Jordanas Juška – mažeikiškis, kuris pažįsta beveik visus Žemaitijos arklius

Dvidešimt trejų metų mažeikiškis Jordanas Juška moka vieną seniausių ir rečiausių amatų. Jis septintus metus kausto arklius ne tik Mažeikių rajone, bet ir visoje Žemaitijoje.

– Kokia buvo pradžia?
– Nuo mažens esu gyvūnų mylėtojas: turėdavau ir kačių, ir šunų. Mano tėvai visada augindavo arklį – mes gyvename nuosavame namelyje Mažeikių pakrašty. Padėdavau tėčiui ir dirbti, ir prižiūrėti arklį. Taip, matyt, ir palinkau prie tokio darbo, nebuvo sunku pasirinkti.
Visada labai norėjau išmokti rimtai jodinėti. Septyniolikos metų išvažiavau privačiai to mokytis į Jašiūnų kaimą, esantį tarp Vilniaus ir Šalčininkų. Ten per pažįstamus jau buvau susiradęs mokytoją Gražvydą Dzindzeletą. Tai jis mane išmokė ir jodinėti, ir arklius kaustyti. Tuo metu buvau vienintelis pas jį besimokantis vaikinas. Ten, Vilniaus pusėje, dažniausiai jodinėti mokosi tik panos. O pirmą arklį kausčiau po septynių mokymosi mėnesių – meistras mane už šį darbą labai pagyrė. Iki tol tik stebėjau mokytojo darbą ir jam padėjau arkliams kanopas pjaustyti ir kojas palaikyti.
Džiaugiuosi, kad mokytojas pasidalijo su manimi amato paslaptimis. Jų nelabai nupasakosi, nes kiekvienam atvejui jos vis kitos.
– Koks turi būti arklių kaustytojas?
– Pirmiausia turi būti ramus žmogus. Paskui – fiziškai stiprus, nes daug sveikatos iš tikrųjų atima toks darbas. Ir meilės gyvuliui reikia. Dar protauti – taip sau priėjęs nieko nepadarysi, arklys paprasčiausiai nesupras, ko tu iš jo nori. Jei jau prisiviliojai, negali nė netyčiom krūptelėti, nes arklys išsigąsta ir pabėga. Turi, žmogus, daug ką nuspėti, numatyti, be žodžių susišnekėti. Daug kas taip ir sako, kad moku susišnekėti su jais. Ir dar svarbu stengtis viską teisingai, taisyklingai padaryti, nes kitaip gyvulys kentės nuo tavo klaidos.
Ilgai tenka mokytis. Iš pradžių ir rankos numuštos būdavo, ir kąsti bandė, visko pasitaikė.
– Kokia Tavo darbo diena?
– Gaunu pasiūlymą, susiderinu maršrutą, susikraunu į automobilio bagažinę įrankius, pasagas ir keliauju darbuotis. Daug važinėju, nes Mažeikiuose esu vienas. Praktiškai ir Žemaitijoje darbuojuosi vienas, nebent kas išsikviečia kitą kaustytoją iš toliau. Nors ir visoje Lietuvoje tik kokie penki šeši tesame.
O dirbu ne tik žirgynuose, jokiu būdu. Važiuoju ir pas žmones, kurie turi tik vieną darbinį arklį prie ūkelio. Tokius šeimininkai dažniausiai kas du mėnesius nori pakalti. O šiaip paprastai kas šešias savaites reikia kaustyti arklį. Bet tai irgi nuo arklio labai priklauso: kitam ir kas tris savaites pasagų naujų reikia, kito gali ir du mėnesius nekalti. Dar priklauso nuo to, ant kokio grunto arklys dirba. Ne visada ir pasagos greitai nudyla. Jei jos nesugriautos, nuimi, nupjaustai kanopų ataugas, išlygini ir vėl, laikydamas arklio koją tarp kelių, prikali pasagą vinimis. Mano darbe ne pakalimas svarbiausia, o pasiruošimas: išsipjaustyti, išsilyginti, kad koją lygiai arklys statytų. Kitaip skils, plyš kanopa, apšlubs arklys. Būna, kad tenka svetimas klaidas taisyti. Bet gal ir mano kas pataiso…
– Ar su visais arkliais įmanoma susidraugauti?
– Man jie visi geri: ir grynaveisliai, ir konkūriniai, ir ristūnai, ir darbiniai, ir poniai. Blogų nėra. Nereikia nei duonos, nei cukraus, kad prieiti galėčiau. Ateini, paglostai, pačiupinėji ir susidraugauji. Žinoma, reikia tam laiko. Bet jei arklys ramus, jį pakaustyti užtrunku valandą, jei neramus – pusantros. Ne visada vienas dirbu. Jei su jaunais dirbti tenka, tada prašau, kad kas palaikytų, nes vienam neišeina, jie nestovi pririšti. Su senais arkliais susitvarkau ir be pagalbos. Gyvuliai protingi, atpažįsta mane ir kitą kartą, kai atvažiuoju. Kito gal ir neprisileidžia, o mane mato ir žino, kad viską ramiai atliksiu, ir prisileidžia. Jie kaip žmonės, visokių būna: vienas prisibijo, antras – nepatenkintas, dar kitas – į viską normaliai žiūri.
– Kokie įrankiai būtini Tavo darbui?
– Kad pakaustyčiau arklį, man prisireikia peilių, kaltų, labai didelių replių, krapštukų, pasagų, pasagvinių – nemažai tų įrankių. Viską perku švedišką specializuotoje parduotuvėje Kaune. Būna, kad žmonės dar nori kalti senom rusiškom pasagom, bet nesutinku, nes jos sunkios, nesilanksto, greit lūžta, o ir gyvuliui blogai.
Gerai, kad keičiasi seno amato įrankiai ir priemonės. Dabar jie naujoviški, daug rimčiau padaryti. Įrankiai mūsų brangūs – vien replių reikia trijų rūšių. Štai replės pasagvinėms karpyti kainuoja 250 litų, ragui karpyti dar daugiau – 350 litų, pasagvinėms ištraukti – 300. Ir peiliai brangūs. O pasagos būna įvairių dydžių: 00, 0, 1, 2, 3, 4 ir taip toliau. Pačios mažiausios pasagėlės yra poniams.
Gal kam įdomu bus – pasagos dar būna „vasarinės“ ir „žieminės“: be dyglių ir su dygliais.
– Kodėl Tavo amato meistrų taip nedaug?
– Kad arklių kaustytojas Lietuvoje galėtų normaliai gyventi, per metus turėtų pakaustyti bent penkis šimtus arklių. Per dieną protingai darbuojantis galima penkis šešis arklius pakaustyti. Be galo stiprios sveikatos reikia būti, kad kasdien taip galėtum darbuotis. Nors esu pasiekęs ir savo rekordą – dvylikai arklių ant visų keturių kojų pasagas per dieną pakaliau.
Dar – mūsų darbas dažniausiai toli nuo namų, tenka daug važinėti. Kartais pagalvoju: būtų gerai vairuotoją įsitaisyti, nes labai pavargstu kelias valandas važiuoti, paskui dirbti ir vėl važiuoti – nugarą taip pakerta… Mažeikių rajone nedaug kas laiko arklius, daugiau žirgynų yra Klaipėdos ir Šiaulių pusėje. Ten daug kas po kokius penkis arklius laiko. Įsitikinau, kad patys geriausi žmonės – Telšių krašte.
Mūsų mažai, nes į užsienius išsiruošia ne vienas. Aš irgi žinau tenykštes sąlygas – ne vienas yra viliojęs ir prašęs važiuoti darbuotis ten. Ten uždarbis kokius keturis kartus didesnis nei čia. Bet aš dar nenoriu išvažiuoti. Čia darbo turiu, uždirbti galiu, tik dirbti reikia daugiau nei dirbčiau ten. Daug kas iš pradžių važinėja tik laikinai pasidarbuoti, o paskui ir visam pasilieka. Aš kol kas negalvoju…
– Kokia, Tavo manymu, arklių kaustytojo amato ateitis?
– Kad ir dabar, kai pasakau, kuo dirbu, daug kas nelabai supranta, ar aš čia rimtai šneku, ar juokauju – pečiais tik patrauko. Apie savo darbą Mažeikiuose praktiškai visiškai nėra su kuo pasišnekėti. Šiaip su kolegom bendrauju, jei reikia ir pasitariu. Dar su kalviais, veterinarais ar arklių savininkais galiu apie tai pasišnekėti. Nors reikia pripažinti, kad iš tų jaunųjų kartos esu bene vienintelis, kiti arklių kaustytojai – vyresni.
Mažai kas žino apie tokį darbą, o jo demonstruoti per kokią šventę mūsų rajone irgi neteko. Bet esu pakviestas, jei neklystu, birželio 28 dieną į Telšius pristatyti jį: pasistatyti arklį ir parodyti žmonėms, kaip dirba arklių kaustytojai.
Kol bus arklių, būsim ir mes reikalingi. Nors žinau, kad ne kiekvienam duota dirbti tokį darbą. Mačiau ir girdėjau nemažai atvejų, kai žmonės pradėjo mokytis ir metė: vieniems – nusibodo arba gyvulio prisibijojo, kitiems – sveikatos arba noro pritrūko.
Visai norėčiau kada nors turėti žirgyną, bet arklius vis tiek kaustyčiau pats. Nemesčiau amato tikrai. Juk visą gyvenimą gali būti kaustytoju, tik vis reikės mokytis ir mokytis. Gal į senatvę kitaip šnekėsiu. Arba – tik mažiau dirbsiu.
– Minėjai, kad išvažiavai mokytis jodinėti. Ar šiandien nepamiršai šio užsiėmimo?
– Jodinėju nuo septyniolikos metų. Anksčiau patikdavo taip sau pajodinėti laukais ar miškais. Man patinka būti gamtoje. Dabar, kai rimčiau pradėjau sportuoti, tai treniruoju arklius, kad naudos jiems būtų. Pasistatau pievoje kliūtis ir joju, treniruoju. Nesu smarkiai ištobulėjęs, visada galima geriau. Joju daugiausia tose vadinamosiose kieminėse varžybose, kurios netoli mūsų vyksta. Jas susitarę organizuoja kelių žirgynų žmonės. Tose varžybose yra buvę ir pirmų, ir antrų, ir trečių vietų.
Esu jojęs ir trisdešimties kilometrų ištvermės varžybose. Jose teko net keturias upes, tokias kaip Venta, perplaukti. O pavasaris buvo, šalta. Bet įdomi patirtis.
Arklį duoda savininkai, nes jie dažniausiai nejoja, tik išlaiko ir treniruoja juos. Bet šiemet noriu pradėti bandyti ir su savais joti. Turiu keturis: Viražą, Snaigę, Barlį ir jauną, dar bevardį kumeliuką. Irgi nuo kieminių varžybų pradėsiu. Jei gerai seksis, bandysime toliau. Smagu, kad nei į varžybas, nei į darbus siūlytis nereikia, esu kviečiamas ir visada esu atviras tokiems pasiūlymams.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Jaunasis arklių kaustytojas sako, kad savo amato paslapčių Mažeikių rajono šventėse jam dar nėra tekę rodyti.

J. Juška: „Kai pasakau, kuo dirbu, daug kas nelabai supranta, ar aš čia rimtai šneku, ar juokauju.“