Reklama

Kraštietis visą gyvenimą paskyrė gimtajai kalbai(1)

Mažeikių mieste. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Neseniai Sedoje buvo paminėtos kraštiečio, kalbininko, Vilniaus universiteto docento Adomo Šoblinsko 80-osios gimimo metinės. Ta proga spausdiname jo buvusių kolegų prisiminimus.

Išskirtinis – savo visapusiškumu

Ypatingomis progomis kalbėdami apie svarbius žmones stengiamės kuo išsamiau apžvelgti jų gyvenimą, veiklą, nuopelnus mokslui, visuomenei, pasauliui. Kartais tai padaryti būna nelengva, nes žmogus, apie kurį kalbama, yra išskirtinis būtent savo visapusiškumu. Manyčiau, kad taip būtų galima apibūdinti ir Vilniaus universiteto docentą šviesios atminties Adomą Šoblinską.
Žymaus kalbininko mokslinį įžvalgumą ir erudiciją patvirtina 1968 m. apginta filologijos mokslų daktaro kandidatinė disertacija tema „Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodžio stilistika“. Stilistikos mokslas reikalauja subtilumo ir įžvalgumo, daug kas būna intuityviai nujaučiama ar suvokiama, daug ko neįmanoma formaliai įrodyti ar patikrinti, įvertinti aiškiais, konkrečiais kriterijais. Vadinasi, tokia mokslinio darbo tema iš mokslininko reikalauja ne tik gero kalbos sistemos išmanymo, bet ir stiprios kalbinės nuovokos.
Darbas mokykloje, mokytojų tobulinimosi institute, Vilniaus universitete skaitytos paskaitos, darbas su studentais, nuolatinis bendravimas su mokytojais skatino docentą gilintis į svarbias pedagoginio gyvenimo aktualijas ir bandyti teikti reikiamą pagalbą. Tokią prielaidą patvirtina gausus metodinės medžiagos palikimas.
Pagirtinos docento pastangos parengti ir išleisti įvairių leidinių, skirtų studentams, mokytojams ir mokiniams. Tokių knygų leidyba tęsėsi kelis dešimtmečius. 1965 m. išleidžiama knyga „Stilistikos pratybos: pratimų rinkinys“, kurios sudarytojas buvo Adomas Šoblinskas. 1967 m. pasirodo docento knygos „Veiksmažodžio stilistika: metodinė medžiaga“ bei „Leksikos ir stilistikos pratybos“. Nuo 1970 iki 1973 m. išleidžiama vis nauja docento knyga: 1970 m. – „Stilistiniai veiksmažodžio pratimai: Medžiaga fakultatyvui mokytojams“, 1971 m. – „Gramatinė stilistika: Pratimų rinkinys“, 1972 m. – Adomo Šoblinsko redaguotas „Trumpas kalbos vadovas (svarbesnių klaidų taisymai)“ – šis leidinys įrodo, kad docentui pakako laiko bei noro domėtis ir kalbos norminimo, gryninimo klausimais, 1973 m. – „Stilistikos pamokų (eksperimentinės medžiagos)“ rinkinys. Dar viena knyga – 1984 m. išleisti „Lietuvių kalbos ugdymo pratimai IV klasei“. Tai turbūt gausiausias metodinės medžiagos, skirtos stilistikos mokymui, aruodas per visą XX amžių.
Sukaupta mokslinė, tiriamoji, metodinė patirtis vainikuojama mokslinėmis mokomosiomis knygomis: 1976 m. išspausdinama stilistinė apybraiža „Stilius, žanras, rašinys“, o 1987 m. vadovėlis aukštųjų mokyklų lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentams „Lietuvių kalbos didaktika“. Šiame vadovėlyje autorius įrodo, kad kalbos didaktika yra mokslinių tyrinėjimų verta disciplina, išsamiai išdėsto įvairių kalbos mokslo sričių mokymo metodikos specifiką. Daug dėmesio skiria kalbos, kaip mokslo disciplinos ir kaip komunikacijos įrankio, lavinimo svarbai. Pažymėtina, kad po šio vadovėlio pasirodymo beveik 15 metų Lietuvoje nebuvo išleista jokios rimtesnės knygos, analizuojančios lietuvių kalbos didaktikos klausimus. Šis vadovėlis ir šiandien yra viena svarbiausių mokomųjų priemonių būsimiems mokytojams.
Be abejonės, Adomas Šoblinskas yra vienas žymiausių lietuvių kalbos didaktikos autoritetų, visą savo gyvenimą paskyręs gimtosios kalbos puoselėjimui.
Kęstutis BREDELIS
Vilniaus universiteto lektorius

Atmintyje paliko savo paveikslą

Nuo mano pažinties su Adomu Šoblinsku kitąmet sueis 50 metų. Prasidėjo ji 1963 metų spalio viduryje. Tų metų rudenį Adomas buvo priimtas į Vilniaus universiteto aspirantūrą. Katedroje tada buvome 7 aspirantai. Sugyvenome gražiai, jautėme vyresniųjų katedros narių dėmesį ir paramą. Mumis buvo tikima ir pasitikima. Ir mes katedros, atrodo, nenuvylėme.
Mudu su Adomu išsiskyrėme tuo, kad į aspirantūrą įstojome jau turėdami nemažą pedagoginio darbo stažą to meto bendrojo lavinimo mokykloje. Be to, keletą metų buvome dirbę vidurinių mokyklų direktoriais: Adomas – Tirkšliuose, o aš Plikiuose (Klaipėdos r.).  Kilus katedroje kokiam nors su mokykla, lietuvių kalbos mokymo praktika susijusiam klausimui, docentūros žvilgsniai (profesorių tada dar neturėjome) iš karto krypdavo į mudu. Buvome savotiški mokyklos darbo problemų ekspertai.
Mudu dar siejo ir tai, kad abu buvome žemaičiai, kad aukštąją mokyklą baigėme neakivaizdiniu būdu. Belieka pridurti, kad ir gimę esame gruodžio antroje pusėje: aš tos pusės pradžioje, jis – pabaigoje. Nenuostabu, kad turėdavome apie ką pakalbėti, dėl ko pasitarti ar padiskutuoti. Dalijomės lingvistine ir metodine literatūra, skaitėme vienas kito parašytus straipsnius, disertacijų fragmentus, padėjome vienas kitam juos tobulinti. Kai jau vėlesniais metais Adomas  paskelbdavo kokį darbą, vienas pirmųjų gaudavau jį su autoriaus autografu ir nuoširdžiausiais palinkėjimais. Abu dar aspirantai būdavome Respublikinio mokytojų tobulinimosi instituto nuolat kviečiami skaityti paskaitų ir vadovauti seminarams pedagogų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Vėliau, pradėjus aukštesniosiose klasėse dėstyti stilistiką, be docento Adomo Šoblinsko jau nebebuvo galima įsivaizduoti visaverčio mokytojų lituanistų kvalifikacijos tobulinimo. Juo labiau kad jis buvo ir stilistikos programos, ir atitinkamos vadovėlio dalies autorius.
Aspirantūroje užsimezgusi mudviejų bičiulystė nenutrūko iki pat Adomo mirties. Likimas lėmė, kad, baigę aspirantūrą, du kartus buvome tiesioginiai bendradarbiai. Dirbome Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, kur Adomas iš pradžių dirbo vyresniuoju mokslo darbuotoju, vėliau ėjo mokslinio sekretoriaus pareigas (1966–1973 m.), o aš vadovavau Lietuvių kalbos ir literatūros mokymo sektoriui. Paskui, devintojo dešimtmečio pabaigoje (1988–1989 m.), jau dirbdamas Mokytojų tobulinimosi instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedroje, pasikviečiau Adomą dirbti dėstytoju antraeilininku (pagrindinės jo pareigos buvo universiteto Lietuvių kalbos katedroje – jis buvo jos docentas). O ir nedirbdami po vienu stogu, nuolat susitikdavome mokytojų lituanistų kvalifikacijos kėlimo renginiuose, mokymo programų sudarymo metodinėje komisijoje, vadovėlių rankraščių svarstymuose, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos posėdžiuose, mokslinėsemetodinėse konferencijose ir kitur.
***
Po doc. A. Šoblinsko mirties gavau kvietimą tęsti jo darbą – dėstyti Vilniaus universiteto studentams lituanistams lietuvių kalbos metodiką. Žinojau, kad dėstyti šį kursą universitete nėra paprasta. Buvau ne kartą ir ne iš vieno girdėjęs, kad studentus nelengva sudominti šiuo dalyku.  Priežastis ta, kad daugelis šios aukštosios mokyklos studentų savo ateities nesiejo su mokytojo darbu. Buvo lyg ir pajuokaujama, kad čia studijuoti yra susirinkę būsimieji poetai, prozininkai, dramaturgai, literatūros kritikai, redaktoriai, mokslo darbuotojai, o tie, kurie norį tapti mokytojais, atseit dažniausiai stoją į pedagoginius institutus – Vilniaus ir Šiaulių (dabar ir jie universitetai). Ne vienas buvęs universiteto studentas, net dirbantis mokykloje, yra pasakojęs, kad į lietuvių kalbos dėstymo metodiką universitete nemažai studentų žiūri kaip į nelabai svarbų dėstomąjį dalyką, o į jos paskaitas ir seminarus eina, kad reikia. Tai kadaise yra pripažinęs ir doc. Pranas Gailiūnas, dėstęs šį kursą universitete beveik du dešimtmečius. Ir Adomas apie prieštaringą lietuvių kalbos dėstymo metodikos kurso statusą universitete yra užsiminęs.
***
Kita vertus, dirbdamas mokykloje, Pedagogikos mokslinio tyrimo ir Respublikiniame mokytojų tobulinimosi institutuose, taip pat Švietimo ministerijoje, sutikau daug puikių lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, baigusių… Vilniaus universitetą. Tokių, kokių joks pedagoginis neįstengtų parengti. Tad ir suprask, žmogus, kaip iš tikrųjų yra. Bet atsarga gėdos nedaro – su katedra sutarėme, kad iš pradžių padirbėsiu dėstytoju antraeilininku.
Netrukau susidurti su ką tik minėto studentų požiūrio apraiškomis. Paskyriau parašyti lietuvių kalbos pamokos scenarijų (konspektą) pasirinkta tema. Atliko studentai tą užduotį: vieni visai gerai, net su kūrybiškumo blyksniais ir išmone, kiti  pakenčiamai, treti atmestinai. Keli studentai pateikė  scenarijus, kuriuos pavadinčiau pamokų parodijomis. Nei į tvorą, nei į mietą „mokytojų“ klausimai „mokiniams“, šių kandūs ar į lankas nuklystantys atsakymai, vienų ir kitų tuščiavidurės frazės,  absurdiški pamokos vyksmo posūkiai. Žodžiu, pajutau, kad reikės dirbti su nepėsčiais ketvirtakursiais, turinčiais neblogą humoro jausmą. Apsipratau, ir kitais metais perėjau dirbti į universitetą visu etatu.
***
Apsispręsti į universitetą padėjo ir tai, kad aš savo rankose turėjau ir galėjau rekomenduoti studentams neseniai išėjusią A. Šoblinsko parašytą „Lietuvių kalbos didaktiką“, kuria jis pats nedaug bespėjo pasinaudoti. Ši Adomo studija – tai ne kokie nors receptūriniai mokymo patarimai ar metodinių dogmų rinkinys, o išsamus, šių dienų kalbos mokymo uždavinius atitinkantis lietuvių kalbos dėstymo vidurinėje mokykloje vadovas. Rašydamas šį darbą, A. Šoblinskas pirmą kartą lietuvių kalbos metodinės minties istorijoje prakirto platų langą į čekų, slovakų, latvių, lenkų gimtosios kalbos mokymo patirties erdves, atsižvelgė į vokiečių kalbos didaktų tyrimų išvadas, racionalių minčių aptiko rusų metodininkų darbuose. Tokį lietuvių kalbos didaktikos vadovą ne gėda buvo rekomenduoti studijuoti universiteto studentams. Ypač gerai studentai vertino ir naudingu laikė rašomųjų darbų metodikos aptarimą, stilistikos mokymo rekomendacijas. Atskirai norėčiau pabrėžti dar vieną šio metodinio leidinio bruožą. Jis turi tvirtą lingvistinį pamatą. Turi todėl, kad jį parašė žmogus, mokslinį laipsnį apgynęs iš kalbos mokslo srities ir turintis pakankamai lietuvių kalbos mokymo patirties vidurinėje mokykloje.
„Poetų“ ir „pedagogų“ konfliktas išsisprendė 1993 metais, kai lietuvių kalbos metodikos kursas  universitete tapo pasirenkamasis. Nuo tada jį rinkosi tik tie studentai, kurie ketino dirbti mokytojais. Būsimiesiems mokytojams lituanistams dėstyti metodiką jau buvo bepigu. Kasmet susidarydavo maždaug 20–25 studentų grupė. Atsirado norinčių dalyvauti specialiuosiuose seminaruose, kuriuose nagrinėjome įvairių amžiaus tarpsnių mokinių kalbą, jos ugdymo būdus. Studentai susidomėję ėmėsi studijuoti kitų šalių (Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, JAV ir kt.) gimtosios kalbos vadovėlius, rašė ta tema referatus. Nemažai studentų baigiamiesiems bakalauro ir magistro darbams temas ėmė rinktis iš lietuvių kalbos metodikos. Gaila, kad Adomas nesulaukė tų permainų – jis būtų turėjęs ir galėjęs daug ką studentams pasakyti ir duoti.
Visada žavėjausi Adomo Šoblinsko kalba. Joje nebuvo nudžiūvusių žodžių, sausuolių frazių. Jo žodis visada buvo sodriai suvilgytas gyvosios kalbos syvais. Visose situacijose – ir buitinėse, ir akademinėse – Adomas kalbėdavo labai aiškiai, tiksliai, logiškai ir įtaigiai. Turėjo puikų kalbos jausmą, buvo subtilios lingvistinės nuovokos, mokėjo nemažai kalbų.
Išėjęs amžinybėn, žmogus mūsų atmintyje palieka savo paveikslą. Paliko jį ir Adomas. Prisimenu, kartą pavasario dieną stoviniuoju aikštelėje prie įėjimo į Mokytojų tobulinimosi institutą ir matau: ateina docentas skaityti mokytojams paskaitos. Jau iš tolo susitinka mūsų žvilgsniai. Adomas nusišypso savo plačia, tik jam būdinga šypsena ir iškelia rankas tarsi norėdamas apglėbti. Tokį aš jį matau ir šiandien, nors nuo to susitikimo jau praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai. Plačiai besišypsantį. Ir lyg norintį apglėbti.
Doc. dr.
Bronius DOBROVOLSKIS

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.