Regėjimai, gamta, mitologija, sustingę porceliane

„Visa, kas mano širdyje, yra gauta Žemaitijoje“, – taip savo darbų parodos atidaryme Mažeikių muziejuje sakė žymi spalvinto porceliano technikos Lietuvoje pradininkė Irena Gedutytė-Petravičienė.
Laižuvoje gimusi, užaugusi Užlieknėje, trisdešimt metų išdirbusi fabrike „Jiesia“ keramikė jau seniai savo darbams ieškojo kelių į Mažeikius, svajojo surengti parodą gimtajame krašte. Tas troškimas ypač sustiprėjo sužinojus, kad greitai geriausi jos darbai bus paimti į Vilniaus kraštotyros muziejų, todėl labai norėjosi, kad prieš tai juos pamatytų kraštiečiai.
GRAŽIAUSI PRISIMINIMAI IŠ UŽLIEKNĖS
I. Petravičienė „Santarvei“ pasakojo, kad jos, Vaičiulių-Baltučių, giminėje daug dailininkų, rašytojų. Šeimoje iš dešimties vaikų net penki turėjo meninių gebėjimų. Irenos polinkis dailei atsiskleidė darželyje.
„Buvau metukų, kai tėvai iš Laižuvos persikėlė gyventi į Mažeikius. Gyvenome Šermukšnių gatvėje, netoli, toje pačioje gatvėje, buvo darželis, kurį aš lankiau. Piešdavau ir piešdavau, o mano darbeliai kabėdavo lentoje. Kai po dešimties metų apsilankiau tame darželyje, suradau savo piešinukų“, – pasakojo moteris.
Patys gražiausi dailininkės prisiminimai yra susiję su Užliekne. Mergaitei buvo ketveri metukai, kai šeima apsigyveno be galo gražioje, ąžuolų apsuptoje sodyboje ant Ventos kranto. Pušynėlis, miškas, Venta, įspūdingas pakrančių smėlio grožis, paukščių giesmės – visa tai davė impulsą kurti. Be to, šalia buvo šviesuolė senelė, kuri sekdavo mitologines pasakas. Deivės Medeinė, Austėja – dabar vieni gražiausių dailininkės darbų.
„Senelė ypač gerbė deives, jas siedavo su krikščioniškų šventųjų gyvenimu. Ji man vis kartodavo, kad tas pagoniškas deives, kurias žmonės labai mylėjo, kunigai perkėlė į krikščioniškus mitus. Mūsų namuose visada stovėdavo dubenėlis pieno žalčiui, saugodavome rupūžes – nešdavome jas į sodą, kad vabalus ėstų. Nuo mažens mums buvo puoselėjama pagarba gamtai, žemei, visokiam gyviui – kad ir koks negražus jis būtų“, – sakė keramikė.
Irena įsitikinusi, kad būtina įsiklausyti į gamtą, todėl jos kaulinio porceliano darbuose daug gamtos motyvų. Anot dailininkės, tai – gamtos kopija, į kurią įdedama be galo daug sielos.
„Norėjau parodyti, kad kiekvienas padaras, kurio krūtinėje plaka širdelė, yra gyvas. Mieste mačiau baisių dalykų: kariamus šunis, kačiukus, išbadytomis akimis, ant vytelių sumautas ir po kiemą vaikų tampomas varles. Juk visa tai po kiek laiko atsigręžia prieš tuos žmones. Jeigu jie gali nužudyti gyvūną, vadinasi, ranka nesudrebės žudant žmogų. Dabar ir mene daug blogio, purvo atsirado. Tapo gražu tai, kas yra bjauru“, – apgailestavo Irena.

NEĮGALI IR NENORMALI
Dailininkė prisipažino, kad jai buvo nemielas gyvenimas Kaune, todėl neseniai nusipirko sodybą Zapyškyje. Ta sodyba labai panaši į tą, kuri buvo Užlieknėje: devyni ąžuolai, upės skardis, tik šįkart Nemuno… Apsigyvenus kaime, pagerėjo sveikata, kuri mieste buvo ypač sušlubavusi.
Irena nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos – reumatas, rachitas, labai sunkiai vaikščiojo, todėl tėvai bijojo, kad mergaitė visam gyvenimui liks neįgali. Tačiau gydytojai „atgriebė“ iš ligų gniaužtų.
Be to, tėvai manė, kad jų dukra yra nenormali, nes Irena vaikystėje matė auras. Kūrėja pasakojo, kad maža būdama ji matydavusi, kaip į kiemą ateidavo juoda moteris, pasižiūrėdavo į viščiuką, kurio švieselė tuoj pat užgesdavo, o jai išėjus, viščiukas nugaišdavo.
„Prašydavau mamos, kad tos mirties neįleistų į kiemą, o ji man kartodavo, kad žmonės tokių dalykų matyti negali. Pradėjusi lankyti mokyklą, stengiausi nebebūti keista. Tiesiog nieko niekam nebepasakodavau. Aš ir dabar, pasižiūrėjusi į žmones, iš karto matau, koks jis. Jeigu žmogus geras, malonus, nuo jo sklinda šiluma. Jeigu „falšyvas“ – matau nuo jo sklindančią raudoną šviesą, ir mane pradeda purtyti šaltis“, – prisipažino dailininkė.
I. Petravičienė sakė, kad buvo laikas, kai ji domėjosi ezoteriniais dalykais, lankė ekstrasensų kursus. Vienu metu moterį persekiojo „draugės“ pavydas, ji labai blogai jautėsi, todėl kreipėsi į vieną ekstrasensę. Ši iš karto pasakė, kokia problema persekiojanti, ir tai, kad Irena mato auras.
„Žiūriu, o ji tokia šilta. Vadinasi, pataikiau pas rimtą žmogų. Pabendravome, tačiau vėliau supratau, kad reikia būti kaip galima toliau nuo visokių ekstrasensų. Jie nori „daryti pinigą“. Jeigu žmogus iš tikrųjų gydytų pasitelkęs savo galias, jis ilgai negyventų, nes per kiekvieną seansą atiduodama labai daug sveikatos. Nuodėmė yra tuščiai mojuoti rankomis ir už tai imti pinigus. Jie ir mane norėjo įtraukti į savo ratą, tačiau ištrūkau iš jo“, – kalbėjo Irena.

SAVOS SPALVOS IR PASLAPTYS
I. Petravičienė porceliano dirbinių ėmėsi nuo 1976 metų. Tuo metu baigė Dailės akademiją Kaune, darė diplominį darbą iš akmens masės. Darbui atvežė baltą medžiagą – tai buvo porcelianas. Dailininkė prisipažino, kad taip išsipildė jos svajonė: daryti lengvus, ažūrinius gaminius. Po akademijos baigimo ji buvo paskirta dirbti į „Jiesios“ gamyklą. Menininkė savo darbų pradžią sieja su Leningradu, kur su drauge buvo komandiruota. Nors į daugelį klausimų merginos išgirsdavo: „paslaptis“, tačiau po truputį išsiaiškino daug technologinių dalykų.
Pasak I. Petravičienės, tada jos daug laiko praleido Ermitaže, apžiūrinėdamos garsių menininkų darbus. Grįžusi į Lietuvą, ir pati pradėjo spalvinti porcelianą, nors iš pradžių „nelabai kas išėjo“. Keramikė laikėsi savo, nes parodose porcelianas neatrodė taip efektingai kaip spalvintas. Pirmiausia buvo pasirinkta juoda spalva, nes balta ir juoda – klasikinis derinys. Vėliau dailininkės darbuose atsirado ir kitų spalvų bei savų porceliano apdirbimo paslapčių.
I. Petravičienės darbai buvo eksponuojami daugelyje pasaulio šalių, jų yra įsigiję žymūs Europos ir Amerikos muziejai.

Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto