„Širdis niekada nesensta! Sergu entuziazmu šokti ir dainuoti“, – kalbėjo septyniasdešimt ketverių žemališkė Juzefa Budreikienė, viena iš to gausaus kolektyvo, kuris susirenka repetuoti į Žemalės kultūros namus.
Vaikų ir suaugusiųjų dramos būreliai, ansambliai, skaitovai – kasdien į užsiėmimus traukia būrelis žemališkių.
Kolektyvų „šturmanas“ ir, kaip patys žemališkiai sako, „mašinos variklis“ – Žemalės kultūros namų kultūrinio darbo organizatorė Roma Pocienė.
SVARBIAUSIA INICIATYVA
Dar prieš gerus ketverius metus Žemalėje, kaip ir daugelyje kitų miestelių, kultūrinis gyvenimas merdėjo. „Nebuvo čia jokios veiklos, o apie tai, kad į miestelį atvyktų koncertuoti kokie atlikėjai, net minties tokios nekilo“, – netolimą praeitį prisiminė žemališkiai.
Per daugelį metų pasikeitė ne vienas kultūros namų vadovas, tačiau šiandien bendruomenė sako atradusi tą tikrąjį, kurio į nieką kitą nemainytų.
Žmonės džiaugiasi galintys visapusiškai save realizuoti įvairiausiuose būreliuose, ansambliuose, kitoje veikloje. Netrūksta ir koncertų. Miestelėnai gali pasigirti, jog jų kaime lankėsi ne vienas žymus estrados atlikėjas.
„Prisimenu, kaip nustebo Šerkšnėnų seniūnas, kai pasiteiravau, ar norėtų bilietų į Ryčio Cicino koncertą. Jis pamanė, kad aš juokauju. Tačiau tai nebuvo pokštas“, – pasakojo R. Pocienė, sugebėjusi į kaimą pasikviesti nemažų honorarų užsiprašantį estrados princu tituluojamą R. Ciciną.
Anot vadovės, kaimo žmonės yra pasiilgę įvairiausių renginių. Ilgas ir tusčias laiko tarpas privertė juos ieškoti veiklos. Gal dėl to žemališkiai noriai lankosi koncertuose.
„Nebijau pasakyti, jog einu pas žmones į namus ir kviečiu juos į koncertus. Tai nėra jokia gėda, kaip mano kai kurie kultūros darbuotojai. Stengiuosi dėl bendruomenės, dėl kiekvieno žmogaus. Retai miestelyje apsilankantys gretimų kaimų žmonės dažnai nepamato skelbimų, tad juos informuoju pati“, – kalbėjo moteris ir pridūrė, kad nė iš vienų namų nėra buvusi išvaryta.
BAIMINASI NETEKTI VADOVO
Pasak R. Pocienės, Žemalėje gyvuoja tikra bendruomenė. Miestelio problemas, įvairiausius klausimus dėl renginių, net tai, kokius atlikėjus norėtų matyti savo scenoje, kartu sprendžia visi gyventojai.
Beje, žemališkiai bene vieninteliai rajone stengiasi, kad kultūros namai liktų pavaldūs seniūnijai.
„Nenorime, kad kaimo kultūros namai priklausytų Savivaldybės kultūros centrui. Baiminamės, kad mums gali pakeisti vadovą ir į Romos vietą skirti kitą, miesto žmogų. Be to, seniūnas mumis rūpinasi, kiek gali, tiek paremia. Jei priklausysime svetimiems, ar begausime finansinę paramą“, – savo nerimu pasidalijo žemališkiai.
Daug laiko praleidžiantys kartu gyventojai jaučiasi kaip viena šeima, kurios galva – kultūros namų vadovė.
Žemališkių nuomone, tik puikaus vadovo dėka miestelis atsigavo, o netekus pagrindinio iniciatoriaus, griūtų ir visa kaimo veikla.
„Roma yra mūsų kraštietė: čia gimusi, augusi, ėjusi į mokyklą. Žmonės ją gerai pažįsta, jau susigyveno, visi esame savi. Tai didžiausias Romos pliusas. Kažin ar kitam žmogui taip pavyktų mus visus suburti“, – svarstė žemališkė Adolfina Jučinskienė.
R. Pocienė nuramino: kad ir kam ateityje priklausysiantys kaimo kultūros namai, ji visada dirbsianti bendruomenės labui.
STENGIASI DĖL ŽMONIŲ
„Toks mano darbas – stengtis, kad žmonėms būtų gerai. Nieko nedaryti būtų gėda! Matau, kad žemališkiams reikia veiklos. Patys ateina, nereikia nė prašyti, tad privalai su jais dirbti. O be to, buvimas kartu mums suteikia gražių akimirkų, malonių prisiminimų. Visi kartu ne tik atgaivinome ne vieną miestelio šventę, bet ir suorganizavome naujų“, – kalbėjo R. Pocienė.
Moteris džiaugiasi, kad miestelio gyventojai dega noru kažką veikti.
Kiekvienas surado savo nišą: vieni vaidina, kiti dainuoja. Į repeticijas susirenka ne tik mokiniai, bet ir pagyvenusio amžiaus žemališkiai.
„Džiaugiuosi dėl kiekvieno savo žmogaus. Gera matyti, kaip į dainavimo repeticijas ateina vaikai, su kokiu užsidegimu jie mokosi dainuoti. Puikūs vaikų balsai, niekuo ne prastesni už miestiečių. Aprenk gražiais drabužiais ir niekuo nesiskirs nuo garsių dainininkų“, – gyrė kaimo vaikus vadovė.
Didelį turtą sukaupė ir senosios miestelio moterys, kurios atgaivino beveik prieš šimtmetį dainuotas liaudiškas dainas. Dabar jų moko ir jaunąją kartą, kuriai perduos bočių palikimą.
R. Pocienė pasakojo, kad žemališkiai jau nuo seno buvo aktyvūs. Dažnai rengdavo bendras kaimo vakarones, šokius. Ši tradicija atgaivinta ir šiandien.
„Oganizavome renginį „Širdy dar ne ruduo“, buvo surengtas šokių maratonas. Širdis virpėjo matant ir jauną, ir seną žemališkį, šokančius valsą! O šokių maratonas tęsėsi iki pat paryčių. Jei nebūtų reikėję žmonėms eiti pašerti gyvulių, tikrai dar ilgai būtume šokę“, – juokavo renginių organizatorė.
SUSIDURIA SU PROBLEMOMIS
Didžiausias žemališkių rūpestis – kultūros namų pastatas. Jau penkiolika metų jis nuomojamas, nors iki tol ilgus metus buvo naudojamas žemališkių poreikiams, jame buvo įrengta ir mokykla.
Pastatas neremontuojas, kolektyvams tenka repetuoti šaltose patalpose, per kurių stogą varva vanduo.
Bendruomenė viliasi, kad netrukus su seniūno bei Seimo narės Audronės Pitrėnienės pagalba pastatas bus nupirktas iš privatininkų.
„Neturime ir specialisto muzikanto. Tiek daug rengiame vaidinimų, galėtume dalyvauti įvairiuose festivaliuose, tačiau reikalingas muzikantas. Vien dėl to mūsų žmonės labai daug ką praranda“, – rūpesčiais dalijosi žemališkė.
Pasak jos, Žemalė – pakankamai aktyvus ir didelis miestelis, kad būtų galima skirti etatą muzikos specialistui.
Tada gyvenimas kaime dar labiau suaktyvėtų, atsivertų ir daugiau kelių išvykti save parodyti į kitus miestelius.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Žemališkiai džiaugiasi turintys puikią vadovę R. Pocienę (antra iš dešinės), kurią vadina savo „šturmanu“.
