Rasa Čergelienė: kelionė į Keniją – tarsi brangūs skiepai…

Abagusi kaime. V. Suslavičiaus nuotrauka

Rugpjūčio 1–8 dienomis rašytoja ir žurnalistė Rasa Čergelienė (Sara Poisson) viešėjo Kenijoje. Į tarptautinį poezijos festivalį Kisi (Kisii) mieste pakviestai mažeikiškei pavyko pamatyti ne vien paradinę, bet ir tikrąją Keniją – vieną didžiausių pasaulyje Kibiros lūšnyną šalies sostinėje Nairobyje. Kartu su užjūrio poetais rašytoja nukeliavo iki Viktorijos ežero – netoli nuo JAV prezidento Barako Obamos tėvo gimtinės.

Savo esė „Afrikos sapnai“ R. Čergelienė apmąsto nuotykius Afrikoje, lygina skirtingas kultūras.
„Santarvė“ pasidomėjo mažeikiškės kelionės tikslais ir įspūdžiais.
 – Natūralus smalsumas: kaip mažeikiškė – ne turistė, ne medžiotoja – atsidūrė Nairobyje?
– Iš tiesų esu labai sėsli ir daugiausia simpatijų atiduočiau graikų filosofui Diogenui, kuris gyveno statinėje ir nuolat kalbėjo, kad išmintingas žmogus yra nereiklus, asketiškas. Medžiotoja tikrąja to žodžio prasme irgi nesu. Tačiau rašytojo vaidmuo, rašančio žmogaus stebėtojiška pozicija, o kartais ir provokaciniai vaidmenys, tam tikra rizika iš dalies primena medžioklę. Kartais reikia prisimedžioti vaizdinių, situacijų, charakterių, detalių. Sėkmingais atvejais sumedžioji netgi gatavą prototipą, kaip prieš dvejus metus man yra nutikę Čekijoje.
Nors nesu labai jauna, išdrįsau studentų ir kitų jaunų žmonių pavyzdžiu pakeliauti „Couchsurfing“ socialiniame keliauninkų tinkle pasiūlytais adresais, pasinaudoti iki tol visiškai nepažįstamų draugiškų, atvirų žmonių prieglobsčiu. Savo ruožtu esu pasiruošusi ant savo sofos apnakvindinti panašų keliauninką.
Nairobis mano kelionių žemėlapyje pažymėtas kaip pakelės stotis. Tikslas buvo tarptautinis poezijos festivalis Kenijos Kisi (Kisii) mieste. Metų pradžioje gavau organizatorių kvietimą. Praėjusiais metais niekur nekeliavau, todėl šiemet labai racionaliai, net ir neturėdama didesnių aistrų ir svajonių, nutariau jau minėtu būdu pamedžioti. Tolimai ir brangiai kelionei pinigus taupiau dvejus metus. Rizikingas gyvenimas, mano žiniomis, šiek tiek pristabdo senėjimo procesą, suaktyvina organizmo gyvybines galias.
Galima būtų sakyti, kad ši kelionė man buvo tam tikri brangūs skiepai nuo spartaus senėjimo. Be to, tuo pat metu nežinant, ar jie pritaikyti tam senėjimo virusui, kuris skirtas konkrečiai man.
– Nuvykti į Keniją norėtų daugelis. Daugelis bijotų. Prie kurių save priskirtumėte? Kaip ruošėtės kelionei? 
– Priskirčiau save greičiausiai prie baikščiųjų. Todėl pasiskiepijau nuo geltonojo drugio, difterijos ir stabligės, nusipirkau brangių vaistų nuo maliarijos, antibiotikų. Iš taupumo nesiskiepijau tik nuo dviejų rekomenduotų hepatitų. Nusipirkau dezinfekcinio gelio rankoms. Pasidomėjau, koks ten oras.
Man nesvetima saviironija: baikščių žmonių drąsius poelgius psichoterapeutai priskiria neurotiškai elgsenai. Kuo tokiems neurotikams baisiau, tuo jie labiau į tą baisumą veržiasi. O jei rimčiau, iš dalies raminamai veikė tai, kad vykstu ne viena, o su draugu fotografu, kalnuose išbandytu keliauninku.
Jis sakė, kad dalį uždavinių išspręsime improvizuodami vietoje, nes visko numatyti neįmanoma, ir buvo teisus. Vis dėlto ir jam Kenija, kuri priskiriama prie labai nesaugių šalių, buvo iššūkis. Jam kartais teko manimi pasikliauti kaip šiokia tokia vertėja iš afrikietiškos anglų kalbos. Taip darydamas jis, aišku, smarkiai rizikavo.
– Rengėtės pristatyti Lietuvą. Kaip mūsų šalį reprezentuoti tiems, kurie galbūt net neįtaria apie jos egzistavimą? O gal aš klystu?
– Afrikiečiams mūsų šalies egzistavimas, manau, buvo naujiena. Vėliau kai kas sakė, kad jei ne festivalis, tai būtų taip nieko ir nesužinoję apie Lietuvą.
Tiesiogiai Lietuvos nepristatinėjau, mano užduotis buvo per 25 minutes papasakoti apie Lietuvos poeziją. Nusivežiau vaizdo įrašų ir senovinių liaudies dainų garso įrašų, parengiau iliustruotą skaidrių pranešimą, kurių negalėjau panaudoti, nes konferencijos vietoje nebuvo tam skirtos įrangos. Teko pasakoti žodžiu.
Vietoje pranešimo apie Lietuvos poeziją santraukos visiems festivalio dalyviams buvau paruošusi lipdukų su šiek tiek modifikuoto 20 litų banknoto puse – Maironio portretu. Sakiau jiems, kad tai vienas iš trijų rašytojų, kurių portretais papuošti Lietuvos pinigai ir kad Maironis ant banknoto yra savotiška Lietuvos ir poezijos santykio miniatiūra: Maironis buvo kilęs iš kaimo, jaunystėje rašė lenkiškai, vėliau tapo kunigu, dalyvavo tautinio atgimimo ir švietimo sąjūdyje. Jo portretas ant banknoto rodo didžią valstybės pagarbą poetams, o ypač mirusiems. Galų gale pinigai poetams yra kaip tik tai, ko pastariesiems dažniausiai trūksta, nes iš poezijos neužsidirbsi.
– Trumpai – apie festivalį, konferenciją. Kas Jums pačiai pasirodė svarbu, įsimintina?
– Atskira konferencija nebuvo numatyta, ją atstojo įvairių šalių atstovų pranešimai pramaišiui su poezijos skaitymais, vaidinimais. Visi pasisakymai buvo labai įdomūs, dauguma – labai išsamūs.
Buvo gera proga daugiau sužinoti apie Egipto, Indijos poezijos ištakas bei tradicijas, moderniąją Afrikos poeziją. Diskusijose neapsieita be politinio konteksto, svarstymų apie kolonizatorių kultūros įtaką vietos kultūroms.
Vienu metu teko pakartotinai išspurdėti savo žinią, kad ne vien Afrika, o ir kai kurios Europos tautos ir valstybės, o viena iš jų – Lietuva, taip pat buvo ne sykį kolonizuojamos ir nutautinamos.
– Kelionės fragmentai, potyriai čia išryškėja, čia vėl pradingsta Jūsų esė „Afrikos sapnai“.  O jei žvelgtumėte žurnalisto žvilgsniu. Kokia šalis, kokie žmonės?
– Šalis – nevienalytė, žmonės – įvairūs. Galėtume lyginti kad ir su Lietuva. Kaimo ir miesto žmonės, turtuoliai ir vargšai, prabanga ir lūšnynai. Vyrai ir moterys pagaliau. Mačiau, kokie jie skirtingi, nekalbant apie individualius skirtumus. Jau pirmą dieną pradėjau atpažinti sau artimus charakterius ir tuos, su kuriais nenorėčiau turėti nieko bendra.
Iš kelionės parsivežiau tikėjimą, kad Kenija kyla: daug statybų, daugybė mokyklų, tiesiami bei remontuojami keliai, pakeliui matėme ne vieną stambią gamyklą. Gausūs kaimiečių daržai ir sodai bei nesuskaičiuojamos derliaus prekyvietės pakelėse, karvių, ožkų ir avių bandos man buvo darbštumo ir atsparumo ženklai.
Be to, teko pabendrauti su pavydėtinai išsilavinusiais žmonėmis, eruditais. Per trumpą laiką patyriau ne vieno rūpestingumą, draugiškumą, supratingumą, inteligenciją, organizuotumą. Daugelis iš jų pasirodė turį puikų humoro jausmą. Pagarbos vertas vairuotojų meistriškumas chaotiškose Nairobio gatvių sangrūdose.
– „Lietuvos miestiečio gyvenimas pamažu vis labiau panašėja į Afrikos miestiečio gyvenimą“ – sakinys iš „Afrikos sapnų“. Paradoksalus teiginys, atrodytų… 
– Galėtume sakyti ir atvirkščiai: Afrikos miestiečio gyvenimas tampa vis panašesnis į Lietuvos miestiečio. Tas pats darbas kontoroje, prekyvietėje, fabrike, panašios parduotuvės ir pramogos, panašūs butai su televizijos altoriais. Panašus bėgimas, rūpestis vaikais. Daugelio nepritekliai irgi panašūs.
Civilizacijos, globalizacijos veikiami, kad ir kaip tai nepatiktų, supanašėja viso pasaulio miestiečiai.
– Laiku grįžti namo sutrukdė gaisras Nairobio oro uoste. Ar likimo buvo padovanota papildomo laiko svečioje šalyje, ar atimta?
– Gaisras padovanojo neplanuotą kelionę Tanzanija. Kenijai kaimynine šalimi autobusu važiavome apie šimtą kilometrų. Kataro skrydžių kompanija pasirūpino, kad dar tą pačią dieną, gal tik pusdieniu vėliau pakiltume iš Kilimandžaro oro uosto Tanzanijoje.
Dovana buvo ir atsitiktinės pažįstamos Nairobyje pasiūlymas paviešėti jos namuose. Nors kvietimu ir nepasinaudojome, tai labai nuramino. Sutaikė su padėtimi, atvėrė žmogiškojo solidarumo realybę. Nespėjome patirti nerimo, susipriešinimo. Jaučiau taikingą palaimą, darną.
Šios bendros savijautos neįveikė nė šiurpūs televizijos ir spaudos reportažai. Ir labai atjaučiu Kenijos žmones dėl milžiniškų gaisro padarytų nuostolių.
– Kokius mitus pačiai teko sugriauti viešint (ir dirbant) Afrikoje? O gal tai buvo pamoka, kuri neišvengiamai turėjo įvykti? Jei taip, kokie rezultatai?
– Teko atsisakyti mito, kad afrikiečiai neva paprastesni ar, kaip kai kas sako, „tikresni“. Tai nebuvo mano įtikėtas mitas, tačiau šiuo mitu, manau, tiki daugelis europiečių. Kadangi esu „neviernas Tamošius“, tiesiog patikrinau šį mitą ir jį atmečiau. Kiekvienas žmogus man kaip buvo, taip ir liko mįslingas ir nenuspėjamas. Kaip tikėjau į vaidmenis, dirbtines mąstymo sistemas, ideologijas, aistras ir kaukes, taip ir tebetikiu.
Nepaisant mano racionalumo, manyje atsidarė kažin kokios durelės Afrikai, ypač jos poetams ir mokytojams. Taip jau nutiko, kad teko susipažinti su ne vienu pedagogu. Dar niekada nesu taip norėjusi ko nors pasikviesti į svečius, kaip dabar.
Esu pasirengusi aukoti savo laiką ir visa kita, kad svečiai iš Afrikos pasijustų kaip juos mylinčios motinos namuose. Jaučiuosi lyg įsimylėjusi.
– Įsivaizduokime, kad viskas nuo pradžių. Ką tik sužinojote, kad atstovausite Lietuvai kažkur pasaulio pakrašty. Kaip viskas vyktų dabar? 
– Važiuočiau į visokius pakraščius per daug nesvarstydama, jei tik būtų už ką.
– Ar tai, ką matėte, patyrėte, išgyvenote, greitai taps Jūsų naujųjų kūrinių dalimi? Vadovaujuosi citata „Šį Kenijos mokykloje pasigautą užkratą, tikėtina, bus galima aptikti mano tekstuose“…
– Galimas daiktas, kad šis užkratas taps vakcina prieš mano ironiškumą ir skeptiškumą. Pastaruoju metu jie perdėm išvešėjo mano kūryboje.
Norėčiau šį naują įsimylėjėlės sindromą išnaudoti kuo intensyviau.

2 Atsakymai į “Rasa Čergelienė: kelionė į Keniją – tarsi brangūs skiepai…”

  1. tikrai toli parašė:

    Paskaitau čia kartais. Toks jausmas, kad esate mažo kaimelio mėšlini ir pavydus žmonės. Gaila jūsų.

  2. Vardas (privalomas) parašė:

    O kieno lesomis keliavote? Koks buvo jusu keliones tikslas? Ka nuvezete labdara Afrikos vargstantiems vaikams? Atrodote kaip Karaliene Elzbieta tarp skurdziu vaikuciu… Ka cia kopijuojate?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto