„Man kapai ir taigoje sutikti lietuviai jokio įspūdžio nedarė, o jaunimui tai buvo pirmas kartas gyvenime, tai akys plačios,“ – pasakojo iš ekspedicijos „Misija Sibiras“ grįžęs grupės vadovas Gintautas Alekna. Ir kol kalbėjomės, susėdę Savivaldybės trečiojo aukšto koridoriuje, įvairių ekspedicijų vadovas neturėjo ramybės. Vieni pro šalį eidami spaudė ranką – smagu, kad jums pavyko! – kiti apie kelionę teiravosi telefonu, o treti, tokie kaip aš, apie ekspediciją stengėsi sužinoti kuo daugiau…
NORĖJO PAKEISTI MARŠRUTĄ Lietuvos jaunimo organizacijų tarnybos organizuojamoms ekspedicijoms mažeikiškis G. Alekna vadovauja ne pirmą kartą. Mažeikių Savivaldybėje dirbantis vyras klestelėjo rankomis – kito varianto jie neturėjo: „Esu vienintelis šalyje žmogus, kuris taip gerai žino Sibirą ir tremties vietas. Esu aplankęs per 300 kapaviečių. O kur važiuoja jaunimas, tos vietos jau privalo būti aplankytos. Žmonių tikslas labai aiškus – sutvarkyti kapus, todėl reikia žinoti, kur juos vesti“. Ekspedicijos vadovas, ką tik grįžęs iš kelionės, „Santarvei“ sakė, kad jaunimo grupė planą įvykdė su kaupu – sutvarkė dešimtį kapinių vietoj planuotų devynių. Dabar G. Alekna prisiminė, kad buvo minčių persimesti visai į kitą vietą už beveik pusšimčio kilometrų. „Tai vyko ekspromtu ir keičiantis situacijai. Sutaupėme laiko vienoje vietoje, paskui – kitoje, ir susidėliojo taip, kad galėjome atsisakyti vienos vietos ir vykti į kitas, didesnes kapines. Pakeisti maršrutą man paprasta. Nereikia nei žinynų, nei žemėlapių, viskas galvoje. Tačiau mums tas variantas nepavyko, nes visai grupei negavome traukinio bilietų. Pro Krasnojarską pravažiuojantys traukiniai pilni, daug žmonių, tai gauti 17 bilietų per artimiausias dvi paras nepavyko,“ – prisiminė keliautojas. SUDARYTA YPATINGA GRUPĖ Nors grupė buvo didelė, tačiau G. Alekna labai ja džiaugėsi. Ekspedicijos vadovas sakė negalįs priekaištauti nė vienam jaunuoliui. Visi dalyviai kuo puikiausiai atlaikė fizinį krūvį, nors duomenys buvo labai skirtingi. Mažeikiškis šią situaciją nupiešė pavyzdžiu. Kam lengviau eiti per 2 m aukščio žolę: dviejų metrų ūgio vaikinui ar keturiasdešimčia centimetrų mažesnei merginai, su savimi dar tempiančiai 20 kg kuprinę? Abu užduotį įvykdė puikiai. „Žinote, kai sunkios sąlygos, ištvermės reikalaujantys žygiai, dažnai žmonės tampa irzlūs, pavargsta. O šioje grupėje tokių problemų nebuvo. Per visą kelionę nemačiau nė vieno susiraukusio veido. Nebent anksti rytą, kai kas nors pirmas išlįsdavo iš palapinės ir užkrisdavo šalti lašai,“ – gyrė grupę jos vadovas ir sutiko su mintimi, kad tokiose išvykose ne bet kas ir nori dalyvauti. Jaunieji ekspedicijos nariai buvo atrinkti iš gausybės norinčiųjų: dalyvavo bandomajame žygyje Druskininkuose, vertintojai stebėjo, kuo jaunimas kvėpuoja, ką mąsto. Vienas iš privalumų atrankos ture – faktas, kad giminės istoriją palietė tremtis. SUTIKO LIETUVIŲ Kaip gyveno 17 jaunų, patriotiškai nusiteikusių žmonių? Nuo pat pirmos dienos jie įsikūrė palapinėse. Keliskart palapinių miestelį teko perkelti į kitą vietą – arčiau kapaviečių. Ekspedicijos vadovas G. Alekna prisiminė, kad vieną naktį jaunimas prisiglaudė pas netikėtai sutiktą lietuvį. „Siaubingai lijo, išsiunčiau tris savanorius į kaimą, kad paieškotų nakvynės, gal kas daržinėje pastogę galėtų suteikti. Buvome visi pavargę po 30 km žygio, be to, dar tas beprotiškas lietus. Reikėjo bet kokios patalpos, kad tik ne į šlapią palapinę lįsti. Juk sušlaptų miegmaišiai, o išdžiovinti nebūtų kur. Visgi tai ne tokie patyrę turistai, kad turėtų pasiruošę visą amuniciją,“ – šyptelėjo vyras. Tą naktį jaunuoliai miegojo ant grindų, tačiau turėjo ir patogumų – ant krosnies išsidžiovino batus ir drabužius. O oro tikrai būta ne kokio – beveik kiekvieną dieną lijo. Bet tai nesukliudė jaunimui dirbti. Keliautojas ir Sibiro žinovas primerkęs akį bandė prisiminti, kiek kaimuose sutiko lietuvių. Žvilgterėjus į užrašus, paaiškėjo, kad dešimtyje kaimelių jų buvo 5. Tiesa, Krasnojarsko jis neskaičiavo, nes lietuvių ten daug. PALIKO DIDŽIULĮ ĮSPŪDĮ „Aš visai grupei kelionės pabaigoje sakiau, kad visi yra skirtingi, bet papildo vienas kitą. Daug sąlyčio taškų tarpusavyje randa. Niekad nereikėjo raginti. Nuo pat pirmos dienos pasidalijo darbus: kas valgyti gamino, kas tvarkė kapus, tvoreles, kas pjovė medžius ar rovė žolę, rinko šiukšles, genėjo medžius, – tvarką prisiminė G. Alekna ir pridūrė, kad ne kartą buvę dienos aptarimai. – Norėjau pasižiūrėti, kas juos domina, kuo jie gyvena, ką jie jaučia? Pavyzdžiui, man ir kapai, ir taigoje sutikti lietuviai jokio įspūdžio nedarė, o jiems tai buvo pirmas kartas gyvenime, tai akys plačios. Apskritai visi pirmą kartą pateko į Rusiją ir už kelių tūkstančių kilometrų sutinka lietuvį, tik ne iš jų pažįstamos Lietuvos, o iš tos smetoninės. Jų visai kitoks gyvenimo supratimas, dar rusų kultūra įtaką padariusi, o tai darydavo didžiulį įspūdį. Apipildavo tuos žmones klausimais, o vakare dalindavosi įspūdžiais.“ Ar norėtų jaunuoliai važiuoti dar kartą? Ekspedicijos vadovas patikino, kad jie apskritai nenorėjo iš Sibiro išvažiuoti: „Mačiau per televiziją, kaip vienas ekspedicijos narys pasakojo, kad Sibire baisu ir blogai. Reiktų jam paskambinti ir paklausti: tai kokio velnio ten norėjai pasilikti. Nė vienas nenorėjo važiuoti į Lietuvą. O jei pasiūlytumėte dar kartą keliauti į Sibirą – tai visi keturiom. Tuo labiau kad ir apylinkės gražios – Sajanų priekalnės. Iš lygumų atvažiavusiam jaunikaičiui padaro įspūdį“. KAIP ATRODĖ KAPAI Galima apibūdinti vienu žodžiu – netvarka. Ir tremties vietų žinovui G. Aleknai tenka pripažinti – didžiausią žalą padarė lietuviai, prieš keliolika metų atvažiavę persikelti artimųjų palaikų į Lietuvą. „Įsivaizduokite kapus, kur 50-60 metų stovi kryžiai. Rastose nuotraukose iš penktojo dešimtmečio laikų matome, kad kapinėse stovi tvorelės ir kryžiai, jokio medelio, dabar tose kapinėse plyti miškas. Juk mano amžiaus medžiai yra normalūs, dideli medžiai. Tas pats ir ten. Tada buvo laukas, kalnelis atviras, o dabar jau miškas,“ – aiškino mažeikiškis. Be to, daug kur 3-8 metrų aukščio maumedžio kryžiai nuversti, todėl ekspedicijos vaikinams teko paplušėti, kol juos pakėlė. „Maumedžiui nežinau analogų, įsivaizduokime ąžuolinį tokio dydžio kryžių, bet ir tai jis bus lengvesnis. Ir dar skirtumas, kad ąžuolas jau būtų supuvęs, o maumedis vis dar stovi. Jis ir kietas, ir labai sakuotas, tad labai gerai išsilaiko.“ SU PAVOJAIS SUSITVARKĖ Ekspedicijos į tremties vietas vadovas G. Alekna džiaugėsi, kad išvyka vyko pagal planą, tačiau pripažino, kad įtampos būta. „Eidami per taigą, ėmėmės atsargumo priemonių, kad neprisiartintume prie meškų, kurių ten labai daug. Kėlėme triukšmą, vijome šalin bet kokią galimybę jas susitikti. O taigoje vaikščiojome labai daug,“ – pasakojo penktą dešimtį perkopęs vyras. Jis priminė, kad ekspedicijos dalyviai sukorė apie 110 km, o apie 70 km iš jų – su kuprinėmis. Keliskart teko perkelti stovyklavietę – kad būtų arčiau iš jos vaikščioti iki kapaviečių. Be to, ne taip lengva ją įkurti: reikėjo surasti švaraus vandens, kad galėtų virti maistą. Stovyklą taip pat stengėsi kurti toliau nuo kaimo – kad nesikabinėtų girtas jaunimas. O tokių atvejų pasitaiko. „Kartą naujieji rusai buvo prikibę, išgerti kompaniją norėjo susirasti. Tai kol jais atsikratėme… Ką gali žinoti, gal supykę atvažiuos su ginklais, juk ten viskas galima. Girtutėliai važinėjosi. Su tokiais reikia atsargiai. Nei su jais gerti gali, nei kalbėtis, nes yra buki, o atsikratyti reikia gražia forma. Tokie tie mūsų bjauriausi momentai,“ – prisiminė G. Alekna. GALIMA APSINUODYTI Dar vienas pavojus – maistas. G. Alekna pasakojo, kad pirkti mėsą Sibire rizikinga – ji gali būti pasenusi, tad galima apsinuodyti. „Nepamačiau, kaip jaunimas nusipirko faršo. Jei būčiau matęs, būčiau neleidęs, bet ką jau bepadarysi: nusipirko, tai reikėjo apdoroti. Išsklaidžiau visas fantazijas, kad žalią faršą būtų galima dėti į košę. Jį pirmiausiai reikėjo termiškai apdoroti. To ėmėsi savaitę kartu su jaunimu gyvenęs ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Vygaudas Ušackas,“ – pirmą vakarą prisiminė vadovas ir pridūrė, kad jaunimas stebėjo šį procesą – juk ne taip lengva paruošti maistą ne ant viryklės, o ant laužo. G. Alekna patvirtino, kad dažniausias valgis stovykloje buvusi košė, kartais iš vietinių gyventojų gaudavo daržovių, bulvių. Kaimo parduotuvėse lietuviai galėjo nusipirkti ko reikėjo, nebuvo problemų. „Keletą kartų pasitaikė, kad negavome duonos. Juk į kaimą atveža tik keletą kepalų, viskas apskaičiuota. Juk niekas nesitiki, kad ims ir nei iš šio, nei iš to atsiras dar dvi dešimtys pirkėjų,“ – šypsojosi mažeikiškis. PRIORITETAS – DIDESNĖMS Ekspedicijos pagrindinis kelionės tikslas buvo ne kapų tvarkymas, o jaunimo tautiškumo, patriotiškumo skatinimas. Kas toliau? Vėlyvą rudenį pasirodys iš ekspozicijos parsivežtų fotografijų paroda, jaunimas bendraus su moksleiviais. „Manau, kad tikslą pasiekėme. Pirmiausia tai pati grupė beveik visa buvo patriotiškai nusiteikusi. Suprantame, kad visų kapinių nepavyks sutvarkyti, tempai ne tokie dideli, kaip paieškos ekspedicijose. Su jomis 40-50 vietų aplankau, o jaunimas sutvarko geriausiu atveju tik dešimt kapaviečių. Juk čia darbas. Jie niekada nepasivys, ir tos kapinės išnyks. Nuo šiol prieš tokias ekspedicijas gerai apsvarstysime, kurias kapines tvarkyti pirmiau,“ – ateities planus dėliojo keliautojas. Kapaviečių pagal statistiką yra 800. G. Alekna tvirtino matęs apie 350. Panašią dalį sudaro menkos, sunkiai pasiekiamos kapavietės. Likusias didesnes susisteminti mažeikiškis ketina per artimiausius metus – neužbaigtos Irkutsko ir Krasnojarsko sritys. Eltos nuotraukos: Ekspedicijos vadovas G. Alekna patenkintas: tikslas pasiektas.
Lietuvių misija Sibire: nuovargis, įspūdžiai ir pasitenkinimas
