Neseniai Viekšnių vidurinė mokykla paminėjo savo 85-metį. Įkurta kaip progimnazija, vėliau ji tapo gimnazija, po to – vidurine mokykla. Nuo 1919-ųjų iki šių dienų pasikeitė 11 šios mokymo įstaigos vadovų. Ilgiausiai iš jų, beveik 30 metų (1950–1979), mokyklai vadovavo istorikas, kraštotyrininkas Algirdas Gedvilas.
Rūta Serapinaitė-Mylienė ir Joana Laucevičiutė-Gedvilienė, buvusios pokario metų Viekšnių gimnazijos auklėtinės, pačios pasirinkusios pedagogo kelią, pasidalijo mokyklinių metų prisiminimais, minėjo šviesios atminties savo mokytojus.
PER BLYNŲ BALIŲ VOS NEATSISVEIKINO SU GIMNAZIJA
Paklausta, kas labiausiai įstrigo atmintin iš tų laikų, kai ji lankė gimnaziją, Rūta šypteli. Turbūt skaudžiausia susitaikyti su tuo, kada būni nubaustas lyg ir pelnytai, tačiau jautiesi taip, tarsi būtum kaltas be kaltės. Tokį momentą Rūtai teko išgyventi, kai visam mokymosi gimnazijoje laikotarpiui elgesio pažymys jai buvo sumažintas iki trejeto.
Dėl visko kaltas buvo blynų balius, kurį aštuntokai nusprendė suorganizuoti per Užgavėnes.
Per karo sumaištį daug jaunimo nelankė gimnazijos. Dėl to karui pasibaigus vienoje klasėje mokėsi įvairaus amžiaus gimnazistai. Rūta mokėsi kartu su pradinių klasių mokytojos Emilijos Vėlavičienės vaikais, Jonu ir pora metų už brolį jaunesne Danute. Iš pradžių manyta Užgavėnes švęsti pas Vėlavičius. Apie tokius vaikų ketinimus sužinojusi mokytoja įspėjo, kad per jų prasimanymus ji galinti netekti darbo.
Rūta nuomojo kambarį pas šeimininkus, kurie neprieštaravo, kad vaikai truputį pasilinksmintų. Todėl Užgavėnių vakarą blynų balių buvo nuspręsta kelti pas Rūtą.
Susirinko visa klasė, jaunimas prisikepė blynų, buvo labai linksma. Tačiau neilgai trukus šis „nusikaltimas“ iškilo aikštėn. O tada visus „baliaus“ dalyvius po vieną kvietė į mokytojų kambarį ir, lyg kokius nusikaltėlius, tardė: kiek kas miltų atsinešė, kas – kiaušinių, kokias dainas kuris dainavo.
„Kitos klasės taip pat šventė Užgavėnes, bet nė vienas taip skaudžiai nenukentėjo, kaip aš. Į mokyklą buvo iškviestas tėtis, maniau, kad jau teks atsisveikinti su gimnazija. Laimei, užteko to, kad sumažino elgesį iki trejeto“, – dabar, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, su šypsena tokio skandalingo įvertinimo susilaukusį, rodos, visiškai nekaltą jaunimo pasilinksminimą prisimena moteris.
RŪPĖJO NE TIK RANKDARBIAI, BET IR DOROVĖ
Buvo praėję tik keleri metai po karo. Joana buvo gal 14 metų paauglė. Kaip vieną ryškiausių asmenybių, ji prisimena namų ruošą dėsčiusią mokytoją Želvienę. Tai buvo aukšta vyresnio amžiaus moteris gražiais baltais plaukais. Ji mokė mergaites įvairių namų ruošos darbų, rankdarbių: siuvimo, siuvinėjimo, adymo, peltakiavimo. Dar ir šiandien Joana tebeturi Lietuvių kalbos žodyną, išleistą 1948 metais, su gimnazijos direktoriaus Kosto Dainiaus parašu. Žodyną mergina gavo kaip premiją už rankdarbius.
Mokytoja atsinešdavo į klasę mergaitėms parodyti savo rankdarbių. Tai buvę nepaprastai gražios staltiesės, lovatiesės. Dalies jų mokytojai nepavyko išsaugoti, ir pokario metais kai kurie rankdarbiai neaiškiais keliais atsidūrė pas tuometinių valdininkų žmonas. Želvienė sakiusi, kad ne kartą yra atpažinusi savo rankų darbus pas svetimus.
Ta pati namų ruošos mokytoja labai rūpinosi mergaičių morale ir jų dorove. Pokario metais Viekšniuose buvo likę nemažai kariškių ir kareivių. Mokytoja Želvienė labai atvirai kalbėdavosi su paauglėmis apie mergaitiškas problemas, pastojimus, baugindavo pasekmėmis, kurios mergaičių laukė, jeigu jos nesisaugos ir nevengs šių žmonių bendrijos.
AUKLĖTOJO ŽODŽIAI ĮSIMINĖ VISAM GYVENIMUI
Rusų kalbą sovietiniais metais gimnazijoje dėstė mokytoja Gargasienė. Kai vėliau ją išvežė, pamokas perėmė Emilija Gaudiešytė. Anot Joanos, jai įstrigo tai, kad Gargasienė visada pabrėždavo, jog nereikia sutapatinti rusų klasikų Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino su carizmu.
Tačiau labiausiai Joanai įsiminė šaltis, kurį tekdavo kęsti gimnazijoje. Tuoj po karo pastato langai dar daug kur buvo išdaužyti. Aukštesniųjų klasių mokiniai eidavo į mišką ir priruošdavo malkų. Nebuvo rašomojo popieriaus, todėl tekdavo rašyti ant gyvulių supirkimo kvitų, buhalterinės apskaitos formų antrosios pusės.
Vadovėlių mokiniai taip pat neturėjo, o vietoje jų naudojosi užrašais.
Joanos klasės auklėtojas buvo mokytojas Domininkas Vaičius, kuris dėstė lietuvių kalbą.
Mergina iš karto nesuprato, ką galvoje turėjo jos auklėtojas, kai kartą pasakė jai, jog ji esanti turtinga. Juk iš tiesų jos tėvų šeima tuo tikrai negalėjo pasigirti, nes joje augo šeši vaikai. Ką tai reiškia, ir kodėl auklėtojas taip pasakė, ilgai suko galvą Joana.
„Tu turi jaunystę, kurią reikia branginti. Tai – didžiausias turtas“, – paaiškino mokytojas, kurio tada pasakyti žodžiai dabar jau nebereikalauja jokių komentarų.
Pasak Joanos, D. Vaičius buvo labai tvarkingas ir reiklus, nors sausokas. Jo žodis mokiniams buvo šventas. Įsimintinos kalbos pamokos, o literatūros dėstymą jis susiedavo su gyvenimu. Iš savo auklėtojo mokiniai daug sužinojo apie rašytojus Petrą Cvirką ir Antaną Venclovą. Su jų biografijomis jis siedavo savo asmeninius išgyvenimus, nes draugavo su P. Cvirkos žmona, kuri buvo A. Venclovos žmonos sesuo. Jos abi buvo Račkauskaitės.
ŠUNYBES KRĖSDAVO IR PRIEŠ DAUGELĮ METŲ
Viena ryškiausių asmenybių Viekšnių vidurinės mokyklos istorijoje – mokytojas Jonas Žilevičius, kurį prisimena visi, mokęsi dar progimnazijoje apie 1920–1922 metus.
Jis dėstė fiziką ir chemiją. Joana sako, kad jis buvęs didelis praktikas. Į pamokas atsinešdavęs zuperio, kalio permanganato, salietros ir rodydavęs mokiniams.
Mokytojui reikėdavo atsakinėti konkrečiai, kaip sakoma, tiesiai šviesiai ir praktiškai. Jis nemėgdavo „skiesto vandenėlio“. Jei per jo pamokas mokiniai klausydavo, užsirašydavo ir pagal tai atsakinėdavo, būdavo gerai. Iš vadovėlio „kalti“ jis nereikalavo.
Kas norėjo, fiziką ir chemiją išmoko puikiai. J. Žilevičiaus ruoštus mokinius vertindavo ir stojant į aukštąsias mokyklas. Jei dėstytojai sužinodavo, kad juos mokė J. Žilevičius, jie be jokio vargo tapdavo studentais.
Nežinia kuo vadovaudamiesi, mokiniai pasirinkdavo mokytoją, kuriam pasistengdavo iškrėsti kokią nors šunybę. Tarp tų mokinių „aukų“ būdavo ir J. Žilevičius. Mokytojo žurnale pažymius jis rašydavo labai didelius, o ypač blogus. Jeigu dvejetas, tai net per tris langelius.
Joana pamena, kaip mokiniai bandę „ištaisyti“ tokį dvejetą, po jo žurnale įrašę dar vieną pažymį. Apgaulė nepavyko, ir mokytojas iš karto atpažino ne savo braižą. Tą patį mokiniai iškrėsdavo rusų kalbos mokytojai E. Gaudiešytei, tačiau ji nebūdavo tokia pastabi, ir mokiniai tuo naudojosi.
„Buvę J. Žilevičiaus mokiniai pasakojo tokį atsitikimą iš tų laikų, kada mokytojas dėstė savo sūnui. Leonidas, dar paauglys, buvo gerokai padykęs. Prieš tėvo pamoką užsikoręs ant krosnies, jis laukė, kokia bus jo reakcija. Mokytojas, nekreipdamas į jį dėmesio, ramiai, nepakeldamas tono, kreipėsi į mokinius: „Ar matot idiotą? Pažiūrėkit, ant krosnies sėdi“, – iš kitų lūpų girdėtą epizodą perpasakoja Joana.
J. Žilevičius avėdavęs kaliošus, kuriuos, atėjęs į gimnaziją, nusiaudavo. Kažkam šovę į galvą juos prikalti prie grindų. Kas atsitiko tada, kai mokytojas juos apsiavė, pašnekovė nepamena.
Anot jos, po daugelio metų per klasių susitikimus visi tie juokeliai – anuometinės paslaptys, iškyla paviršiun.
Po kelių dešimtmečių paaiškėja, kas, kada ir kam kokių šunybių yra iškrėtęs, nuo kieno rankos mesto akmens išbyrėjo lango stiklas.
Nuotrauka iš Leonardo Kinčino asmeninio archyvo
