Pievų karalaitė, tapusi įrankiu Kūrėjo rankose

Mažeikių muziejuje atidaryta tautodailininkės Sniegenos Chriščinavičienės jubiliejinė 10-mečio kūrybos paroda, pristatytas pirmasis poezijos rinkinys „Eilės, išbirusios iš smėlio“.
Savo kūryba autorė beldžiasi į žmonių širdis. Ji sako, kad iš žemės ir smėlio galima kurti ne tik paveikslus, bet ir poeziją. Kad ir ką darytų, per jos darbus kalba jos siela.

NUSILENKTI ŽEMEI
Nuo pat vaikystės buvusi labai artima žemei, bendravusi su ja, kaip su artimu žmogumi, Sniegena išveda paralelę: kaip be pirmųjų abėcėlės raidžių žmogus neišmoks skaityti, taip be meilės žemei jis netaps žmogumi.
„Jeigu nemylėsime žemės po savo kojomis, žalios žolytės, medelio, gėlytės, to, ant ko stovime, kaip galėsime mylėti dar ką nors, kas yra toliau už viso šito. Iš kur pasisemsime žmogiškųjų emocijų, pagarbos artimui, Motinai ir Tėvui, gimtinei, – balsu mąsto pašnekovė. – Mylėti turi pradėti nuo to, kas yra arčiausiai tavęs. Jeigu peršoksi per kažką, kaip per tas pirmąsias abėcėlės raides, negalėsi mylėti nieko“.
Savo kūryba ji siekia ne vieno tikslo. Pirmiausia ji sako norinti prieš žmogaus akis pakelti Žemę nuo žemės ir parodyti jam jos grožį. Parodyti taip, kad susimąstytų, ant ko stovi, ir kad visais savo veiksmais stengtųsi remtis į jos kūną kuo švelniau.
Kitas Sniegenos kūrybos tikslas – skiepijant žmogui meilę žemei, sėti jo sieloje gėrio sėklas: kad žmogus būtų Žmogus, kad einant gatve nereikėtų jo bijoti.
Moteris tiki, kad jeigu žmogus mylės žolę, gėlę, medį, jis niekada nebandys kurti laužo miške ant poilsiavietėje žmonių rankomis sumeistrauto stalo.
Gyvenimo tikslą, kuris, anot jos, užaugusio vienkiemyje pievų vaiko, yra labai žemiškas, ji apibrėžia vienu sakiniu: „Kuo žemiau nusilenkti žemei ir kuo nuoširdžiau paprašyti, kad ji leistų savo kūno spalvomis nutapyti arba užrašyti mintis, kurios apsigyveno manyje“.

GIMĖ VELYKŲ RYTĄ
Buvo pirmoji Velykų diena – balandžio 12-oji. Besilaukianti moteris, kuri buvo nuostabi šeimininkė, mėgo tapyti paveikslus aliejumi, paruošė Velykų pusryčius vyrui, savo mamai ir seseriai, ir jau ruošėsi sėsti prie stalo. Staiga ją surėmė skausmai, ir nors gimdyti turėjo tik po poros savaičių, nauja gyvybė nebelaukė.
Buvo pakviesta pribuvėja, ir Lingėnų kaime, esančiame Varnių apskrities Lenkalių valsčiuje, gimė mergaitė, pirmasis vaikas paprastų kolūkiečių šeimoje.
„Mano keistas vardas tarsi užprogramavo mano gyvenimą. Ir šiandien man keista, iš kur tėvams, vienkiemyje gyvenantiems kaimo žmonėms, galėjo šauti į galvą toks negirdėtas, keistas vardas – Sniegena“, – apie iki šiol neįmintą gyvenimo mįslę kalba moteris ir nežino, tikėti ar ne tėvo žodžiais. Jis sakęs, kad dar prieš gimstant kūdikiui, per radiją išgirdęs tokį vardą ir nusprendęs: jei gims dukra, bus Sniegena.
„Mano vardas atspindi ir mano ryšį su gamta. Sniegena – ar tai raudongūžis paukštelis, ar iš po sniego kyšanti baltažiedė gėlytė, vis tiek tai gamtos vaikas. Iš tiesų ir aš tokia buvau: mano tikrieji namai buvo laukai ir pievos“, – sako moteris.

PIEŠINIAI
ANT KURMIARAUSIO
Sniegena nežaidė su lėlėmis, kaip visos mažos mergaitės. Jų jai visiškai nereikėjo.
Ji išsilauždavo karklo šakelę, delniuku išlygindavo kurmio išraustą kalnelį ir čia nupiešdavo namelį, gėlytę, medelį.
Kai mergaitė šiek tiek ūgtelėjo, jai buvo suteikta visiška laisvė. Ji tapo namų karalaite, kuriai priklausė ne tik kiemas, bet ir visi gėlynai, pievos ir laukai.
Ji vaikščiojo palaukėmis, pamiškėmis, žvyrduobėmis. Rinko smėlį, žvyrą, įvairiausius akmenėlius, tempė į namus visokius šakalius, rinko sėklytes, sodino, daigino, eksperimentavo ir, nors nesuvokdama, kam visa tai daro, buvo laiminga.
Tuo tarpu jos mama ir sesuo, užsiėmusios tapyba, galėjo kuo ramiausiai sėdėti prie savo piešinių, kuriais Sniegena visiškai nesidomėjo.

ĮRANKIS KŪRĖJO
RANKOSE
Sniegena jau buvo ištekėjusi, užauginusi sūnų, besidžiaugianti metukų sulaukusiu anūku ir visiškai subrendusi savo mintimis. O tos mintys joje vis kaupėsi ir kaupėsi, ir, matyt, turėjo ateiti diena, kad šis minčių kamuolys sprogtų.
Buvo 1995-ųjų Kalėdų rytas. Šeima pavalgė pusryčius. Ir vėl pasikartojo kažkas panašaus, kaip tada, tą Velykų rytą, kai į gyvenimą atėjo Sniegena. Sakoma, Kalėdos – stebuklų metas.
Prisimindama tą Kalėdų rytą, per laiko atstumą moteris juo tiki kaip stebuklu. Kažkokios vidinės jėgos pastūmėta, ji susirinko maišelius su bene 20 metų kauptu žemės gėrybių lobiu ir visai dienai užsidarė virtuvėje.
Iki tol, o ir vėliau ji nesigilino į meno istoriją, kryptis. Viskas ėjo iš vidaus, ir tarsi liejosi savaime. Jai rodėsi, kad kažkas kitas, slypintis joje, jos pirštais dėlioja akmenukus, barsto smilteles, tarpusavyje derina žemės spalvas.
Moteris jautėsi taip, tarsi būtų įrankis Aukščiausiojo rankose.
Taip gimė pirmasis jos darbas „Su šv. Kalėdomis“.

REZULTATAI STEBINA
Kaip akimirka praskriejo 10 įtempto darbo metų. Pristatytos 37 autorinės parodos, Sniegenos darbai puikavosi 18 tautodailės ekspozicijų.
„Pirmoji mano darbų paroda buvo pristatyta 1997 metais Viekšniuose Visų šventųjų dienai, o jau tų pačių metų gruodį ją pasiėmė Akmenės rajono tautodailininkų pirmininkas Algimantas Milevičius ir išsivežė į N. Akmenės kultūros rūmus“, – prisimena savo kūrybinio darbo pradžią tautodailininkė.
Vėliau prasidėjo tikras kelionių maratonas: Mažeikiai, Plungė, Telšiai, Rietavas, Joniškis, Šilutė, Raseiniai, Šiauliai, Kaunas… 2000-aisiais Sniegenos darbai eksponuoti Suomijos Helsinkio, Tamperos, Turku miestuose.
2005 metų pavasarį S. Chriščinavičienė, kaip 1999-aisiais jos namuose atidarytos visuomeninės paveikslų galerijos „Sniegenos giesmė akmenėliui“ savininkė, buvo pakviesta dalyvauti akcijoje „Europos muziejų naktys“.
Dalyvavo 1200 Europos muziejų. Renginiui, vykusiam Prancūzijoje, tautodailininkė pristatė 12 savo paveikslų nuotraukų, o parsivežė Prancūzijos muziejų direkcijos padėkos raštą.
Šiandien Sniegena gali didžiuotis, kad jos paveikslų galeriją lanko ne tik lietuviai, bet ir svečiai, atvykę iš įvairių pasaulio kraštų: Švedijos, Suomijos, Estijos, Vokietijos, JAV, Indijos. Nemažai paveikslų kartu su galerijos lankytojais iškeliavo į užsienį.

NEDIRBTI NEGALI
Daugybė nemiegotų naktų, neišilsėtų atostogų atsiliepė moters sveikatai. Žemės, smėlio dulkės, klijų garai apnuodijo organizmą.
Pašalinė akis jokių pasikeitimų veikiausiai nepastebi – Sniegena mano, kad nebūtina savo nesveikatos demonstruoti. Ir kalbėti apie tai ji nelabai linkusi.
Vis dėlto prasitaria, kad medikai kategoriškai uždraudė „draugauti“ su žeme, patarė rinktis kitokius darbo metodus.
Anot moters, jai lieka tik apgailestauti, kad negali paklusti gydytojų nurodymams – kūrybinis procesas nebepriklausąs nuo jos valios.
„Dirbsiu, kol nukrisiu“, – visiškai nejuokingai pajuokauja pašnekovė.

TIKSLĄ PASIEKĖ
Sniegena mano sugebėjusi parodyti žmonėms žemės spalvų grožį. Tokia išvada jai peršasi iš parodų lankytojų užrašytų minčių, likusių atsiliepimų knygose. Šie žodžiai jai tapo didžiausiu atlygiu už bemieges naktis:
„Reikia mokėti pastebėti kiekvieną Dievo kūrinį, kad ir tą pilką smėlį po mūsų kojomis. Jums Dievas davė viską matančias akis, darbą mylinčias rankas, kurių virš kasdienybės pakylėta Žemė žmonių akyse pražydo visa pastelinių spalvų gama. Jūs įrodėte, kad darbas, kilęs iš meilės, visada neša džiaugsmą ir niekada be pėdsakų nedingsta“.
„Gyvenimas – tai kelionė po žemę. Vieni ją jaučia, kiti – užmiršta. Jūs ta, kuri žinote, kad žemė visokiomis savo formomis yra gyva. Ir tą gyvybę per savo kūrinius rodote ir dalijate kitiems“.
„Keliaudami netikėtai aptikome grožio salelę, sukurtą Jūsų rankomis. Jūsų paveikslai – tai lyg perlas mūsų kelionės pabaigoje…“
Skaitant žmonių jausmų sušildytus žodžius, kiekvienąkart jie veikia skirtingai: padrąsina, įkvepia, jaudina.
Per jubiliejinės parodos atidarymą žodžiai ėjo tiesiai iš širdies į širdį. Sniegena prisipažino, kad jos sieloje – jausmų audra.
Dėkodama lankytojams ji sakė esanti laiminga, kad dirbdama išgelbėjo nors keletą saujų žemės, kurios jau niekada nemindys niekieno koja.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto