Kūrybiniame pasauly yra pastebėta, kad žmonių, išleidžiančių savo pirmąsias knygas, amžius jaunėja. Nors kai kam gali pasirodyti, kad nieko čia ypatingo – jei tik turi už ką, gali leisti.
Sigitos Tamošauskaitės eilėraščių knygelė „Šiaurėje. Termografos“ (A. Baltmiškio firma „Spaudos lankas“, Telšiai) tikrai nepriklauso vadinamųjų grafomanų grupei.
Šiemet per vykusį kasmetį „Poezijos pavasarį“ mergina spaudė rankose savo pirmąjį rinkinėlį, kuriame – 29 eilėraščiai. Užsklanda rašyta mažeikiškės poetės, „Lietuvos ryto“ žurnalistės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės Rasos Čergelienės. Ji – ir redaktorė, ir, kaip sakė jaunoji poetė, padėjo išdėstant kūrinius, parenkant nuotraukas, netgi padėjo sugalvoti pavadinimą.
Finansiškai knygos leidimą parėmė Mažeikių rajono savivaldybė, akcinė bendrovė „Ingman ledai“, Telšių apskrities viršininko administracija.
KELIO Į POEZIJĄ PRADŽIA
Sigita Tamošauskaitė šiemet baigė Merkelio Račkausko gimnaziją, eilėraščius rašo seniai.
„Turbūt nuo tada, kai išmokau rašyti,“– pajuokauja abiturientė.
Tiesa, paklausta, kada buvo parašytas pirmasis, ji pasitikslina: „Ar tikras eilėraštis?“ Mat tikrąja savo ėjimo į poeziją pradžia ji laiko pirmąją gimnazijos klasę, 2003 metus, kai su savo eilėraščiais dalyvavo Palangos senojoje gimnazijoje (ją laiko antrąja mokykla po savo gimnazijos) organizuotame renginyje. Tada, kaip ji sako, buvo pastebėta ir padrąsinta.
„Pamačiau daug žmonių, kurie rašo“, – sako mergina apie pirmą viešąjį pasirodymą su eilėraščiais. Matyt, iš tikrųjų labai svarbu kūrėjui pajusti, kad jis ne vienišas. Jos pavardė neblogai žinoma bendraamžiams, besidomintiems poezija, ne tik savo rajone.
Mergina įvairiuose jaunųjų kūrėjų vakaruose, konkursuose surado nemažai draugų ir bendramin čių.
Tada Palangoje apie jos eilėraščius kalbėjo Elena Karnauskaitė, vėliau – Mindaugas Valiukas, Julius Žėkas, Erika Drungytė iš Kauno, palikusi įspūdį Sigitai, nes, jos žodžiais tariant, ši poetė skaito savo poeziją ir moka ją skaityti. Kitais metais mergina buvo pakviesta ir į moksleivių Jaunųjų filologų konkursą, kur kūrybą vertino poetas Jonas Liniauskas.
Šie konkursai, anot jaunuolės, labiausiai padeda kritiškai įvertinti savo kūrybą.
LAIMĖJUSI NEMAŽAI KONKURSŲ, KNYGOS NESUREIKŠMINA
Sėkmingiausiais metais jaunoji poetė laiko 2005 metus. Tada gerai buvo įvertinta renginyje „Septintoji kalva“ Telšiuose, Jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmąją vietą bei Mažąją literatūrinę Antano Miškinio premiją (Utena), eilėraščiai spausdinti Rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas“, laimėjo antrąją vietą „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymuose, apdovanojimą pelnė ir konkurse Gamtos tema Vilniuje. Sigitai iš Jaunųjų filologų konkurso įsiminė Alvydo Šlepiko nuomonė, vertinimas.
„Septintosios kalvos“ konkurse (tai Jaunimo iki 29 metų literatūrinių kūrinių konkursas) poetas Stulpinas Telšiuose užsiminė: „Šita mergaitė turi išleisti knygelę“. Šią mintį palaikė ir klasės kuratorė, lietuvių kalbos mokytoja Ona Kelpšienė, daug padėjo poetė Rasa Čergelienė, kurios profesionalų žodį ir patarimus abiturientė be galo vertina.
Aštuoniolikmetė sako, kad per daug nesureikšmina nei savęs, nei kūrybos, nei fakto, kad toji kūryba jau atsidūrė knygoje. Lygiai taip pat pasiruošusi ir kritikai, nes supranta, kad kiekvienas žmogus, o tuo labiau kūrėjas yra vertinamas skirtingai.
IŠ KO GIMSTA POEZIJA
Kas jaudina šiuolaikinę merginą, kokios poezijos temos? Užsklandoje rašoma: „ Kūno ir buities tyrinėjimai, pridengti ir pakylėti šaltyje garo, minties žaismo. Kontekstai“. Iš tikrųjų jaunosios poetės temų spektras neapibrėžiamas: kartais atrodo, kad jai svarbu literatūrinė patirtis, kartais matai, kad eilėraštis gimė iš kasdieninės aplinkos, nereikšmingos smulkmenos, kartais gražiai iš eksperimentuojamos kalbos (kritikų vadinama konkrečiąja poezija) sudėliojama mintis: „kur tėvelio pinigai“, „katės portretai“, „lyg gurkšnį ar kąsnį…“
Kartais nustebina atviras išsakymas to, ko jaunas amžius dar nepatikrino patirtimi, o remiasi žinojimu: „mano budelis aš“. Skaitytojas atkreips dėmesį į eilėraščių pavadinimus, kurie rašomi mažąją raide, taip pat jaunųjų manierą – beveik nevartoti skyrybos ženklų.
Sigita užsispyrusiai netvirtina, kad savo ateitį sies su poezija, bet yra įsitikinusi: įstojusi į universitetą tikrai suras savąją nišą. „Kiekvienas miestas turbūt pasiūlys savų erdvių“,– mano aštuoniolikmetė. Poezija – ne vienintelis jos minčių saviraiškos būdas. Nelabai seniai Sigita, atradusi senelio fotoaparatą, pradėjo fotografuoti ir savo nuotraukomis iliustravo poezijos knygą, laisvalaikiu klijuoja kolažus.
KAI PRIVALOMA SKAITYTI LEKTŪRA SUKELIA
ATMETIMO REAKCIJĄ
Sigita nelinkusi kritikuoti mokyklos. Nors joje žmonės tarsi spraudžiami į tam tikrus rėmus, bet merginos nuomone, yra erdvės atsiskleisti asmenybei. Bent jau ji pati nesusidūrė su kažkokiais varžymais. Ji pripažįsta, kad vieni mokytojai tos laisvės duoda daugiau, kiti – griežtai linkę laikytis normatyvų. Tai irgi priklausą nuo pedagogo asmenybės. Tačiau ji suprantanti, kad kartais be to neįmanoma apsieiti. Netgi pati literatūros pamoka: galbūt tuo metu norisi skaityti ir aptarti visai kitą autorių, nei reikalauja mokytoja. Čia jai pravertė rašytojo, eseisto Gintaro Beresnevičiaus mintis, kad ir jam privaloma lektūra sukeldavusi atmetimo reakciją. Tik gal po dešimties metų, kai baigė mokyklą, atrado Žemaitės kūrybos grožį.
O Sigitos skaitomų autorių sąrašas ilgas: ir Nobelio premijos laureatai, ir Parulskis, Radvilavičiūtė, Norvilas, daugybė moteriškosios literatūros autorių. Beje, tarp mėgstamiausių mini ir R. Čergelienės kūrybą.
Merginos žodžiais, tėvams, iš Plungės kilusiems žemaičiams, poezija nėra artimas dalykas. Mama iš pradžių rašymą vertino skeptiškai, bet pamačiusi, kad dukra tobulėja, negi pradėjo skatinti. Panašus požiūris buvo ir trejais metais vyresnės sesers. Ji irgi tolokai nuo poezijos, bet dabar ir pati paėmusi ką nors paskaito.
Roma ŽILINSKIENĖ
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Koks miestas Sigitai pasiūlys naujų temų?
