kartu su mumis ištrėmė ir mamos brolį dailininką Adomą Smetoną, tik jį jau Kauno geležinkelio stotyje nuo mūsų atskyrė. Mano diedukas buvo prezidento Antano Smetonos brolis Motiejus Smetona. Tik skirtingai negu jo brolis prezidentas, jis buvo kaip ir beraštis, akmenskaldys. Žmonės buvo netgi ketureilį surimavę: „Vienas Lietuvą valdo, kitas akmenis skaldo“, – apie savo skaudžios vaikystės prisiminimus kalba Laimutė. – Iki Sibiro mus vežė apie mėnesį. Mano mažoji sesutė Aldona, kuriai tada buvo vos metukai, jau vagone pradėjo viduriuoti. Iš pradžių mus nuvežė į Altajaus krašto gyvenvietę Kamenis prie Obės. Po to išskirstė, ir mes atsidūrėme Pavlovske. Po mėnesio netekome Aldutės, o po metų mirė ir diedukas.“
Prasidėjus karui ir traukiantis sovietų armijai, ji nesuspėjo išvežti kalinių iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo, ir Laimutės mama išėjo į laisvę. Iš Vokietijos grįžo tėtis. O kai karui baigiantis vokiečiai traukėsi ir artinosi sovietų armija, abu Raštikiai vėl emigravo Į Vokietiją, o iš ten – į JAV.
Laimutė prisimena, kaip joms būnant Sibire, iš Lietuvos atvažiavę saugumiečiai ragino užmegzti ryšius su tėvais ir rašyti jiems laiškus. O po karo, 1946-aisiais, jie padėjo mergaitėms su močiute sugrįžti į Kauną.
Praėjo pusantrų metų. Laimutė jau lankė gimnaziją. Ėjo 1948-ieji. Vėl prasidėjo vežimai. Saugumas sekė Raštikių mergaites, tad naktimis jos nemiegodavo namuose.
„Vieną naktį saugumiečiai prisistatė į mūsų namus. Neradę nei manęs, nei sesers Meilutės mūsų bute, kurį laiką laukė sugrįžtančių. Nieko nesulaukę, antrą kartą išvežė mūsų močiutę, po kelerių metų ji tremtyje ir mirė. Po daugelio metų jos palaikus parsivežėme į Kauną ir palaidojome Petrašiūnų kapinėse. Ten, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš Los Andželo taip pat buvo parvežti ir palaidoti mūsų tėvų palaikai“, – pasakoja Laimutė.

IŠ LAIMUTĖS TAPO IRENA
Toliau likti Kaune mergaitėms buvo nesaugu. Laimutė išvažiavo į Akmenės rajoną pas kauniškį Kazį Kurlianskį, kuris tuomet gyveno Karpėnuose. Jis buvo Laimutės mamos draugės, su kuria ji kartu baigė Kauno Saulės mokytojų seminariją, brolis. Meilutė išvažiavo į Joniškį, vėliau gyveno Šeduvoje, Žeimelyje. Laimutė nesimokė, nedirbo, ir tai galėjo tapti priežastimi, dėl kurios ja susidomėjo saugumas. Todėl pas Kurlianską ji ilgai neužsibuvo ir persikraustė į Šapnagių kaimą pas ūkininką Juozą Jašmontą. Ir toliau teko sukti galvą, ką daryti. Mergina neturėjo nei paso, nei jokio kito dokumento. Jašmontai sužinojo, kad Šiauliuose gali padaryti fiktyvius dokumentus. Nedelsdama Laimutė nuvyko į Šiaulius, kur jai išdavė pasą pagal pačios sugalvotus duomenis.
„Pasiėmiau močiutės iš mamos pusės pavardę, pasivadinau Ginčauskaite. Vardą pasakiau, koks pirmiausia šovė į galvą – Irena. Savo tėčiui „įdėjau“ Antano vardą. Gimimo metus palikau tuos pačius, pakeitusi tik mėnesį“, – apie „konspiraciją“ kalba pašnekovė.
Mergina buvo baigusi šešias gimnazijos klases. Laikraštyje radusi skelbimą, kad Mažeikiuose organizuojami trijų mėnesių buhalterių ir sąskaitininkų kursai, juos baigė. Gavo siuntimą į „Raudonosios vėliavos“ (dabar – Palnosai) kolūkį. Dirbo ten metus, po to perėjo į Žemaitės kolūkį.

ĮVEIKUSIOS BAIMĘ SESERYS PRISIPAŽINO
Visą laiką tariamoji Irena gyveno su baime, kad vieną dieną ji bus išaiškinta gyvenanti su svetima pavarde ir su netikrais dokumentais. Jos įsitikinimu, tada ji būtų atsidūrusi kalėjime. Vedybos ir pavardės pakeitimas jai atrodė puikus būdas likti nepastebėtai. Todėl Jonas Kateiva jos gyvenime pasirodė pačiu laiku. Kaip pliusą savo charakteristikai ji priėmė siūlymą stoti į komjaunimą ir mielai su tuo sutiko. Dar daugiau – ji netgi buvo išrinkta kolūkio komjaunimo sekretore. Į komunistų partiją, sakosi, būtų buvę nedrąsu stoti. Anot jos, tada juk imtų tikrinti visą biografiją, knistis praeityje, o tai garantija, kad būtų įkliuvusi…
Po Stalino mirties viešai spaudoje buvo skelbiama ir raginama besislapstančius nuo sovietų valdžios, mobilizacijos ateiti ir prisistatyti saugumui. Šiuos asmenis buvo žadama atleisti nuo bausmės.
„Pasitarėme mudvi su seserimi. Ji taip pat gyveno su svetima Nerytės pavarde, iš Meilutės tapusi Maryte. Su svetimais dokumentais ji buvo įstojusi ir į Kauno medicinos institutą. Meilutė pirmoji prisistatė į Kauno saugumą, iš kur grįžo laiminga. Pranešė man, kad jai pasakę, jog ir seseriai reikia padaryti tą patį“, – prisimena Laimutė ir priduria, kad Meilutei leido baigti institutą ir net gydytojos diplomą išdavė pagal suklastotus dokumentus. Esą niekam nevalia žinoti, kad ji Raštikytė.
Tada į Akmenės saugumą ryžosi nuvažiuoti ir Laimutė. Nors jau buvo ištekėjusi, ji buvo maža, smulkutė, dar visai kaip vaikas.
„Noriu pas saugumo viršininką, – sakau įėjusi į kabinetą. – Į mane pažiūrėjo gana įtariai: ko čia dabar tai mergaitei reikia? Juk tuo metu šios įstaigos lankytojai dažniausiai būdavo subrendę vyrai. Vis dėlto įleido pas viršininką. O mano lūpa jau ėmė nevalingai virpėti ir timpčioti, ir vos besuvaldydama ašaras išlemenau: noriu reabilituotis, esu Raštikytė…“
Po to dingo visa baimė. Pareigūnas, taręs, kad viskas gerai, ją nuramino. Pasakęs, kad tik jiems tai reikia žinoti, nurodė niekam daugiau apie tai neskelbti. Kol kas ir toliau ji turėjo vadintis Irenos vardu, o vėliau ji buvo pamokyta sakyti, kad išduodant asmens dokumentus, įvyko klaida. Į moters klausimą, ar ji gali ir toliau dirbti buhaltere, ji išgirdo teigiamą atsakymą ir pažadą, kad dėl darbo jokių kliūčių jai nebūsią.

MAMA SUNKIAI ATPAŽINO DUKRAS
Karas ir beveik penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija visam gyvenimui išskyrė dukras su tėvais. Dukros taip ir nebesusitiko su tėvu, kuris amžinybėn išėjo toli nuo Tėvynės 1985-ųjų pavasarį, taip ir nesulaukęs Nepriklausomybės atkūrimo.
Mamą Laimutė, jos dukra Roma ir Meilutė pirmą ir vienintelį kartą Los Andžele aplankė 1989 metais ligoninėje, kai ji jau sunkiai sirgo. Mama ir močiutė viešnias priėmė labai nepatikliai. Jų bendravimas buvo šaltas, trūko atvirumo ir nuoširdumo.
Anot Laimutės, mama jų netgi nelabai pažino, elgėsi kaip su svetimomis. Galbūt vėžiu sergančios moters protas jau buvo aptemęs, galbūt jai apskritai pasitikėjimo nekėlė žmonės, atvykę iš svetimos sovietinės šalies, kurioje ji kažkada patyrė tiek daug nelaimių, kančių ir netekčių.
Stasys Raštikis, gyvendamas Los Andžele, parašė ir išleido keturis tomus atsiminimų (perfotografuotos knygos buvo išleistos Vilniuje 1990–1996 metais). Aplankiusios mamą dukros negalėjo parsivežti į Lietuvą tėčio knygų. Pirmieji tomai Raštikytes pasiekė per JAV akredituotą Lietuvos žurnalistą Vilių Kavaliauską. Dalį jo raštų jos parsivežė antrą kartą vykdamos į JAV 1990-ųjų sausį, kai sulaukusi 88-erių mirė Elena Raštikienė, ir dukros, o vėliau ir jų vaikai atskrido į jos laidotuves.
Po kelerių metų abi dukros, lydimos Vyriausybės atstovo, kariškio, į Ameriką nuvyko trečią kartą, kad parsigabentų tėvų palaikus į Tėvynę.

TĖVĄ LABIAU PAŽINO PER DIENORAŠTĮ
Laimutė sako, kad apie savo tėtį ji daug sužinojo iš dienoraščių, kuriuos jis rašė jau nuo 1919 ar 1920 metų. Prieš pasitraukdamas į Vokietiją jis juos sunaikino. Nuo 1948 ar1949-ųjų jis ir vėl tęsė šį darbą ir rašė iki pat mirties. Vėliau šie dienoraščiai buvo išsiųsti į Romos katalikų bažnyčią saugoti, iš kur po kažkiek metų grąžinti į Lietuvą ir perduoti Vilniaus universitetui.
„Dalies, gal dvylikos ar trylikos metų, dienoraščių kopijas mudvi su seserim turime. Jie gana įdomūs. Aprašomi kiekvienos dienos įvykiai, šalies politika, spaudos straipsnių komentarai, pagaliau apibūdinama paties sveikata, prisimenami gauti laiškai iš Lietuvos, nelieka nepaminėti dukrų gimtadieniai, – apie kitoje Žemės rutulio pusėje praėjusį tėvų gyvenimą, žinomą tik iš dienoraščių ir laiškų, pasakoja Laimutė. – Susirašinėjome daugiausia tik su mama. Laiškai iš jos ateidavo dar ir į Žemaitės kolūkį. Tiesa, juose ji niekada nepasirašydavo „Mama“, o ant voko būdavo ne jos, bet kita pavardė. Iki šiol esu išsaugojusi jos laiškus. Yra ir keli trumpi tėčio laiškeliai…“
Kas, be Raštikių kapo Kauno Petrašiūnų kapinių panteone, primena šią garsią tarpukario Lietuvos asmenybę, Lietuvos kariuomenės vadą nuo 1934 iki 1940 metų? 1996-aisiais Žaliakalnyje jo vardu pavadinta gatvė, o Kauno puskarininkių mokyklai suteiktas divizijos generolo S. Raštikio vardas. Dar po metų mokyklos sodelyje pastatytas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio paminklinis biustas su užrašu: „Divizijos generolas Stasys Raštikis“.
Marius STONYS
Nuotraukos iš Jono KATEIVOS (vyresniojo) albumo.: Laimutės (Irenos) ir Jono Kateivų vestuvės. Stovi Stasė Borusaitė-Vaičienė ir Domas Stulpinas iš Uogiškių kaimo. 1954 metai.


Seserys: Meilutė, tapusi vaikų gydytoja ir šiandien tebegyvenanti Jonavoje (kairėje), ir Laimutė Raštikytės Kaune, apie 1955 metus.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.