Dar neatvėso įspūdžiai iš Pekino olimpiados, o lengvaatlečiai jau ruošiasi kitam olimpiniam ciklui. Rodos, vos vienas sėkmingas bandymas greitai nubėgti distanciją, ir tu turi olimpinį kelialapį. Tačiau to nėra taip lengva pasiekti.
Apie tai ir apie bėgikų gyvenimo užkulisius kalbėjomės su devyniolikmečiu viekšniškiu, šalies suaugusiųjų 1500 metrų bėgimo sidabro medalio laimėtoju Justinu Beržanskiu.
UŽTENKA ĮVYKDYTI
NORMATYVĄ
Bėgime, skirtingai nuo daugelio kitų sporto šakų, kelialapį į olimpines žaidynes galima iškovoti vieninteliu sėkmingu startu.
„Per ketverių metų olimpinį ciklą – nuo vienos Olimpiados pabaigos iki kitos Olimpiados pradžios – reikia bent vieną kartą bėgikui įvykdyti vadinamąjį B normatyvą, ir jis jau tampa olimpiečiu. Jeigu kitas sportininkas įvykdo A normatyvą (kuris yra tik keliomis dešimtosiomis sekundės dalimis aukštesnis), tai iš šios šalies į žaidynes važiuoja A normatyvą įvykdęs sportininkas.
Tačiau šių normatyvų kartelė yra pakelta ganėtinai aukštai – mano geriausiam pasiektam rezultatui iki jo pritrūko apie penkių sekundžių“, – sakė bėgikas.
Viekšniškis šalies čempionate startavo ir 800 metrų distancijoje, kur liko ketvirtas. Pasak jo, šiame bėgime Vitalijus Kozlovas turėjo paskutinę galimybę įvykdyti olimpinį normatyvą, todėl bėgimas buvo labai greitas, tempas – milžiniškas, ir viekšniškiui nepavyko patekti tarp prizininkų.
„O V. Kozlovas, tapęs šalies čempionu, įvykdė normatyvą ir vyko į Pekiną (tarp 58 šios distancijos bėgikų liko 47as – V. S.). Kaip jis dirbo per treniruotes, kaip startavo, tai ir pasiekė savo tikslą. Kiekvieno sportininko, taip pat ir mano, svajonė – startas Olimpiadoje. Koks tai įspūdingas renginys, žinau ne tik iš televizoriaus – mano treneris Mindaugas Norbutas 1500 metrų bėgime startavo Atėnų olimpiadoje ir jau seniai dalijosi įspūdžiais iš jos“, – sakė Justinas.
Normatyvai bėgime ypač svarbūs. Viekšniškiui pritrūko tik vienos sekundės iki normatyvo, kurį jis turėjo įvykdyti per dvejus metus, kad startuotų pasaulio jaunimo (iki 20 metų) čempionate Lenkijoje. Lietuvos pirmenybėse irgi gali startuoti bėgikai, kurie įvykdo lengvosios atletikos federacijos nustatytą normatyvą. Jį šiemet įvykdė ir pirmenybėse startavo penkiolika bėgikų.
SEZONAS
BUVO SĖKMINGAS
Šių metų sezonas jaunajam viekšniškiui buvo sėkmingas: 1500 metrų bėgime tapo šalies vicečempionu, iškovojo šalies taurę, tapo studentų čempionu, Europos taurės varžybose Estijoje užėmė penktąją vietą, laimėjo ir šią, ir 800 metrų distanciją šalies dvidešimtmečių čempionate.
„Žiemos pirmenybėse kaip pradėjau greitai bėgti pusantro kilometro distanciją, taip ją ir pasirinkau pagrindine visam sezonui. Rezultatai rodo, kad neapsirikau. Ypatingos taktikos šioje rungtyje nėra – visus šešiolika išrikiuoja prie starto, ir turi bėgti keturis stadiono ratus. Tris ratus gali būti nedidelis tempas, tačiau paskutiniam ratui, o ypač paskutiniams trims šimtams metrų atiduodi visas jėgas, kiek tik turi. Bėgdamas tribūnų gausmo negirdi, trenerio, ir to, negirdi – nieko neklausai, tik veržiesi į priekį bei matai laiką, kuriuo bėgi. Europos taurėje buvo rimti varžovai, gal pritrūko patirties, jie spurtavo, o aš truputį nepamačiau, jėgų, jaučiau, dar liko, jeigu distancija būtų ilgesnė bent apie pusšimtį metrų, galėjau ir kai kuriuos aplenkti. Taip yra visada – jeigu laimėjai – galvoji, kad galėjai geriau, jeigu pralaimėjai – negalvoji nieko, tik mąstai, ką blogai padarei“, – prisipažino viekšniškis.
Bėgimas – tai tokia sporto šaka, kur viskas labai greitai vyksta. Pasak Justino, startui turi būti pasiruošęs – juk tik kiek daugiau kaip trys minutės (vaikinas vicečempionu tapo distanciją nubėgęs per 3.56,19), ir tampa aišku, ar tau šios varžybos baigėsi. Todėl bėgikams palankiausia atvykti į varžybų vietą kelios valandos prieš startą, kad nespėtum psichologiškai pavargti galvodamas apie bėgimą ir „perdegti“ dar prieš startą.
„Atvažiuoju į stadioną, pasižiūriu į starto protokolą ir išeinu kuo toliau nuo bėgimo takelių, kad tik nebūčiau toje aplinkoje. Dažniausiai einu į viešbutį, į miestą arba paprasčiausiai į gamtą.
Tačiau užpraėjusį sezoną prieš startą nei iš šio, nei iš to sukildavo temperatūra iki 37 laipsnių. Tada treneris net neleisdavo startuoti, nes toks bėgdamas gali susigadinti visą sezoną. Kaip pavyko išsiaiškinti, tokia būsena buvo dėl dviejų dalykų – dėl streso ir netvarkingų dantų. Susitvarkiau dantis – su temperatūra nebėra jokių problemų“, – sakė bėgikas.
STAJERIU
GALIMA TAPTI
Justino sportinės karjeros pradžia patvirtina jo teiginį: „Sprinteriu (trumpų nuotolių bėgiku) turi gimti, tuo tarpu stajeriu (ilgų nuotolių bėgiku) galima ir tapti, tik reikia didelio noro ir ištvermės“.
Nuo pirmos klasės jis Viekšniuose mėgėjiškai bėgo mokyklos varžybose, žaidė krepšinį. Žinomas lengvaatlečių ugdytojas, Pavasario vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojas Petras Dargvainis pastebėjo gabų viekšniškį keturkovės varžybose, pradėjo vežti į varžybas, o dešimtoje klasėje parekomendavo moksleivį šiauliškiams bėgimo specialistams.
„Perėjau į Šiaulių Vijolių vidurinę mokyklą, kur mokslas ir sportas yra taip suderinta, kad per dieną gali dalyvauti dviejose treniruotėse, tave tris kartus maitina bei apgyvendina bendrabutyje. Tėvai matė, kad sportuoju, noriu tą daryti, todėl ir išleido. Atėjus į šią mokyklą, pradžioje buvo labai sunkių akimirkų. Laimei, treneris Pranas Šaučikovas leido iš pradžių dirbti savarankiškai, nespaudė su visais. Stengiausi dirbti sukandęs dantis, tai po trejų metų ir atėjo rezultatai“, – pasakojo vaikinas.
Pasak bėgiko, visa dienotvarkė buvo žinoma mėnesiui į priekį, bėgimas taip atsibosdavo, kad laukte laukdavę penktadienio, kai grįš į namus ir kiek pailsės.
Treniruotės labai paprastos – 20–25 kilometrai per treniruotę, 128 kilometrai per savaitę, 430 kilometrų per mėnesį. „Buvo rutina – ateina ruduo, pradedi rinkti bazę – 120 kilometrų per mėnesį, kiekvieną nubėgtą kilometrą užsirašydamas į dienoraštį. Niekas tavęs nekontroliuoja, gali dienoraščiui ir pameluoti, tačiau viską juk darai dėl savęs, savo sportinių rezultatų, vis tiek per varžybas treneris pamatys, ar tie kilometrai buvo bėgti“, – sakė Justinas.
Šiemet sportininkas jau turėjo savo varžybų grafiką, į kiekvienas varžybas nebevažiavo, nes turi titulų, todėl reikia atsirinkti, kurios prestižiškesnės. Per sezoną sportininkas startavo dvidešimt kartų ir mano, kad tai jau kiek per daug.
TRŪKSTA
INVESTICIJŲ
Pasak bėgiko, jeigu 800 ir 1500 metrų distancijose europiečiai ir turi galimybių laimėti kažką olimpiadose, tai ilgesnėse distancijose šansų praktiškai nėra – Afrikos bėgikų ir organizmas kitoks. Jo manymu, mūsų investicijos į sportą dar yra tokios, kad mes artimiausias dvi olimpiadas tik džiaugsimės, kad įvykdome normatyvus ir startuojame, apie prizines vietas nėra ko nė galvoti.
„Net ir latvių bėgikai mus lenkia finansavimu. Jie šiemet jau vyko į penkias stovyklas Kirgizijoje bei Portugalijoje, tuo tarpu mes turėjome tik vieną stovyklą Palangoje. Visi kalba – duok rezultatą, bus ir pinigų, bet kaip juos duoti, jeigu pirma reikia investicijų. Baigiau vidurinę, kur duodavo tris kartus pavalgyti, o dabar, kai įstojau į Šiaulių universitetą (ikimokyklinės pedagogikos ir priešmokyklinio ugdymo specialybė), turi pats sukti galvą, derinti mokslą, valgyti tai, ką pats pasiruoši. Todėl ir važiuojame į komercinius turnyrus, kur yra, kad ir nedideli, priziniai fondai, gerai dar, kad padeda Šiaulių bėgimo klubas „Studija“, – atviravo atletas.
Šalies pirmenybėse prizinių fondų nėra, bėgikai gauna medalį, ir viskas. Net Lietuvos taurės Justinas parodyti negali: šios varžybos tik taip vadinasi, gauni diplomą, kad laimėjai, įteikia kelialapį į Europos taurės varžybas, ir viskas.
Tai dėl ko viską aukoti, tiek stengtis? Justinas ir į šį klausimą turi atsakymą: „Svarbiausia – ta trumpa akimirka, kai užlipi ant prizininkų pakylos ir pajauti nugalėtojo malonumą“.
VISKAS PRIEŠ AKIS
Pats sportininko rezultatų augimas – 23–24 metai, geriausius rezultatus parodo trisdešimtmečiai, todėl Justinas mano, kad jam dar viskas prieš akis.
„Dabar ilsiuosi po sezono, tačiau savikontrolės neprarandu – beveik kiekvieną dieną bėgu. Tabakas stajeriui – kryžius, alkoholis – kai žinai ribą ir žinai kada, kažkiek galima. Esu įsigijęs brangų laikrodį bei pulsometrą – be jų į treniruotę neišbėgi. Padidėjęs pulsas, sunkumas – iškart parodo, kad jau reikia mažiau mėgautis valgiais. Kur esi silpnas, parodo sezono pabaiga – kur skauda, vadinasi, su ta raumenų grupe dar mažai dirbai, todėl jai skirk daugiau dėmesio per treniruotę“, – sakė bėgikas.
Po atostogų Justinas pradės pasiruošimą kitų metų sausį vyksiančiam Lietuvos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionatui. Pagrindinis kitų metų tikslas – liepą Kaune vyksiantis Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionatas. Norint patekti į jį, reikia įvykdyti normatyvą, iki kurio viekšniškiui dar trūksta apie aštuonių sekundžių. Tačiau yra kita galimybė į jį patekti: kadangi pirmenybės vyksta Lietuvoje, privalu tapti šalies jaunimo (iki 23 metų) čempionu. Tai garantuos vietą pirmenybėse kaip šeimininkų atstovui.
„Aš tikiu ateitimi – pasieki savo sportinę ribą, ir po truputį nuo savo rezultatų gali mesti sekundes. Tada gal pavyks įvykdyti olimpinį normatyvą, gauti stipendiją ir gyventi ramiai olimpinius metus. Mūsų sporte be rūpesčių gyventi ir pelningai atstovauti turnyruose galima tik tada, kai patenki į pasaulio elitą“, – sakė J. Beržanskis.
Sigito STRAZDAUSKO Nuotrauk.: J. Beržanskis kovoja dėl tos trumpos akimirkos, kai užlipi ant pakylos ir patiri nugalėtojo džiaugsmą.
