„Jei žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs“

Prof. dr. Rimantas Balsys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pastaraisiais metais iš įvairių tribūnų vis dažniau girdime pranašystę, jog XXI amžius – etninių bendruomenių egzistavimo pabaigos amžius. Tad nuo mūsų visų bendrų pastangų – mūsų savimonės gilumo, nuo mūsų ryžto nuolat šviestis ir šviesti, stiprėti ir stiprinti saugant ir ginant savo teritoriją, kalbą, papročius – priklauso, kiek ilgai mes galėsime kalbėti apie žemaitiškąjį identitetą, arba, kaip sakė didysis žemaičių istorikas Simonas Daukantas, – žemaitiškąjį BŪDĄ.

Beje, vargu ar kas geriau už jau paminėtąjį S. Daukantą galėtų ir apsakyti tą žemaitiškąjį būdą: „Visi buvo augumo vidutinio, ne taip smulkaus, kaip rimto, ir pety vyrai žaliūkai. Nesgi kaip girioje medžius žemus ir stambius regėjo nuo vėtrų ir audrų nepaveikiamus, tai tarė, jog ir žmonės ne taip aukšti ir smulkūs, kaip stambūs ir kresni žaliūkai yra galintys prieš vargus ir nelaimes stengti <…> Povyzos drąsios ir malonios, ant kožno veido narsybė ir kantrybė žydėjo, o malonė artimo kiekvieno širdy klestėjo; stovyla, kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus esančius, ir deja tam, kas neteisingai ranka kurį tarp jų palytėjo ar žodžiu užgavo, tas ant vietos žegterėjo, nesgi kelio nedoram nelenkė; kaipogi šiandien tariama yra: „Kaip smogsiu, tai žegterėsi“, <…> Atlikimas darbo ar reikalo jų džiaugsmu buvo, o pailsis po vargų linksmybe <…> Liuosybę savo pervis mylėjo ir godojo, už kurią viso pasaulio aukso nebūt ėmę; todėl dar šiandien tariama yra: „Liuosas lab ir po kere begyvena“; atkaliai, vergybos neapvežėjo ir už velnių darbą turėjo, tardami: „Velnias tau, – sako, – tevergauja, ne žmogus“ <…> Namų savo niekados neužmiršo, nesgi, kame keliavę, vargę ar viešpačių rūmuose linksminęsi, visados namų savo ilgėjos, todėl šiandien dar sako: „Savo namaičiai, kad ir smilgaičiai…“
Sąmoningai paryškinau kai kuriuos S. Daukanto teksto žodžius. Būtent jie ir yra mūsų kitoniškumo, savitumo, savęs pajautimo bei atpažinimo, o sykiu ir tauraus pasididžiavimo ženklai. Jeigu šitas vertybes jau perpranti, esi ir įsišventinęs, ir pasišventęs. Pasišventęs šį BŪDĄ ne tik išlaikyti (saugoti), bet ir nuolat jį kurti, prisimenant, kad tatai nėra savaiminė duotybė. Tam reikia nuolatinių pastangų, triūso, kantrybės, budėjimo, meilės. Prisimintini čia žymios mitologės Marijos Gimbutienės žodžiai apie lietuvius: „Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.“ Tas pats tinka ir žemaičiams. O jie pakovoti ir būti, kaip rodo garbinga istorija, ir gali, ir privalo. Tiems, kurie abejoja, primenu mūsų senolių išmintį: „Jei žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs.“
Prof. dr. Rimantas BALSYS