Knyga apie tuos, kuriems „gegutė užkukavo“

Neseniai pasirodė muziejininko Algimanto Muturo knyga „…geriau tegul gegutė užkukuoja…“, pasakojanti apie 1945–1952 metų rezistencinį pasipriešinimą buvusioje Mažeikių apskrityje. Pats autorius taip pristato kūrinį: „Kai kurie šios knygos skaitytojai gali pasigesti joje patriotizmo, romantikos, kilnių idėjų ir idealų. Rašydamas ją nekėliau sau tikslo romantizuoti įvykius. Rėmiausi amžininkų prisiminimais, archyviniais dokumentais, kuriuose užfiksuoti tik faktai. Piliečio pareiga neleidžia man klastoti faktų ir istorijos, todėl kiek įmanydamas vengiau komentarų.“
KNYGOS PASIRODYMĄ LĖMĖ PATS GYVENIMAS
Muziejininkų duona – domėtis ir tyrinėti praeitį, ieškoti ją liudijančių faktų, rinkti mūsų senelių bei prosenelių gyvenimą ir buitį atspindinčius reliktus.
Maždaug prieš dešimtmetį, apie 1995–1996 metus, Mažeikių muziejuje dirbančiam Algimantui Muturui buvo pavesta rinkti medžiagą apie rezistencinį judėjimą mūsų apskrityje. Metams bėgant medžiagos prisikaupė. Archyviniai dokumentai, nuotraukos, liudininkų parodymai paskatino muziejuje surengti ekspoziciją rezistencijos tema. Paroda sudomino Lietuvos Sąjūdžio Mažeikių skyriaus tarybą, Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyrių. Jų pastangomis buvo išspręsti knygos leidybos ir finansavimo klausimai.
Taip gimė minėta A. Muturo knyga.

PUBLICISTIKA, O NE BELETRISTINIS KŪRINYS
Lietuvoje rezistencijos tema knygų išleista begalės. Tačiau jų visų puslapiai alsuoja patriotiškumu ir meile Tėvynei. Anot A. Muturo, daug kur aprašymai netgi saldūs ir, realiai mąstant, neįtikinami. Jo knygoje romantizmo, lyrikos ir posmų, taip pat gamtos aprašymų ir dialogų nerasi. Ją rašydamas autorius kalbėjo tik dokumentų ir patikrintų faktų kalba. Literatūros kritikai jo kūrinį pavadintų sausoku. Ir suprantama, nes tai ne beletristinis kūrinys, o publicistika, kur žodžiams turi būti ankšta, o mintims – erdvu.
Knygoje paliečiami likimai apie 3000 žmonių, šiuo prieštaringu pokario laikotarpiu gyvenusių ir dirbusių buvusioje Mažeikių apskrityje, kuriai tada priklausė Barstyčiai, Ylakiai, Akmenė, Seda, Tirkšliai, Viekšniai. Perskaičius knygą, daug kam taps aiškūs KGB (tarybinio saugumo) darbo metodai: kaip ir kodėl buvo verbuojami žmonės, kaip jie įsivėlė į saugumiečių pinkles.
Kova su okupantais truko ne vienus metus. Nepaklusnieji, susibūrę į kovotojų už laisvę būrius, ragino ir kitus nepaklusti „vaduotojams“ ir nestoti į jų kuriamus kolūkius. O buvo ir tokių Tėvynės patriotų, kurie smarkiai rizikavo ir, tapę kolūkių pirmininkais, kartu buvo ir partizanų vadai, taip pat kolūkiečių, dalyvavusių rezistencinėje kovoje. Knygoje apie tai byloja konkretūs faktai.

REZISTENCIJA SULAUKĖ IR PASIPRIEŠINIMO
Iš kur toks knygos pavadinimas? „Geriau tegul gegutė užkukuoja“ – tai žodžiai, paimti iš konteksto. Juos ištarė vienas knygos veikėjas. Kaip pastebi autorius, po karo niekas tarpusavyje nekalbėjo ir nesakė, kad kas nors iš jų artimųjų išėjo į mišką. Sakydavo: „jam gegutė užkukavo“. Kiekvienas be žodžių suprasdavo ir visiems buvo aišku, ką tai reiškia. Tačiau tardant šie žodžiai nieko nereiškė, ir niekas prie jų negalėjo prikibti.
Pasak A. Muturo, manoma, kad rezistencija mūsų rajone prasidėjo Urvikiuose. Kai 1944ųjų spalio 7ąją tarybinė armija atėjo į Mažeikius, Urvikiuose jau trys ar keturi vyrai buvo apsiginklavę. Nuo čia rezistencinis pasipriešinimas persikėlė į Mažeikius, kur atsirado pogrindinė antitarybinė organizacija. Į ją susibūrė inteligentija, mokytojai, šviesi jaunuomenė. Organizacija „Sakalai“ jungė apie 40–60 žmonių, kuriems vadovavo mokytojas Antanas Čerkasas. Be šios, Mažeikiuose taip pat buvo jaunimo organizacijų, kurioms priklausė gimnazijos moksleiviai. Tai „Rusenantis aukuras“, „Jaunųjų Lietuvos partizanų būrys“. Moksleiviai ne tik platino antitarybines proklamacijas, bet ir leido laikraštėlius, klausėsi užsienio radijo stočių.
Tuo pačiu metu Kurmaičių kaime atsirado ir KGB organizuota smogikų grupė, kuri, apsimetusi Lietuvos partizanais, sekė rezistencinį judėjimą. Tos grupės nariai išdavinėjo ir terorizavo visą rajoną.
Mažesnis rezistencinis pasipriešinimas ir mažiau partizanų buvo Laižuvoje ir Buknaičiuose.

DAUG KAS DAR NUTYLĖTA
Archyvuose yra viskas nuo mažiausių smulkmenų: diena, netgi valanda, kur, koks partizanas buvo nužudytas ar nušautas. Į jo žūties vietą būdavo sukviečiami to kaimo gyventojai, kad jį atpažintų. Po raštiško patvirtinimo, kad čia tikrai tas asmuo, reikėdavo padėti savo parašą, o tada lavoną dėdavo į sunkvežimį ir išveždavo.
Pasak autoriaus, į knygą sudėta tik mažytė dalelė rajono rezistencinio pasipriešinimo istorijos. Medžiagos yra tiek, kad būtų galima išleisti dar ne vieną tokią knygelę. Gaila, kad daug tų dienų liudininkų jau nebėra gyvų, tad sunku beišsiaiškinti ar patikslinti kai kuriuos įvykius ar faktus. Visi dokumentai rusakalbių raštvedžių surašyti rusų kalba, todėl iškraipytos pavardės, vietovardžiai. Pavyzdžiui, Dvorniški kaimas pasirodė besąs Dvariškių kaimas Skuodo rajone.
A. Muturas atkreipia skaitytojų dėmesį į tai, kad net ir dabar dar daug kas yra nutylima. Dar per anksti atvirai apie viską prabilti. Anksti, nes gyvi yra palikuonys, giminės, artimieji, kurie visiškai niekuo dėti. Juk, kaip sakoma, tėvų nepasirinksi.
„Kai pradėjau rinkti medžiagą, sulaukiau daug grasinančių telefono skambučių, piktų laiškų ne tik į darbą, bet ir į namus. Netgi buvo pagrasinta uždegti duris. Tačiau kai archyvinė medžiaga, faktai buvo paskelbti rajoninėje spaudoje, viskas baigėsi“, – prisimena knygos autorius.

PAAIŠKĖJO NAUJŲ FAKTŲ
Autorius tikisi, kad knyga gali pasitarnauti ir atskleidžiant naujus rezistencinio pasipriešinimo istorijos faktus. Pirmasis toks faktas jau yra. Pasirodžius knygai, vienas mažeikiškis kreipėsi į autorių, norėdamas ją įsigyti. Pasirodo, knyga sudomino jo uošvę, kuri žinanti tikslią vietą, kur 1951–1952 metais žuvo du partizanai.
Kai A. Muturas su vyriškiu nuvyko pas ją, 75erių metų močiutė vyrus nusivedė į Tirkšlių seniūnijoje esantį Jonaičių mišką ir pirštu parodė vietą, kur kuris partizanas gulėjo, smulkiai papasakojo visas jai žinomas aplinkybes. Moteris čia gimusi, augusi, tada buvo dvidešimtmetė mergina. Ji prisimena, kaip vienam iš jos artimųjų buvo liepta pakinkyti arklį ir, įdėjus į ratus, nuvežti nužudytuosius iki kelio. Ten jie buvo perkelti į karišką sunkvežimį ir išvežti Tirkšlių link. Ko gero, juos užkasė Tirkšlių smėlio karjere.
„O kiek tokių faktų yra! Kiek dar žmonių tyli ir nieko nekalba. Kiek dar metų jie tylės? Ta karta jau baigia išmirti, tad labai greitai visos žinios ateis tik iš antrųjų lūpų“, – A. Muturas stebisi žmonių nenoru ir nepaaiškinama baime išsakyti visą jiems žinomą tiesą.
Anot muziejininko, tų metų liudininkai puikiai prisimena, kokios spalvos siūlais buvo susiūtas sijonas ar kelnės, o pabandyk ko nors paklausti apie partizanus, išgirsi atsakymą: „Tada buvau maža, dabar jau sena ir nieko nebeprisimenu“.
Būtų šaunu, sako knygos autorius, kad tokių žmonių kaip minėtoji moteris rastųsi daugiau, kad žmonės nebijotų kalbėti. Suprantama, pateiktus faktus būtina patikrinti KGB archyvuose ir tik tada juos galima skelbti.
Kreipdamasis į skaitytojus, autorius sako, kad pirmiausia reikėtų gerai įsiskaityti autoriaus žodį. Kad taptų aišku, kodėl knyga nedvelkia įprastu tokiems kūriniams patriotizmu.
„Reikia perprasti KGB pinkles, kad būtų galima suprasti, kas buvo kas. Kas buvo tikri Tėvynės patriotai, o kas buvo jos išdavikai. Juk tai buvo baisus laikmetis, kai kaimynas sekė kaimyną, brolis – seserį, vyras – žmoną, ir atvirkščiai“, – sako A. Muturas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Algimantas Muturas išleido jau tračiąją savo knygą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*