Praeityje garsus futbolininkas dėl emocijų žaidynių stadione nežiūri

Ne vienas sporto aistruolis prisimena daugiau kaip prieš tris dešimtmečius šalies futbole blizgėjusią „Atmosferos“ ekipą, kurios laimėjimai buvo neįsivaizduojami be puolėjo Romo Šiaulio. Sportininkas džiaugiasi, kad po keliolikos metų pertraukos Mažeikių futbolo komanda vėl pradėjo rungtyniauti aukščiausioje šalies futbolo lygoje. Tačiau praeityje garsus futbolininkas varžybas stebi tik per televizorių – stadione per daug emocijų.


FUTBOLO PRADŽIAMOKSLIS – GANYKLOJE
Futbolo pradžiamokslį Romas išėjo laukuose senamiestyje – kur dabar stovi prekybos centras „Maxima“, plytėjo dideli laukai, kuriuose ganėsi karvės.
„Mes, senamiesčio vaikai, nuo mažų dienų ten gainiodavome kamuolį, nes pagrindiniame stadione (šalia dabartinės Senamiesčio pagrindinės mokyklos) sargas neleisdavo žaisti. Nuo dešimties pradėjau lankyti Sporto mokyklą pas trenerį Romą Skeivį.
Tada mes turėjome didžiulį norą žaisti: tik baigiasi treniruotės, kiek valgęs, kiek nevalgęs, bėgi į laukus ir iki vakaro gainioji kamuolį. Kad nejaustume alkio, šalia buvusiuose soduose prisirinkdavome obuolių, kad tik nereikėtų eiti į namus, nes tai sutrukdytų žaidimui“, – prisimena veteranas.
Kita svarbi vieta, kur lavino meistriškumą, jauniesiems futbolininkams buvo medinė rankinio aikštelė su vartais už stadiono tribūnos (šioje vietoje dabar mokyklos pastatas).
R. Šiaulys žaidė už miesto jaunučių bei jaunių komandas.
„Tuo metu Mažeikių „Elektra“, kurią rėmė Elektrotechnikos gamykla, iškrito iš šalies aukščiausiojo futbolo diviziono. Norėdami žaisti aukštesniu lygiu, į Šiaulius išvyko pagrindiniai mažeikiškiai žaidėjai broliai Skeiviai, kitų miestų „legionieriai“ irgi paliko komandą, na, ir tada jos garbę pradėjome ginti mes, vietiniai jaunuoliai“, – prisimena futbolininkas.

TURĖTI FUTBOLO KOMANDĄ BUVO PRESTIŽAS
Grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje Romas pradėjo žaisti „Atmosferoje“, kuri priklausė Kompresorių gamyklai.
„Tais laikais futbolas išgyveno pakilimą – kiekvienos įmonės direktorius norėjo turėti savo komandą, skyrė futbolui ir moralinį, ir materialinį dėmesį. Todėl, be „Elektros“, buvo ir „Baldininkas“, „Avalynė“, „Montuotojas…“ – į senus laikus grįžta R. Šiaulys.
Jau tada Kompresorių gamykla būrė į savo gretas geriausius rajono futbolininkus, „Atmosfera“ pasikvietė patyrusį trenerį Juozą Vaitkevičių, iš Kretingos atvyko žaisti Edvardas Milius bei broliai Alfonsas ir Algirdas Barasos.
„Rajono vadovai pradėjo reikalauti rezultatų. Kol žaidėme žemesnėje lygoje, tol dar dirbome, tačiau kai iškopėme į aukščiausiąją futbolo lygą, tam nebeliko laiko. Visą laiką skyrėme tik futbolui“, – pasakoja žaidėjas.
„Atmosferos“ žaidėjai treniruodavosi du kartus per dieną, didžiausias dėmesys buvo skiriamas fiziniam pasirengimui, o ir treneris buvo labai griežtas.
1976 metais „Atmosfera“, lemiamoje dvikovoje rezultatu 1:0 nugalėjusi Kauno „Kelininką“, tapo šalies futbolo čempione (auksinį įvartį pelnė Romas), kitais metais iškovoti bronzos medaliai. Po dvejų metų mažeikiškiai vėl pasidabino aukso medaliais: lemiamoje dvikovoje namuose rezultatu 4:0 buvo sutriuškintas Kėdainių „Nevėžis“. Čempionų vardus lėmusioje dvikovoje įvarčius pelnė Romas, abu broliai Barasos ir Ričardas Mileška.
„Tais metais buvo labai sunkus sezonas: iš viso per jį sužaidėme 63 rungtynes. Įsimintiniausia buvo tai, kad žiūrovai visą komandą iš stadiono išnešė ant rankų“, – šypsojosi veteranas.

DIDMIESČIŲ FUTBOLININKAI MAŽEIKIŠKIŲ BIJOJO
Paklaustas apie paskatinimus už iškovotas pirmąsias vietas, R. Šiaulys nusišypso: pergales primena tik medaliai ir mediniai suvenyrai.
„Kai žaisdavome su pajėgiomis ekipomis, tokiomis kaip Kauno „Kelininkas“, Vilniaus „Pažanga“ ir kitomis, kur rungtyniavo meistrai, jau prieš varžybas vadovai pasakydavo: jeigu laimite, kiekvienas, vyrai, gaunate iškart po rungtynių į rankas po trisdešimt rublių. O tai buvo nemaži pinigai: didžiausia mėnesio alga buvo 120 rublių. Prizų gaudavau ir kaip rezultatyviausias ekipos žaidėjas: kas sezoną pasikeisdami juo tapdavome aš arba Milius“, – prisiminė veteranas.
Teisėjavimas, pasak Romo, taip pat buvo ne pavyzdinis: iš pradžių mažeikiškius teisėjai „skandindavo“, ypač tai mėgo daryti kauniečių brigados. Vėliau, iškovojus kelis titulus, jau kitaip į „Atmosferą“ buvo žiūrima.
„Visi bijodavo į Mažeikius važiuoti žaisti, sakydavo – „vėl į kaimą pas drapakus turime važiuoti“. Nuo seno mūsų aikštės kokybė buvo bloga, atvyksta meistrai, nesugeba nieko parodyti, tuo tarpu mes pripratę, ardavome po purvynus kaip jaučiai. Nuvilti savo galingų sirgalių neturėjome teisės: jau valandą prieš rungtynes tribūnos būdavo pilnutėlės, plevėsuodavo šūkiai ir transparantai. Ypač mus savo pastabomis ir šūksniais užvesdavo neoficialus sirgalių vadas Alius Skeivys. Gal todėl teisėjai Mažeikiuose teisėjaudavo ne taip, kaip norėjo, o taip, kaip priklauso pagal taisykles“, – samprotavo sportininkas.

EIGĄ LĖMĖ VIENAS DU ĮVARČIAI
Tada futbolas, pasak veterano, buvo kitoks: viską lemdavo vienas ar du įvarčiai, visi žaidė fizinį futbolą, stengėsi iš paskutiniųjų, ant rankų pirštų buvo galima suskaičiuoti, kai mažeikiškiams per sezoną pavyko įmušti keturis ar penkis įvarčius. Dažniausiai tokiu rezultatu nukentėdavo kaimynai – Šiaulių „Statybininkas“ ir „Tauras“.
Medicinos, jėgas grąžinančios priemonės irgi toli gražu nepriminė dabartinių: jų tiesiog nebuvo, o traumas gydydavosi tepaliukais ir kompresais, blogiausiu atveju gydytojas išrašydavo savaitei nedarbingumo lapelį.
„Gal todėl, kad ir nosis buvo sulaužyta, ir ant kūno sumušimų ir sužalojimų randų liko, nė vienas iš dviejų mano sūnų nepasirinko futbolo. Po savaitės treniruočių, kai kojas gerokai apspardė, iškart pareiškė: tai ne sportas“, – pasakojo Romas.
Nors kvietė rungtyniauti ir kitų miestų komandos, tačiau mažeikiškis liko ištikimas savo ekipai ir tik 34-erių metų baigė futbolininko karjerą.

EMOCIJOS NELEIDŽIA STEBĖTI ŽAIDIMO
Paklaustas, ar reikia šiuo metu mūsų komandos aukščiausioje šalies futbolo lygoje, veteranas buvo kategoriškas: to seniai reikėję.
„Tradicijas būtina saugoti, augantiems jauniesiems futbolininkams turi būti sudarytos sąlygos patekti į elitinę vietos komandą. Be to, visiems Mažeikių žmonėms taip trūksta pramogų. Daug kas dejuoja, kad į varžybas reikia pirkti bilietus, bet juk ir tais laikais, kai daug kas buvo nemokama, bilietai buvo, ir niekas dėl to nesijaudino, suprato, kad būtina nors taip prisidėti prie komandos išlaikymo.
„Romar“ laikais komandos savininkas Romas Marcinkevičius mūsų neužmiršo: veteranai gavome leidimus nemokamai lankytis rungtynėse“, – prisiminė R. Šiaulys.
Mažeikiškis prisipažįsta, jog yra per daug emocionalus, kad stadione galėtų žiūrėti mūsų ekipos žaidimą.
„Žiūrėjau kelerias rungtynes, ir suėmė siutas: stovi vartininkas, trys gynėjai, o į vartus po kelis kartus muša varžovai. O tie niekaip neišsiaiškina, kas turėjo juos prižiūrėti. Mūsų laikais gynėjai „ardavo“ nežiūrėdami, kas kieno dengiamasis, krisdavo po kojomis ar kirsdavo jų puolėją… Po kelerių tokių rungtynių, kai parėjau susierzinęs, žmona pasakė: „Geriau jau tu neik į tą futbolą, ramiau bus žiūrėti rungtynes per televiziją“, – pasakojo 60-ies metų veteranas.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.: Šalies futbolo čempionų taurę Romas Šiaulys savo rankose laikė du kartus.

Kai rungtyniaudavo „Atmosfera“ (tamsi apranga), jaukiose senamiesčio stadiono tribūnose sirgalių netrūkdavo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto