Renavo dvare aktoriaus duonos paragavę mažeikiškiai žavėjosi profesionalų darbu

Renavo dvare pasibaigus atgimstančios legendos „Tadas Blinda. Pradžia“ filmavimui, masinėse scenose dalyvavę mažeikiškiai vis dar gyvena įspūdžiais.
Pirmą kartą šiokios tokios aktorystės paragavusiems pašnekovams labiausiai patiko naktiniai filmavimai: tuokart ir „tvartą“ reikėjo gesinti, ir su šautuvais lakstyti, ir kaimiečius vaikyti.

PILDĖ ANKETAS

Į filmavimo aikštelę arčiausiai buvo sediškiui Edgarui Juciui. Ką tik teisės mokslus baigusiam jaunuoliui atostogas pas tėvus paįvairino filmavimas. Tiesa, apie kūrybinės grupės atkeliavimą į Renavą jis sužinojo dar būdamas Vilniuje. Ten užpildė ir reikalingą anketą – pamanė pabandysiąs dalyvauti atrankoje.
„Dieną prieš filmavimą paprašė, kad atsiųsčiau apimtis. Tada paskambino, pasakė, kad pusę šešių ryte būčiau Mažeikiuose. Nesitikėjau, kad iškart veš filmuotis. Pamaniau, dar atranka bus. Atvažiuoju, o mus – į autobusą ir į Renavą iškart išvežė. Būčiau tiesiai atvažiavęs pats“, – santūriai dėstė E. Jucy
Kiek kitaip į filmavimą aikštelę pateko mažeikiškis Egidijus Valantinavičius. Jis, kaip ir sediškis, apie filmavimą sužinojo iš tinklapio „Facebook“.
Mažeikiškis taip pat prisipažino siuntęs duomenis kūrybinei grupei, tačiau pateko per draugę, teatro „VISAVI“ režisierę Daivą Gedvilienę.
„Visiems (kūrybinei grupei – K. V.) patiko, kaip Daivos komanda filmavosi, tad ji dar draugų pririnko. Tarp jų ir aš pakliuvau. Gal mums nebuvo kriterijų, gal pagalvojo, kad mes esame dideli aktoriai“, – šmaikštavo E. Valantinavičius.

VAIDINO KAREIVUKUS

Visi filmavime dalyvavę mažeikiškiai buvo masinėse scenose. Aktorystės duonos šiek tiek paragavęs E. Valantinavičius nusijuokia: „Pavaidinome medžius.“
Abu pašnekovai buvo kareiviai. Tik tarnavo skirtingiems vadams.
Projektuotoju dirbantis E. Valantinavičius pasakojo buvęs paties didžiausio intriganto Janeko, Gruiniaus kariuomenės vado, „pavaldinys“. E. Jucys „tarnavo“ caro kariuomenės generolui Snegiriovui.
„Teko ir su ginklais lakstyti ir nuginkluotiems būti. O vėliau ir prie arklių pririštiems. Nesvarbu, kad prie manęs buvo Šurnos (aktorius Antanas Šurna vaidino Snegiriovą – K. V.) galva ir arklio užpakalis, vis tiek malonu“, – nusijuokė Sedoje pas tėvus viešintis E. Jucys.
Visi kareivėliai buvo rengiami iš Čekijos parvežtais rūbais. Pašnekovai pasakojo: ateini, apsirengi švariais drabužiais, o ateina rengėjai – šast, ir išpurvina baltus marškinius. Kad atrodytų gerokai panešioti, naudojo vazelino ir pudros mišinį.
E. Juciui teko būti ir „kruvinam“. Pasigirdus nurodymui „Reikia kraujo!“, kareivukams ant veidų ir rūbų buvo užpilta raudono, nedžiūvančio skysčio. Prireikus dulkių, ant veido pridėdavo dulkių.
Pasak vyrų, toks vieno žmogaus paruošimas užtrunka iki pusvalandžio. Nors abiejų pašnekovų išvaizdos labai nepakeitė, tačiau būdavo tokių kolegų, kurių, išėjusių iš grimuotojų, nebeatpažindavo. Jaunuoliams priklijuodavo bakenbardus, ūsus, trumpesnius plaukus nešiojantiems dėjo perukus, kad kareivukai atrodytų vyresni.

NUSIKĖLĖ Į SENUS LAIKUS

Šis pasiruošimas ir būdavo ilgiausias. Dėl kelių minučių filmavimo mažeikiškiai turėdavo išlaukti valandų valandas.
E. Valantinavičius nusijuokia: tas etapas užėmė 99 procentus praleisto laiko. Tačiau laukimą atpirko dublio filmavimo metu patirtas jausmas.
„Kai vyksta pats dublio filmavimas, tai jau panyri į tuos, prieš pusantro šimto metų laikus. Čia režisieriaus nuopelnas „užvesti“ neprofesionalus. Grupelei pasako: tu taip jautiesi, tu tą turi daryti. Prisimenu situaciją, kai Gruiniaus „tvartas“ degė, kai mums reikėjo nešti kibirus vandens, neva gesinti tvartą, o priekyje arkliai maišėsi… Bėgi tarp arklių, tai bijai, kad nenuspirtų, neši kibirą, žinai, kad filmuoja. Tai gavosi toks „action“! Galvoji, gal jau iš tikrųjų dega“, – įspūdžiais dalijosi mažeikiškis.
Sediškis E. Jucys pasakojo, jog visi masinių scenų dalyviai stengėsi vykdyti kūrybinės grupės nurodymus. Dubliai vis kartojami dėl pagrindinių aktorių kilusių nesklandumų, o jei dar stabdytų filmavimą dėl pavienių žmonių…
„O kartais tai nebuvo lengva. Mums teko daug lakstyti. Bėgi ir negali žiūrėti, kas po kojomis. O apačioje į gėles prikaišiota mikrofonų, baisu užminti. Reikia šokti per gėlę, o jeigu nugriūsi? Kitąkart už kampo reikėjo užbėgti. Sako, bėkit, nesustokit… O ten laidų visokių ištiesta. Arba kai reikėjo šokti per krūmą, nors pagal scenarijų tarp karietos ir krūmų turėjo būti paliktas tarpas. Visokių kuriozų buvo“, – šypsodamasis pasakojo sediškis.
Lakstymą kareivukams sunkino odiniai batai iki kelių. E. Jucys nusijuokia: vieną dieną gavo skirtingus batus, kitą dieną – vienodus, tačiau apžiūrėjęs juos pamatė, kad vienas be kulno…

STEBĖJO PROFESIONALŲ
DARBĄ

Istorijos „Tadas Blinda. Pradžia“ filmavimo neprofesionalūs dalyviai patikina patyrę daugiau įspūdžių nei tikėjosi.
Pašnekovai žavėjosi pagrindinių aktorių profesionalumu ir šiltu bendravimu.
„Mes juk buvome tik dėl vaizdo, bet visada jautėme pagarbą ir iš pagrindinių aktorių. Visi buvo malonūs. Išvažiuodamos aktorės Agnė Ditkovskytė ir Tatjana Liutajeva ant sienos paliko plakatą su nuotraukomis ir užrašu, kad jos visus mus myli. Gražu ir šilta“, – sakė E. Jucys.
E. Valantinavičius labiau stebėjo kūrybinės komandos darbą. Jis pats su bendraminčiais kartkartėmis suka įvairius filmukus, todėl domino profesionalų darbas.
„Sužavėjo komandos susiklausymas: kiekvienas žmogus dirba savo darbą, bet visa komanda yra vienis. Turbūt prodiuserio geras darbas yra surinkti gerą komandą. Iš vidaus pamatėme kino „statybą“ir nesumažėjo susižavėjimas kinu, dar daugiau idėjų pasisėmiau“, – žavėjosi kūrybine komanda E. Valantinavičius.
Vyriškis pridūrė, kad pasiilgs žodžių „tyliai tyliai“ ir „akcija“ (angliškojo „action“ atitikmuo). O kai paskelbdavo „tyliai tyliai“, tai sustingdavo kiekvienas komandos narys. Mažeikiškis nusijuokia: net už penkiasdešimties metrų kavą besiruošiąs gerti žmogus sustoja ir nebepila cukraus į kavą…

PASIKEITĖ NUOMONĖ

Kareivius vaidinę pašnekovai „Santarvei“ prisipažino iki tol į lietuvišką kiną žiūrėję gana skeptiškai. Dabar požiūris pasikeitė. Abudu žavėjosi tiek režisieriaus Donato Ulvydo, tiek operatoriaus Ramūno Greičiaus darbu.
„Žiūrint televizorių, atrodo: ai, čia viskas paprasta. O iš tikrųjų kaip viskas sudėtinga! Jei nufilmuoja penkias minutes, tai nereiškia, kad tos penkios minutės ir bus, iš jų filme gali likti vos dešimt sekundžių. Reikia medžių šešėlių, tuoj medį pakelia į viršų. Naktį iš tolo pakelia šviesą, tai atrodo, kad mėnulis šviečia. Nesvarbu, kad šalia tikras yra“, – filmavimo galimybėmis džiaugėsi sediškis E. Jucys.
Darbas filmavimo aikštelėje mažeikiškius pastūmėjo labiau domėtis lietuvišku kinu. Sako, būtinai norėsią nuvykti į legendinės istorijos apie Tadą Blindą premjerą. Ir nesvarbu, ar jie bus pakliuvę į kadrą, ar ne. Svarbiausia – patirti įspūdžiai.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO : Filmavimo aikštelėje mažeikiškiai susipažino su profesionalia kūrybine grupe ir rado daug bendraminčių.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto