„Kiekvienas žmogus turi savo vertybes. Man svarbu pamatyti, sužinoti kažką naujo, todėl labai mėgstu keliauti“, – „Santarvei“ sakė UAB „Beržuna“ vadovas Jonas Glodenis.
Vien per praėjusius metus verslininkas buvo išvykęs į 8 keliones. Tiesa, dažnai jos būdavo susijusios su verslo reikalais: tarptautinių parodų lankymas, susitikimai su užsienio partneriais. Pavyzdžiui, šį pavasarį jau suplanuotos išvykos darbo reikalais į Vokietiją, Italiją.
Tačiau kasmet J. Glodenis porą kartų keliauja tik savo bei jam artimų žmonių malonumui. Neseniai verslininkas grįžo iš Meksikos – šalies, kuri jį, kaip istoriką, seniai viliojo.
SKRUZDĖLYNAS
Kelionė iš Mažeikių iki Meksikos truko apie 29 valandas. Automobilis, lėktuvas, oro uostas, laukimas, vėl lėktuvas… Tokia kelionė truputį išvargino. Be to, reikėjo apsiprasti su aštuonių valandų laiko skirtumu.
Tačiau apie poilsį nebuvo kada galvoti – per beveik tris dienas reikėjo apžiūrėti Mechiką (Meksikos sostinę) ir leistis į kelionę autobusu iki Jukatano pusiasalio. Per šią šalį nuvažiuota apie 3 tūkst. kilometrų.
J. Glodenis pasakojo, kad, vos atskridus į Mechiko, pribloškė šio miesto dydis. Meksikos sostinė, kuri yra įsikūrusi 2,5 km virš jūros lygio, yra vienas didžiausių megapolių. Čia gyvena apie 25 milijonai gyventojų (septynios Lietuvos), todėl miestas primena skruzdėlyną.
Nors Meksikos ekonomika pirmauja tarp Lotynų Amerikos šalių, tačiau mažeikiškiui pirmiausia į akis krito sostinės gyventojų skurdas. Tai liudija ir priemiesčių architektūra: maži, aptriušę namukai su ant stogo iškeltais dujų balionais ar vandens talpyklomis.
„Mechike labai trūksta žemės, todėl iš pradžių pastatomas vieno aukšto namelis, o praturtėjus prikurpiamas ir antras aukštas. Ypač nustebino vaizdas, kurį pamatėme leidžiantis mūsų lėktuvui: tuoj už oro uosto tvoros glaudėsi namukas prie namuko. Vadinasi, ten žemė yra tokia brangi, jog negąsdina ir nuolatinis triukšmas“, – pasakojo J. Glodenis.
MECHIKO
Mažeikiškis apgailestavo, kad akivaizdžiai pritrūko laiko apžiūrėti Meksikos sostinę. Miesto centras, Gvadelupės Dievo Motinos šventovė, katedra, kur anksčiau stovėjo Montesumo rūmai, indėnų šokiai aikštėje, actekų Saulės ir Mėnulio piramidės, kurios nei paskirtimi, nei architektūra nėra panašios į Egipto piramides. Čia – ir išskirtinės energetikos centras, kur pasijunti mažas, suvoki laiko galią, žmogaus genialumą.
J. Glodenį nustebino tai, kad Meksika – ypač katalikiškas kraštas.
Praeidami pro bažnyčią, meksikiečiai būtinai persižegnoja. Mažeikiškis juokavo, kad lietuviai, lyginant su meksikiečiais, yra tikri „cicilikai“.
„Jiems ta katalikybė buvo labai sunkiai skiepijama. Juk tik šešioliktame amžiuje ispanų konkistadorai užkariavo. Per penkiasdešimt metų jie išnaikino daugiau nei pusę vietos gyventojų. Su kalaviju tikėjimą skiepijo, skiepijo ir įskiepijo. Juk ir lietuviams panašiai buvo“, – svarstė J. Glodenis.
KAIMELIAI
Trikampės formos valstybė pietrytinėje Šiaurės Amerikos dalyje tęsiasi daugiau nei 3 tūkst. kilometrų iš šiaurės rytų į pietvakarius. Lietuvių grupė truputį daugiau nei savaitę važiavo autobusu nuo Mechiko iki Kankūno, tai yra beveik per visą Meksiką.
Sausa, trijų metrų aukščio kaktusais apaugusi plynaukštė, miškais apžėlę kalnai, lygumos, džiunglės… Krokodilai, beždžionės, iguanos, maitvanagiai, pelikanai… Vaizdų bei įspūdžių labai daug, tačiau didžiausią įspūdį J. Glodeniui paliko majų piramidės bei indėnų kaimeliai. Anot jo, daugiau niekur to nepamatysi.
„Meksikos indėnai – apvalučiai, mažo ūgio, labai darbštūs žmonės. Nematėme nė vieno be darbo dykinėjančio indėno – vis kažką drožinėja, audžia, pardavinėja. Apranga tradicinė: vilnoniai pončai (apsiaustai), skrybėlės. Majai labai skiriasi nuo šiaurės indėnų – jų civilizacija buvo labai aukšto lygio, tačiau dabar jie pavargę“, – vardijo mažeikiškis.
Lietuvius gidė įspėjo, kad, nepaprašius leidimo, negalima indėnų fotografuoti – jų nuomone, fotoaparatas gali ištraukti dvasią iš kūno.
Majai nevalgo avienos – anot jų, avis – šventas gyvulys, todėl tik kerpa jų vilnas. Avims nugaišus, jas palaidoja.
Indėnų buitis labai skurdi: molinės, kai kur dūminės pirkelės. Kiekvienoje trobelėje įrengtas altorėlis.
Atstumai tarp džiunglėse išsimėčiusių kaimų nėra dideli, tačiau kaimyninių kaimų gyventojai susikalbėti gali tik ispaniškai – labai skiriasi kiekvieno kaimo dialektas.
BAŽNYTĖLĖ
J. Glodenį sužavėjo viena jauki indėnų kaimo bažnytėlė. Ji nepanaši į katalikų bažnyčias, nes majų katalikiška religija yra persipynusi su pagonišku tikėjimu.
Gausiai saulės apšviestoje bažnytėlėje nėra suolų. Grindys pabarstytos džiovintomis žolelėmis, todėl viduje tvyro labai malonus kvapas. Žmonės meldžiasi klūpėdami, aplink save į žemę prismeigę daug degančių žvakių. Vieni čia užtrunka pusvalandį, kiti – visą dieną.
Palei sienas stovi šventųjų skulptūrėlės. Ant jų pakabinti veidrodėliai. Kiekvienas, norintis atlikti išpažintį, prieina prie vienos iš skulptūrų, žiūri į veidrodį ir išpažįsta savo nuodėmes.
PIRAMIDĖS
Meksikos džiunglėse stūkso paslaptingos majų šventyklos ir piramidės. Kol Europa skendėjo tamsių viduramžių rūkuose, šie šviesūs žmonės sugebėjo nubraižyti dangų žemėlapyje, sukurti šiuolaikinį kalendorių, išrasti vienintelį vietiniams amerikiečiams pažįstamą raštą, tiksliai įvaldyti matematiką ir džiuglėse pastatyti didžiulius miestus bei šventyklas.
Pagrindinė majų piramidžių paskirtis – šventykla dievams. Jų aukštis simbolizavo buvimą arčiau dievų ir turėjo priminti apie jų egzistavimą. Per lygiadienį saulė šviečia tiesiai į piramidžių viršūnes.
Pasak J. Glodenio, nėra lengva užlipti į piramidę: pusmetrio aukščio pakopos labai siauros, todėl neįmanoma tiesiai pastatyti visos pėdos. Taip piramidės buvo statomos todėl, kad, į jas lipdamas, žynys sukinėtųsi šonais ir atrodytų lyg besiranganti gyvatė.
„Užpūškavus į piramidės viršų, atsiveria nepaprasto grožio vaizdas: džiunglės, šventyklos, žaidimų aikštelės (majai ir actekai pirmieji pradėjo žaisti su kamuoliu, todėl galima sakyti, kad jie yra krepšinio pradininkai), įvairiaspalviai paukščiai… Pagalvoji, kad prieš šimtą metų čia plytėjo džiunglės… Apima tokia palaima, ramybė bei pagarba tas piramides pastačiusiems žmonėms“, – įspūdžiais dalijosi mažeikiškis.
Nuotr. iš asmeninio albumo:
Į Meksiką J. Glodenis vyko su žmona Dalia.
Ar tai ne žmona Dainora?