„Aš negaliu ir nemoku liūdėti. Noriu džiaugtis ir būti laiminga. Noriu linksmintis, būti apsupta nuostabių žmonių. Muzika, daina ir šokis tą begalinį džiaugsmą man ir teikia“, – galbūt keista, bet šiuos žodžius ištarė ne gyvenimą pradedantis pažinti žmogus, o devyniasdešimtmetė senolė.
Plinkšiškė Liudvika Gricienė sako neįsivaizduojanti savo gyvenimo be dainos ir Sedos kultūros namų folkloro ansamblio „Rėmolee“.
ŠIRDIS ATIDUOTA DAINAI
Bendraujant su Liudvika atrodo, kad gyveni ne šiandien, o prieš keliasdešimt metų. Jos tikra žemaitiška kalba, tik senoliams būdingas gyvas žodis, senos fotografijos namuose – visas Liudvikos pasaulis, rodos, persismelkęs autentiška žemaitiška dvasia. Autentiškos ir Liudvikos dainos, kurios atsineštos kaip tėvų ir senelių palikimas.
„Dainuoti pradėjau nuo tada, kai išmokau kalbėti. Dar visai maža buvau, kai pradėjau mėgdžioti vyresnes seseris, pas ūkininką dirbusias mergas, kurios per visus ūkio darbus nesiskirdavo su daina. Pasiklausiusi jų ir pati mėginau dainuoti. Buvau labai imli, tad vargo neturėjau ir senosios dainos išliko mano atminty“, – apie pirmąsias išmoktas dainas pasakojo plinkšiškė.
Penkios vyresnės Liudvikos seserys taip pat turėjusios gražius balsus. Visi ūkio darbai buvo neatsiejami nuo dainos: dainuodavo rinkdami rugius, veždami šieną ar net mesdami mėšlą…
„Tėvui labai tiko mūsų dainos, mat pats buvo dainingas. Tik susirinkdavome visa šeima į namus, tėvas visada prašydavo, kad užtrauktume kokią dainą. Dainuodavome taip, jog visos Plinkšės skambėdavo“, – šeimos tradicijas pasakojo Liudvika.
Tas pats ir šiandien… Dainų išmokiusi savo vaikus moteris dainuoja jau savo šeimoje. Pasak rėmoliškės, širdis džiaugiasi, kai per šeimos šventes pas mamą susirinkę vaikai ir anūkai kartu dainuoja senąsias dainas.
VARGAI UŽSIMIRŠTA DAINUOJANT
„Gražius ir tvirtus balsus turi beveik visi mano vaikai ir vyresni anūkai. Ir dainas visi vaikai moka, tik ne visi nori dainuoti.
Nė vieno nėra dainininko, dainuojam tik, kai susirenkam pas mane. Suprantu, kad kiekvienas renkasi savo kelią, gal tiesiog nėra pašaukimo. Jei kažkas neteikia malonumo, tai ir nereikia nieko daryti nenoru“, – sakė Liudvika.
Pasak senolės, jai – visai kitaip. Daina įaugusi į kraują, jos jau nebeįmanoma užmiršti. Toks pat buvęs ir Liudvikos vyras. Mėgdavęs dainuoti, šokti.
„Jei vyras būtų gyvas, manau, šiandien būtume kartu ėję į „Rėmolius“. Ooo… Kaip mes šokdavome! Kas jau kas, bet manasis tai linksmintis mokėjo. Visada eidavome į mokinių šokius, tad jie stebėdavosi, kaip gražiai Griciai šoka“, – prisiminimais dalijosi rėmoliškė.
Nors kaime tekdavo labai sunkiai dirbti, tačiau Gricių šeimyna niekada neatsisakydavo linksmybių. Jei kaime nebūdavo muzikanto, tai Liudvikos vyras nepatingėdavo jį parsivežti ir iš Telšių.
„Dirbdavome taip, kad net akys būdavo juodos, tačiau kaimo vakaruškų niekada nepraleisdavome. Tai lyg vaistas – visi vargai, nuovargis dingdavo vos sušokus pirmąjį šokį. Ir dabar tas pats. Sėdi namuose, atrodo, ir sveikatos nėra, ir galvą skauda, bet jei jau reikia į „Rėmolių“ repeticijas, iškart visus vargus pamiršti“, – juokėsi devyniasdešimtmetė.
SUNKU PALIKTI KOLEKTYVĄ
Prieš gerą dešimtmetį į folklorinį ansamblį „Rėmolee“ atėjusi plinkšiškė sako, jog jau po pirmos repeticijos jos paleisti niekas nebenorėjo. Ne tik dainininkus, bet ir kolektyvo vadovą Gintautą Griškėną sužavėjo tvirtas moters balsas bei autentiškos jos atsineštos dainos.
Liudvika juokėsi, kad pabėgti iš kolektyvo ir pačiai nebesinorėjo. Plinkšiškei rėmoliškiai be galo patiko, norėjosi su jais kartu dainuoti, šokti.
„Kolektyvas man daug davė. Šiandien savęs neįsivaizduoju be jų. Visi žmonės nuoširdūs, malonūs, paslaugūs. Gyvename kaip viena didelė šeima. Gaila tik, kad nemažai mūsiškių jau išėjo Anapilin. Jaunus žmonės yra daug sunkiau įtrauti į tokią veiklą. Jie nebesidomi senosiomis tradicijomis, nebežino liaudiškų papročių, dainų, šokių, žaidimų. Šiandien jų pomėgiai kitokie“, – guodėsi senolė.
Vos įsiliejusi į „Rėmolių“ ansamblį Liudvika tapo viena pagrindinių dainininkių. Savo dainų bei liaudies šokių išmokė ir kitus rėmoliškius.
Nors ansamblis moters gyvenime užima svarbią vietą, visgi Liudvika prasitarė, jog vis dažniau svarsto apie galimybę palikti kolektyvą. Pasak jos, jau nebe tas amžius dainuoti, o ir sveikata dažnai neleidžia „lakstyti kaip penkiolikinei“.
„Dažnai mane kamuoja galvos svaigimas ir širdis jau nebe tokia tvirta. Jei išvykstam į tolimesnę kelionę, mane reikia prižiūrėti, pavesti už parankės, nes vienai kartais sunkiai sekasi vaikščioti. Kolektyvui tampu našta, o aš rūpesčių jiems sudaryti nenoriu. Juk ir kitos moterys jau nebe jauneklės, o dar manim reikia rūpintis“, – sakė L. Gricienė.
KELIONĖSE PATIRIA ĮSPŪDŽIŲ
Liudvika džiaugiasi, kad kartu su kolektyvu galėjo aplankyti daugelį ne tik Lietuvos, bet ir užsienio miestų. Jau sava save laiko Vilniuje, kur ne kartą teko koncertuoti sostinės gyventojams, svečiams, net šalies Prezidentui.
Vienas įsimintiniausių Liudvikai įvykių – 2002 metais kartu su kolektyvu lamėta „Aukso paukštė“, kuri įteikiama geriausiam metų kaimo folkloro ansambliui.
„Tada buvo didelis koncertas. Mūsų klausėsi ne tik visa Lietuva, bet ir šalies Prezidentas, kiti garbūs svečiai. Jaudinausi taip, kad net keliai linko“, – pamena moteris.
Šiandien Liudvika sako jau pripratusi prie koncertų, nuolatinių pasirodymų scenoje. Pasak jos, kiekvienas koncertas ypatingas ir įsimintinas. Nevargina net tolimos kelionės, nes žino, jog visada parsiveš gerų įspūdžių.
„Vienoje kelionėje buvau net įsimylėjusi gruziną! – juokėsi moteris. – Dalyvavome etnografiniame festivalyje Šiauliuose, kur buvo atvykę ir gruzinai. Nuostabūs žmonės! Vienas iš jų mane visą vakarą šokdino, nors ir nemokėjo mūsų dainų, tačiau vis vien pritariamai šaukė, kai mes su moterimis dainavome lietuvių liaudies dainas“.
Liudvika viliasi, kad Dievas duos sveikatos ir ji dar ne kartą galės kartu su rėmoliškiais sudainuoti scenoje.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
„Tikriausiai jau taip surėdyta, kad visos mano šeimos moterys buvo dainingos ir ilgaamžės: mama mirė sulaukusi 99erių, viena iš seserų – 96erių. Nė viena nesiskyrėme ir su liaudiška daina – tai jau įaugę į kraują“, – sakė devyniasdešimtmetė L. Gricienė.
