Iš užsienietiškų šiukšlynų – į mažeikiškės kolekciją

Užlipęs mediniais laiptais į antrąjį seno namo aukštą, susiduri su dešimtimis nemirksinčių akių. Svajingi, besišypsantys, rimti veideliai, blyškūs arba vos parausvinti skruostai, puošnūs drabužėliai – suknios, krinolinai, raukiniai, skrybėlės ir papuošalai, spalvos ir atspalviai. Visa tai – mažeikiškės Nijolės Norkienės kolekcija. Lėlės, kurioms jų šeimininkė suteikė antrąjį gyvenimą. Mat kartą šios porceliano gražuolės jau buvo išmestos į šiukšlyną…

NEDAUG TRŪKSTA IKI 200
Su Bažnyčios gatvėje gyvenančia N. Norkiene susipažinome atsitiktinai. Neseniai atidarytą perskaitytų knygų knygynėlį puošia kelios porcelianinės lėlės. „Tai iš mano mamos kolekcijos“, – paaiškino knygyno šeimininkė. Ir pridūrė, kad restauruoti senas lėles iš porceliano – mamos pomėgis.
Lėlių kolekcininkės toli ieškoti nereikėjo – tik pereiti gatvę ir atsidaryti vartelius. Taip susipažinome su ponia Nijole ir beveik dviem šimtais jos restauruotų lėlių. Tiesa, skaičius apytikslis. Kaip sakė šeimininkė, viena iš giminaičių kartą bandė suskaičiuoti visas lėles. Priskaičiavo per 170. Bet nuo to laiko kolekcija dar pasipildžiusi…
Dabar visos sienos antrajame namo aukšte „įrėmintos“ lentynomis. Lentynos – ir šeimininkės miegamajame. O jose – lėlės. Didelės, mažesnės, įvairių rasių, gymio, nuotaikų, amžiaus. Ir apdarų.

BRANGIŲ LĖLIŲ NEIEŠKO
Lėles N. Norkienė perka pas prekiautojus sendaikčiais. Mažeikiuose ir aplinkiniuose turguose ją jau gerai pažįsta, tad palieka „žaliavos“. Nelabai seniai į pensiją išėjusi moteris sako pinigų iš užsienio parvežtoms lėlėms nešvaistanti – retai kada moka dešimtį litų, tad lėlės – atitinkamos kokybės ir prekinės išvaizdos.
„Gal dvi lėles esu pirkusi po aštuoniolika litų, tos brangiausios. O šiaip vidutiniškai jos man kainuoja gal po kokius penkis litus“, – paaiškino ponia Nijolė.
Bet tai tik pradinės investicijos. Dar tenka pasirūpinti audiniais, papuošimais, karoliukais ir kitokia bižuterija. Neretai – ir medicininiu gipsu. Mat jis – geriausia priemonė sudužusiai lėlei suklijuoti. Kartais ranką, koją ar net veidą tenka rinkti iš gabalėlių, kartais – pačiai suformuoti.
„Aš – ne skulptorė, – nusijuokia ponia Nijolė, – tad stengiuosi tuos savuosius „patobulinimus“ paslėpti: po suknele, rankinuku ar gėlių puokšte“.
Sendaikčių prekeiviai, žinantys mažeikiškės kolekcininkės poreikius, neišmeta ir visiškai „tragiškai“ atrodančių lėlių – N. Norkienei tokia restauracija dar įdomesnė.

NUMAUDYTI, IŠSKALBTI IR APRENGTI
Prie naujo eksponato tenka nemažai padirbėti.
„Šitos lėlės dažniausiai naudojamos vitrinoms arba namams papuošti, tai nėra vaikų žaislas. Pati prisimenu, mano močiutė turėjo porcelianinę lėlę, ji buvo kambario puošmena, niekas iš vaikų jos nė pirštu nelietė“, – pasakojo šeimininkė ir parodė lėlę, labai panašią į tą, kur iš vaikystės prisiminimų…
Parduotuvių vitrinose lėlių drabužėliai išblunka nuo saulės, išdega, susilpnėja audinys. Plaukai dažniausiai susivėlę į kaltūną. Tad lėlei „atgaivinti“ reikia didelės kantrybės.
„Pirmiausia ją nuprausiu, išskalbiu. Visą. Būna, kad ir atsargiai skalbiant drabužėliai suyra. Tada bandau juos atkurti – siuvu pati. Jei reikia tik kokią skylę užtaisyti, taisau – lopau, puošiu, siuvinėju“, – pasakojo kolekcininkė.
Pasak N. Norkienės, suknioms ir skrybėlėms geriausiai tinka rytietiški audiniai: šilkas, organza, puošnūs indiški sariai. Tokių gėrybių mažeikiškė yra prikaupusi visą skrynią. Ir gerai, kad turi atsargų – pastaruoju metu dėvėtų drabužių parduotuvėse, turguose vis sunkiau rasti puošnaus audeklo ar nėrinių.
Itin kruopštus darbas – atkurti lėlės šukuoseną. „Atsisėdi su lėle ir labai pamažu – po plaukelį, po sruogą bandai iššukuoti. Kartais pusdienį tai užtrunka, kartais ir ilgiau. Laiko tada neskaičiuoju“, – pasakojo ponia Nijolė.

LĖLĖMS – RUDUO IR ŽIEMA
Lėlėmis mažeikiškė „žaidžia“ jau gerą dešimtmetį – bet tik ilgais tamsiais žiemos vakarais. Kitaip, pasak jos, galvą į sieną tektų daužyti – mat nepratusi būti be darbo. Televizoriaus žiūrėti ji nemėgsta, nebent laidas apie gamtą, gyvūnus, keliones. „Kam neįdomu žinoti, kaip kiti žmonės gyvena? Man įdomu“, – paaiškino šeimininkė.
Pavasarį ir vasarą N. Norkienė augina gėles, sodinukus. Iš pradžių mažeikiškės verslo apimtys buvusios gerokai didesnės, dabar ji taupo sveikatą ir taip nebesiplėšo.
„Pinigų prisiduriu iš gėlių, o juos išleidžiu lėlėms“, – juokėsi kolekcininkė.
Kita mažeikiškės aistra – senų baldų restauravimas. Ir tąsyk ji parodė senovinę medinę lovą raižytu galu, kurią planuoja atnaujinti bei pastatyti improvizuotoje klėtyje – ten viskas autentiška, lietuviška, jos pačios rankomis atkurta.

ARTIMIEJI SUPRANTA
Ilgus metus daugiabutyje gyvenusi, o paskui namelį Bažnyčios gatvėje nusipirkusi N. Norkienė visus turėtus „naujoviškus“ baldus sukūreno. „Dabar mano namuose tik senieji baldai stovi“, – paaiškino šeimininkė. Prie kai kurių atgimimo prisidėjo pati ponia Nijolė. Tokius sudėtingus restauravimo darbus ji atliekanti tik dėl savęs – nes tai labai sunkus ir ilgai trunkantis procesas.
O kaip į mažeikiškės pomėgius žiūri artimieji? „Jau priprato. Pasakiau dukroms, kad kol kas visa tai – mano užsiėmimas, malonumas, o paskui – tegul daro, ką nori, nors į šiukšlyną meta“, – paaiškino. Ir pridūrė artimųjų supratingumu nesiskundžianti.
„Turiu daug vaikų, anūkų ir lėlių“, – tokia fraze prasidėjo mūsų pokalbis. O aš ja norėčiau užbaigti pasakojimą apie moterį iš Bažnyčios gatvės, vis dar žaidžiančią lėlėmis.
Elijaus KNIEŽAUSKO nuotraukos.: Lėlių drabužėlius ir aksesuarus kolekcininkei tenka pasiūti ar pagaminti pačiai.


N. Norkienė porceliano lėlėmis susidomėjo prieš gerą dešimtmetį.


N. Norkienė teigia, kad informacijos apie porceliano lėles ir jų restauravimą labai trūksta – tenka vadovautis nuovoka ir patirtimi.

One Reply to “Iš užsienietiškų šiukšlynų – į mažeikiškės kolekciją”

  1. Vilija parašė:

    Turiu keleta leliu .Noriu joms surasti namus.Tai mano draugu perduotos leles is savo seneliu skryniu. Jei domintu galiu atsiusti is UK.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*