„Iš lėktuvo iššokti, tai ne per slenkstį peržengti, tam reikia pasiruošti psichologiškai“, – sakė Mažeikių aviacijos sporto klubo tarybos pirmininkas, šuolių su parašiutu instruktorius Rimantas Morkūnas. 49-erių metų vyriškio sąskaitoje – daugiau kaip du tūkstančiai šuolių parašiutu. Jo žmona ir sūnus taip pat peržengė 500 šuolių ribą.
PRAKTIŠKAS MĄSTYMAS
Pasak Rimanto, skirtingai negu kiti vaikai, apie pomėgį, susijusį su padange, vaikystėje jis net nesvajojo: „Augau prie žibalinės lempos, miškų apsuptame vienkiemyje Ukmergės rajone. Užulėkio kaimas buvo garsus tik tuo, jog jame gimė šalies prezidentas Antanas Smetona, o sąryšis su aviacija – nebent tai, kad senelė gąsdindavo didžiuliais vabalais (praskrendančiais lėktuvais), jei kuo nors nusikalsdavau“. 1973 metais Rimantas įstojo į Kauno politechnikumą ir balandį pravėrė šio miesto aviacijos sporto klubo duris.
„Nebuvo jokios jaunystės romantikos, paprasčiausiai mąsčiau praktiškai. visi tais laikais norėjo būti desantininkais, kurie Kauno gatvėse puikavosi gražia uniforma ir mėlynomis beretėmis. Kadangi esu neaukšto ūgio, todėl nusprendžiau, kad pranašumas, norint patekti į šias elitines dalis, būtų šuolių su parašiutu skaičius. Tiesa, vėliau ši taktika pasitvirtino. Tarnavau Kauno septintojoje desantinėje divizijoje. Norint patekti į ją, reikėjo atlikti bent tris šuolius, tuo tarpu aš buvau atlikęs jau daugiau kaip tris šimtus. Priėmė į sportininkų rinktinę“, – pasakojo R. Morkūnas.
Pirmasis šuolis (jį vyriškis atliko tų metų balandžio 14 dieną – V.S.), anot pašnekovo, įsiminė visam gyvenimui. Tai galima sulyginti tik su pirmuoju užkopimu į kalną ar pirmuoju nėrimu su akvalangu po vandeniu. „Šį jausmą net sunku apibūdinti. Tai ne baimė, bet kažko, iki tol nepažinto, įveikimas, emocijų antplūdis. Jau pirmąkart pakilęs šuoliui žmogus nusiima kaukę, lieka pats savimi, vienas su savo jausmais, nebėra prieš ką rodyti savo drąsą.
Kai virš galvos išsiskleidžia parašiutas, užplūsta tyla ir begalinis džiaugsmas. Ir tada atrodo, kad žemė stovi vietoje, nors artėji prie jos penkių metrų per sekundę greičiu“, – sakė parašiutininkas.
PRARANDA LAIKO SĄVOKĄ
Pirmą kartą yra šokama iš 700-800 metrų aukščio. Per visą ilgametę Rimanto praktiką dar nėra buvę, kad pirmojo šuolio metu kiltų kokių nenumatytų situacijų ar žmogus žūtų.
Nenumatytų situacijų Rimantui dažnai pasitaikydavo tik armijoje. Vykstant pratyboms ir vienam po kito šokant šimtams desantininkų, du susiglaudę parašiutų kupolai versdavo patirti neigiamų emocijų, tačiau tai nepavojinga, pavykdavo greitai atsiskirti. Rimantui teko jaudintis tik du kartus, kai iki galo neišsiskleidė pagrindinis parašiutas. „Dar bandai tampyti virves, gelbėtis iš situacijos, tačiau tenka atkabinti jį nuo savęs, nes atsarginis parašiutas neišsiskleidžia, jei tebėra pritvirtintas pagrindinis. Atsarginis išsiskleidžia labai greitai, tačiau skrydžio malonumo jau nebėra“. (Pagrindinio parašiuto kupolo plotas 83 m2, atsarginio – 50 m2 – V.S.).
Pasak R. Morkūno, laikas žemėje ir ore matuojamas pagal skirtingas skales, čia lemtinga gali būti šimtoji sekundės dalis. Šuolis trunka tik keturias minutes, o laisvo kritimo greitis – 50 m per sekundę. Todėl daugelio patyrusių parašiutininkų žūties priežastis ir yra laiko sąvokos praradimas: gaišdami prie gerai neišsiskleidusio pagrindinio parašiuto, jie praranda aukštį ir nebespėja išskleisti atsarginio parašiuto.
MOKYMAMS – 3 VALANDOS
Sovietiniais laikais prieš pirmąjį šuolį reikėdavo išklausyti 82 akademinių valandų kursą, į kurį įėjo parašiutizmo istorija, parašiuto sandara, šuolio technika. Taip pat reikėjo išmokti paruošti šuoliui parašiutą, jį sulankstyti. Dabar Mažeikių aviacijos klube mokymas trunka vos tris valandas. Pasak instruktoriaus, per tiek laiko yra išmokoma, kad žmogus sugebėtų saugiai nusileisti. Dabar jau pripažinta, kad parašiutizmo istorijos nėra būtina žinoti.
Tik šių metų vasaros antroje pusėje Mažeikių aviacijos klubas susiremontavo lėktuvą, o sertifikatą, kad pirmą kartą šoko su parašiutu, jau gavo 35 mažeikiškiai. Pasak instruktoriaus, už pirmąjį šuolį žmogui tenka mokėti 80 litų. Skrydis surengiamas, kai šuoliams susiruošia aštuonių žmonių grupė.
Klubas šiuo metu eksploatuoja 1939 metų laidos lėktuvą „AN-2“. „Lėktuvo gamybos metai neturėtų bauginti: tokius lėktuvus ir dabar dar gamina dvi gamyklos. Norintieji nusipirkti net laukia eilėje. Per tuos kelis dešimtmečius pasikeitė tik navigaciniai prietaisai, visa kita yra pripažinta kaip saugumo ir valdymo garantas, todėl „anuškos“ tokios paklausios. Tiesa, jų pakilimas labai brangus, viena valanda eksploatacijos kainuoja apie 1300 litų“, – teigė R. Morkūnas.
MALONUMĄ IŠBANDĖ VISA ŠEIMA
Šiuo metu Mažeikiuose yra apie keturiasdešimt žmonių, kurie šokę parašiutu ne kartą. Sėkmingai šių metų šalies parašiutizmo pirmenybėse startavo ir mūsų miesto ekipa: nusileidusi Marijampolės sportininkams, ji užėmė antrąją vietą. Medalius mūsų komandai pelnė Aidas Daščioras, Žydrūnas Mituzas ir Paulius Morkūnas.
Sūnaus Pauliaus pasirinkimas užsiiminėti parašiutizmu tėvo nenustebino: jis, galima sakyti, užaugo Šerkšnėnų aerodrome. „Dar būdamas trylikos metų Paulius atliko pirmąjį šuolį parašiutu. Net teko specialiai mažinti visą įrangą tokiam vaikui. Buvo labai baugu stovint ant žemės tai stebėti. Tačiau jis už to „užsikabino“, ir dabar vaikino sąskaitoje jau daugiau kaip 500 šuolių parašiutu. Be to, dirba instruktoriumi aerodrome. Panašiai tiek pat kartų šokusi ir jo mama, aeroklubo direktorė Ala. Tik dukterys Agnė ir Vaida nelabai pamėgo šį sportą, yra šokusios vos keletą kartų“, – sakė Rimantas.
Šiuo metu aeroklubas neišgali išlaikyti savo piloto, tenka skambinti į Šilutę, kur tarnauja geras Rimanto pažįstamas, karo lakūnas Romas Azarevičius, ir prašyti pagelbėti mažeikiškiams.
Neretai lėktuvą pilotuodavo ir mažeikiškis Vacys Gembutas, bet šiuo metu jis yra Švedijoje. Tačiau Rimantas optimistas: per žiemą susitaisys lėktuvą, prasidės intensyvus darbas ir tada galbūt pavyks išlaikyti savo pilotą. „Ne tik pilotą, bet ir taip reikalingą lėktuvo inžinierių techniką, kuris patikrintų skraidymo priemonę prieš startą. Klubas jau merdėjo, bet šiemet jaučiamas pakilimas. Tikimės, kad su visų pagalba veikla vis plėsis“, – sakė R. Morkūnas.
Klubo archyvo nuotr.
