Kalbininkas iš Nausodės

Kitąmet bus minimos iš Sedos seniūnijos Nausodės kaimo kilusio, kurį laiką mūsų rajone gyvenusio ir dirbusio kalbininko, filologijos mokslų kandidato Adomo Šoblinsko 80-osios gimimo metinės.
Kaip įamžinti šio garsaus žmogaus atminimą, svarstė grupė Mažeikių rajono kultūros ir švietimo atstovų.
Nutarta kitų metų rudenį A. Šoblinsko gimtinėje atidengti koplytstulpį, o Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje surengti kalbininko gyvenimui ir veiklai skirtą konferenciją.


MINTĮ PASIŪLĖ
DUKRA
Idėją gimtinėje prisiminti ir įamžinti kalbininko A. Šablinsko atminimą pasiūlė Veliuonoje gyvenanti jo dukra – poetė, prozininkė, vertėja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa.
Ji teigia kasmet atvažiuojanti į tėviškę, nors artimųjų beveik nebeturi – diduma jų jau ilsisi Grūstės kapinėse.
Nausodėje, kur gimė jos tėvas, sovietmečiu ėjo melioracija, tad iš buvusios sodybos nieko nelikę. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. ŠoblinskaitėAleksa nebesusigrąžino galbūt jai priklausiusios žemės, nes tebebuvo gyvas dėdė Aleksandras Šoblinskis, gyvenęs Mažeikiuose. Kiek ji žino, dėdė susigrąžino nuosavybę kitoje vietoje, arčiau Mažeikių, tad kam priklauso žemė jos tėvonijoje – nežinia. Moteris teigia nepretenduojanti į jokią nuosavybę, tik norėtų, artėjant A. Šoblinsko 80-mečiui, pagerbti ir įamžinti tėvo atminimą.

STILISTIKOS
IR KALBOS DĖSTYMO
TYRĖJAS
Lietuvių kalbininkas, docentas A. Šoblinskas gimė 1932 metų gruodžio 24 dieną Nausodėje. Sedoje baigęs vidurinę mokyklą, dirbo korektoriumi Mažeikių rajono laikraštyje (dabar – „Santarvė“), 1959–1963 metais buvo Tirkšlių vidurinės mokyklos direktorius.
1961 metais A. Šoblinskas baigė Vilniaus universitetą, studijavo aspirantūroje, apsigynė mokslinį laipsnį. Daugiausia tyrinėjo stilistikos ir lietuvių kalbos dėstymo problemas. Parašė stilistikos knygų, paskelbė straipsnių iš stilistikos, lietuvių kalbos dėstymo metodikos.
1966–1973 metais dirbo Pedagogikos mokslinių tyrimų institute Vilniuje, nuo 1973-iųjų vadovavo vienai iš dviejų pirmųjų Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete – Lietuvių kalbos ir literatūros katedrai, vėliau iki pat ligos ir mirties dėstė lietuvių kalbos stilistiką Vilniaus universitete.
Mūsų kraštietis mirė 1990 metų balandžio 3 dieną Vilniuje. Palaidotas Karmėlavos kapinėse, Kauno rajone.
A. Šoblinskas daugiausia tyrinėjo stilistikos ir lietuvių kalbos dėstymo problemas. Parašė knygas „Veiksmažodžio stilistika“ (1967 m.), „Stilistikos pamokos“ (1973 m.), „Stilius, žanras, rašinys“ (1976 m.), „Lietuvių kalbos didaktika“ (1987 m.) ir kt., paskelbė straipsnių iš stilistikos, lietuvių kalbos dėstymo metodikos.
V. ŠOBLINSKAITĖSALEKSOS asmeninio albumo nuotr.: A. Šoblinskas – Vilniaus universiteto docentas. 1989 m.

VAIKYSTĖS NAMAI
Šiandien spausdiname A. Šoblinsko dukters V. Šoblinskaitės-Aleksos specialiai „Santarvės“ skaitytojams parengtas mintis apie tėvą ir tėviškę.

Ten, kur pilkavo jaukus senelių vienkiemis, nebėra nieko, ką galėjo matyti tėtės akys. Dingo dvigalė, ruberoidu iš lauko apkalta troba, drėbtinis tvartas mažulyčiais kaip kumštis langiukais, didžiulė daržinė ir šalia jos prigludusi ratinė. Nebėra klėties, tvorų žiogrių ir šulinio rentinio. Nebesirpina uogų aukšti trešnių medžiai ir vos per metrą nuo žemės pasistiebę baltieji ašokliai. Ir gėlių nebėra – tų visų snieguolių ir narcizų, išskeliančių ant žemės baltą ar geltoną ugnį vos tik sniegui nutirpus, tų kvapniųjų švelniai rausvų rožių, kurių žiedlapius močiutė džiovino arbatai, tų gražiųjų Eirono rykščių, kurios pražysdavo prieš pat rugsėjį. Kurį laiką numelioruotoje plynėje dar kioksojo transformatorius, mano vaikystės laikais viena savosios atramos koja beveik įsibridęs į mūsų prūdą, o paskui, beveik tenai, kur transformatoriaus būta, atsirado „malūnas“, malantis Sedai elektrą… Tiktai senas kryžius prie keliuko, bėgusio ir pro mūsų namus, tebėra tas pats. Tėtė galėjo būti liudininkas, kai tą kryžių Nausodėje statė…
Kelias, kuriuo galima grįžti į tėvoniją, šiandien gražiai pažvyruotas, o tuomet, kai „Komunistinio rytojaus“ „emka“ iš Mažeikių į Nausodę įburgzdavo Šoblinskio Adomas, keliūkštis buvo klampus – gyvas molis, kuriame buksuodavo ratai. Kaip dabar matau tėtę – linksmą, kad laimingai parvažiavo, traukiantį iš motociklo lopšelio neįmantrias lauktuves ir vis besitaikantį dailiai blizgančiu FED nufotografuojantį saviškius – močiutę ir bočelį, jaunėlį brolį Aloyzą su visais jo triušiais ir, žinoma, mane, visai dar pypliukę, už kurią net močiutės sodinti kardeliai buvo aukštesni.
Yra žmonių, kurie prasikrapštę akis didesniu mokslu, išbridę iš skurdo, atsiriboja nuo „varganų“ vaikystės namų. Tėtė niekados nesibodėjo Nausodės, kurioje dar visai jaunutis sunkiai susirgo. Per ligą ir atsidūrė Mažeikiuose, kur paskui jau bandė kibtis į gyvenimą: vedė, gavo korektoriaus darbą laikraštyje, išmoko fotografuoti, rašyti straipsnius, kuriuos publikuodavo žmonos mergautine pavarde, mat kitaip nebūtų gavęs honoraro…
Tapęs Vilniaus universiteto neakivaizdininku, buvo paskirtas direktoriauti į Tirkšlių vidurinę. Iš čia Nausodė buvo dar arčiau. Dažną savaitgalį prie Jomanto namo, kuriame gyvenome, sustodavo bočiaus ratai ar rogės. Gerai pamenu ir žiemos, ir vasaros kelią arkliais – per Tirkšlių pušyną, per javais želiančius ar baltai užpustytus laukus iki Nausodės kryžiaus, iki tokio smagaus paskutiniojo „trrrrrr“ jau palei trobos duris, už kurių močiutė skubėjo virti sveteliams pusmarškonę ar šilkinę košę. Prigimtimi taip ir likęs amžiams kaimo vaikas, tėtė savo mamos virtos košės su rūgusiu pienu arba bulvienės su užtrinu pasigesdavo net ir Vilniuje, kur apsigyvenome, kai įstojo į aspirantūrą. Dažniau parvažiuoti į tėviškę jau nebegalėjo, tik vasaromis, gavęs atostogų, tad iš Vilniaus į Nausodę „skraidė“ bent laiškais. Iš pradžių jam visas naujienas raportuodavo brolis Aloyzas, namiškių meiliai vadintas Alyzėliu. Vėliau, kai Alyzėlį palaidojome, cheminį pieštuką į rankas imdavo pati močiutė – nors baigusi tik tris Rupiekių pradinės skyrius, žemaitiškai rašyti gebėjo visai neblogai.
Mane į Nausodę tėvelis „iškomandiruodavo“ vos pasibaigus mokslo metams. Iki Mažeikių važiuodavau naktiniu traukiniu, paskui sulaukdavau autobusiuko į Sedą. Pūškuodavo „pazikas“ pro Alaus daryklą ir mano numylėtąją Vytauto gatvę, bildėdavo per Ventos tiltą su mediniais bokšteliais sargams, atkriokdavo iki Tirkšlių, stabtelėdavo prie penkių širdžių koplytstulpio, o paskui jau Nausodė atrodydavo ranka pasiekiama…
Prieš Magdaleną tą patį kelią atkartodavo jau trise: tėtė, mama ir brolis Valdemaras. Į Grūstę važiuodavome visi. Nausodėje likdavo tik priprašytas namsargas, visiems skubantis talkinti, nors lyg ir ne nausodiškis keistuolis Palelis.
Atgal po atlaidų – dar margesnis būrys: dėdė Aleksandras, šauktas Olesiu, jo žmona, Lukošiaus Vandutė, močiutės brolis Jūzapas, gyvenęs Plinkšėse, jos mažeikiškės seserys – Kneitienė ir Dapkienė su šeimomis, bočiaus sesuo Barsienė, tėtės pusbroliai – šiauliškis Alfonsas, kretingiškis Adomas su būriu vaikų, pusseserės Olga, Jadzelė, Igina… Ant stalo būdavo medaus ir šviežių agurkų, kastinio ir virto kumpio su šutintom bulvėm, geltono pyrago ir „kvaso“ moliniuose „krūzeliuose“. O jau šnekų! O juoko kaip krekeno… Kur dabar tie juokai, tos šnekos? Užgeso, išblėso. Didžioji dalis suminėtųjų užmigo Viešpatyje, kiti pasiligojo, priseno…
Kai tėtė „praturtėjo“ tiek, kad jau įstengė nusipirkti „moskvičių“, gimtąsias vietas aplankydavo dažniau. Užsukdavo ir į Nausodę, nors tenai jau nebebuvo akmens ant akmens – seneliai po melioracijos atsikraustė į Sedą. Tos kelionės jį vargindavo – vis dėlto trys šimtai kilometrų, o apsigimęs vairuotojas tikrai nebuvo! – bet gimtinė jį labai traukė. Matyt, čia atgaudavo jėgas, išeikvotas studentams ir gana nelengvai vilnietiškai buičiai, nes tėvų namuose buvo labai mylimas. Ir pats labai mylėjo savo senučius. Ne veltui „Lietuvių kalbos didaktikos“ priešlapyje skaitau įrašą jo ranka: „Brangiausiems iš brangiausių, tėvui Stanislovui ir motinai Jadvygai – sūnus Adomas. 1987. X. 17“. Šį knygos egzempliorių pernai vasarą gavau dovanų iš dėdinos Vandos – kaip labai malonų, bet kartu ir skaudų atminimą. Lyg gyvos stojasi akyse močiutės laidotuvės… Po jų – paskutinioji tėtės kelionė į Grūstę, į šv. Magdalenos atlaidus, ir labai liūdni pietūs pas našlauti likusį bočių… Į savo mamos mirties metines Adomas, tikrasis jos numylėtinis, jau nebeatvyko – gulėjo paralyžiuotas Kauno klinikose, net neatsiminė, kad močiutės nebėra, ilgėjosi jos – lyg būtų gyvų gyviausia… Netrukus užgeso ir pats. Gal – iš ilgesio?
Žinia, kad Mažeikių rajono savivaldybėje sudaryta komisija Adomo Šoblinsko 80mečiui paminėti ir jo atminimui Nausodėje įamžinti, be galo sujaudino. Ilgą džiaugsmingo nemigo naktį svarsčiau: o kuo aš, taip toli nuo Mažeikių gyvendama, atsidėkosiu žmonėms, kurie užsideda sau šį rūpestį? Norėčiau žemai nusilenkti visiems Jums, Brangieji, o ypač Sedos Vytauto Mačernio mokyklos direktorei Genutei Gricienei, kuri, kaip supratau, imasi didžiausios organizacinio darbo naštos. Tikiu, kad kitais metais turėsiu progos tą padaryti – padėkoti kiekvienam asmeniškai. O kol kas maloniai dėkoju „Santarvei“, leidusiai man pasidalinti šiuo mažu žiupsneliu prisiminimų apie brangiausią iš brangiausiųjų.
Dėkui tėtei, nuo mažų dienų mygusiam mane prie knygos. Beskaitydama nė nepajutau, kad pati užsikrėčiau rašymu. Nemažai jau esu ir poezijos, ir prozos priskrebenusi ir išleidusi, bet svajočiau parašyti dar vieną knygą – apie iš Nausodės kilusį kalbininką Adomą Šoblinską. Kad ji būtų tikrai įdomi, reikėtų ir mažeikiškių talkos. Tikiu, kad dar yra žmonių, prisimenančių tiek „žaliąjį direktorių“ Tirkšliuose, tiek skrybėlėtą Remeikių žentą, rajono laikraščio korektorių ir korespondentą Mažeikiuose, tiek šviesiaplaukį Šoblinskio Adį Nausodėje, vilkintį namuose austu milu…
Suprantu, kad šiais suveržtų diržų laikais ne visi prenumeruoja laikraštį… Bet paraginkite vieni kitus, jei perskaitysite šią mano žinią, ir atsiliepkite. Man galima paskambinti, parašyti paprastą ar elektroninį laišką (adresas: Vytauto g. 36, Veliuona, Jurbarko r.; el. p. – soblinskaite@gmail.com; tel.: (8 447) 42 646, mob. 8 650 19 019).
Kad neapsunkinčiau nė vieno, įsipareigoju pati Jus aplankyti, pašnekinti ir viską užsirašyti… Tik duokite žinią, kad esate ir kad turite ką papasakoti. Dar neatpratau rokoutėis žemaitėškaa (už tarmę taip pat esu dėkinga tėveliui!), tad viliuosi, jog rasime bendrą kalbą…
Pagarbiai ir viltingai –
Violeta ŠOBLINSKAITĖALEKSA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top