„Mažeikiškių laikos taip apkandžiojo šerną, kad teko atidėti suplanuotas šalies laikų čempionato finalines varžybas, kol rengėjai rado kitą šerną“, – juokėsi šių metų šalies laikų čempiono Barso šeimininkas Rimantas Norkus.
Pokalbis su aistringu medžiotoju sukosi apie šios medžioklinės veislės šunis, rengiamas Lietuvos ir Baltijos šalių laikų pirmenybes, o ypač – apie jo pasididžiavimą – septynerių metų Barsą.
DEBIUTANTAI PRIBLOŠKĖ VARŽOVUS
Lietuvos laikų pirmenybės vyko jau ketvirtąjį kartą, tačiau šiemet jose pirmą kartą dalyvavo mažeikiškiai, šios rūšies šunų mėgėjai. Atkrintamosiose varžybose, kurios vyko Ukmergės rajone, Taujėnuose, mūsų miestui atstovavo Rimantas su Barsu, Valdas Januškevičius su Tera ir Edgaras Survila su Diku.
„Varžybų reglamentas paprastas: aptverto šešių hektarų miškingo ir pelkėto ploto viduryje pastatytas teisėjų stalas. Priėjus prie jo, duodama komanda ir šuo per dešimt minučių turi surasti po tą teritoriją bėgiojantį šerną. Jį radus, dar dešimt minučių skiriama tam, kad šuo jį laikytų, po to penkios minutės – kad medžiotojas atitrauktų šunį nuo grobio. Trijų keturių teisėjų kolegija tuo pačiu metu vertina šunis pagal aštuonis kriterijus: nuojautą, paiešką, drąsą, balsą, vikrumą, meistriškumą, judrumą ir paklusnumą“, – pasakojo R. Norkus.
Nors varžybose dalyvavo visų 44 šalies rajonų komandos, o mūsų miesto atstovai rungėsi pirmą kartą, mažeikiškių laikos parodė geriausią rezultatą.
Pamatęs mūsų miesto šunų lygį, varžybų vyresnysis teisėjas Gediminas Žiūkas iškart pasiūlė atstovauti Lietuvai Baltijos šalių pirmenybėse.
Latvijos Aluksnės mieste vykusiose tryliktosiose Baltijos šalių laikų pirmenybėse teko į komandą pasikviesti Tauragės atstovą: E. Survilos Dikas susižeidė ir negalėjo sėkmingai kovoti. Tačiau ir tai nesumaišė kortų mūsų komandai: įveikę Latvijos, Suomijos komandas bei pirmąją mūsų šalies rinktinę, mažeikiškiai tapo čempionais.
MAŽIAUSIAI BALŲ UŽ … PAKLUSNUMĄ
Seniai šalies pirmenybėse dalyvaujantys ukmergiškiai nebuvo nusiteikę leisti, kad laurus skintų varžybų debiutantai, todėl, šunims apkandžiojus šerną, per vargus vis dėlto surado į jo vietą kitą ir surengė šalies pirmenybių finalą, kuriame kovojo keturios geriausios šalies komandos iš Kauno, Pakruojo, Ukmergės bei Mažeikių. „Kadangi po sužeidimo dar nebuvo gerai atsigavęs Dikas, teko tenkintis antrąja komandine vieta, tačiau asmeninėse varžybose niekas negalėjo prilygti Barsui“, – sakė pastarojo šeimininkas.
Anot jo, Barsas maksimalų balų skaičių gavo už nuojautą, paiešką ir drąsą, o vieną balą iš penkių jam skyrė už … paklusnumą.
Nieko nuostabaus, sakė Rimantas, laikos medžioklėje, suradę žvėrį, laiko jį tol, kol šeimininkas nušauna.
„Todėl varžybose pastebėjau keistą šuns žvilgsnį, tarsi jis klaustų: „Kodėl tu nešauni, kodėl šernas dar gyvas?“ Dabar susimąstau, ar per dažnas varžybas nebus sugadintas šuns mąstymas, ar jis sugebės nusiteikti rimtai medžioklei“, – kalbėjo R. Norkus.
NEMĖGSTA SMURTO
Šalies čempioną Barsą tirkšliškis įsigijo jau ne šuniuką: jam buvo dveji metai. „Iš pradžių tai buvo laukinis, visiškai komandų neklausantis šuo. Tačiau pamažu jį treniruodamas, pamačiau kad tai labai gerų darbinių savybių šuo. Ir iš viso laikos – vienos iš tobuliausių šunų rūšių. Jos lenkia daugelio veislių šunis savarankiškumu, drąsa ir kitomis savybėmis. Neveltui yra sakoma, kad laikos – arčiausiai vilko esanti šuns rūšis“, – sakė medžiotojas.
Rimantas iš savo patirties žino, kad šie šunys ilgai neužmiršta savo skriaudiko, todėl juos treniruojant dažniausiai taikomas ne „lazdos“, bet „pyrago“ principas. „Vienintelį kartą, supykęs ant Barso, norėjau jį pamokyti ir mečiau nedidelį akmenį. Šunį tai labai supykdė ir beveik du mėnesius jis žiūrėjo į mane kaip į priešą, arčiau kaip dešimt metrų prie manęs nėjo. Teko ilgai vargti, kol vėl atgavau jo pasitikėjimą“, – pasakojo vyriškis.
Tačiau dabar savo šunimis Rimantas džiaugiasi: jie klauso ir žmonos, ir vaikų komandų, nekreipia dėmesio, kad dūkdami vaikai papeša juos už ausies ar netyčia kepšteli. Šuns savininkas sutinka su teiginiu, kad laikos gali dalyvauti, kaip rodo kino filmuose, rogių lenktynėse: ir Rimanto laika mielai leidžiasi kinkoma į roges ar į slides ir tampo vaikus po pušyną.
PALIKUONYS VERTI TĖVO
Ilgiausiai laikos gyvena 12–13 metų, todėl medžiotojas jau dabar rūpinasi, kad Barsas paliktų kuo daugiau įpėdinių. „Pavyko suvesti Barsą su telšiškio girininko laika Akela, ir pasaulį jau išvydo penki puikūs šuniukai. Mano duomenimis, jau trys iš jų pasižymėjo kaip šaunūs medžiokliai. Tikiuosi, kad Barsas pasistengs ir paliks dar bent porą vadų šuniukų, kurie pasižymės tokiomis pat savybėmis“, – pasakojo tirkšliškis.
Sau Rimantas pasiliko vieną čempiono palikuonį – Paksą, kuris jau spėjo pasižymėti: nors yra dar tik devynių mėnesių, tačiau jo sąskaitoje jau keli sumedžioti šernai.
Be šių dviejų laikų, voljeruose pas R. Norkų dar auga vokiečių aviganis Aris, jagterjeras ir dar viena laika. „Kaimynų mūsų šunys nė kiek negąsdina, tačiau, kai laikoms pabunda medžioklės instinktai, retsykiais tenka jiems sumokėti už katinus ir vištas. Šiaip žmonių, taip pat ir vaikų atžvilgiu jie labai klusnūs bei tolerantiški“, – sakė Rimantas.
Labiausiai šie šunys paklusnūs miške, tuo tarpu gyvenvietėse, tarp žmonių, laikos sutrinka, nebežino kaip elgtis, todėl tenka jų pačių labui naudoti pavadėlius.
Rimantas mano, kad ne vienas rajono medžiotojas turi gerų šunų, todėl tikisi, kad naujos ir energingos medžiotojų ir žvejų draugijos valdybos pastangomis suvienijus draugijos narius, pavyks dažniau susiburti draugėn, o jų keturkojai garsins Mažeikius ne tik Lietuvoje.
Nuotr. iš asmeninio albumo
