Neseniai Mažeikiuose vykusio septynioliktojo atviro oro balionų čempionato varžyboms vadovavo patyręs oreivis, pilotas Gintaras Šurkus.
Alytiškis su šiluminiu oro balionu du kartus perskrido Baltijos jūrą, yra Lietuvos oro balionų čempionatų nugalėtojas. Prieš dešimt metų pasaulio oro balionų čempionate laimėjo bronzos medalį.
G. Šurkus – Lietuvos oreivių draugijos viceprezidentas, Nemunaičio oreivių klubo savininkas.
ORO BALIONAI –
IŠ UŽSISPYRIMO
Oficialioje biografijoje rašoma, kad G. Šurkus baigęs Kauno medicinos institutą, yra gydytojas pediatras.
„Esu buvęs medikas, – pataiso Gintaras, – buvo toks momentas, kai supratau, kad gyvenimas eina pro šalį, kad ne viską sugebu iš jo paimti. Visą laiką žinojau, kad gyvenimas yra vienas ir besibaigiantis. Jeigu šiandien gimė kūdikis ir jam skirta aštuoniasdešimt metų, aš sakau, kad jo gyvenimas yra besibaigiantis. Kas tai yra aštuoniasdešimt metų? Toks supratimas, kurio dažniausiai neturi jauni žmonės, manyje buvo visada“, – samprotauja pašnekovas.
Oro balionai Gintaro gyvenime atsirado visiškai atsitiktinai: pirmiausia jais susidomėjo draugas, bet vienas tos minties negalėjo įgyvendinti, tad jam padėjo iš draugiškumo.
„Paskui atsitiko taip, kad draugas nuo mūsų veiklos nusišalino, o aš, kaip tikras užsispyręs žemaitis, įsikabinau į balionus ir kol galvojau, kad juos jau reikėtų paleisti, pamačiau, kad esu per toli nuėjęs“, – prisimena oreivis.
Skrydį karšto oro balionu G. Šurkus vadina užkrečiančiu, pakerinčiu, sužavinčiu ir nepaleidžiančiu, egzotišku, romantišku jausmu, labai gražiu užsiėmimu.
„Nepabandžius to malonumo sunku apsakyti. Apima kažkoks laisvės jausmas, suvokimas, kad po įprastinių vargų esi virš kasdienybės. Tai kažkas labai artima laimės jausmui“, – vardijo skrydžio oro balionu ypatumus pilotas.
APIE MEDICINĄ NEKALBA
G. Šurkus sako esąs tikras žemaitis, tėvai kilę iš Akmenės. Šurkų giminė – garsūs medikai. Tėvas Jonas – psichiatrijos profesorius, dėdė Telesforas – profesorius, chirurgas, dėdė Juozas – terapeutas, docentas.
„Brolis, sesuo, žmona – taip pat medikai. Bet kai giminė susirenka draugėn, apie mediciną nekalbam – daugiau apie oro balionus – tai spalvingesnis dalykas, visiškai pakeitęs mano gyvenimą“, – pripažįsta garsus pilotas.
Su oro balionais Gintaras yra lankęsis 31 pasaulio valstybėje, buvo Lietuvos, Sovietų sąjungos čempionas, pasaulio trečiosios vietos čempionas.
Per Baltijos jūrą pirmą kartą skrido norėdamas pagerbti savo pusbrolį Gintarą Paulionį, žuvusį irkline valtele perplaukus Baltijos jūrą – vyriškį, jau mačiusį Lietuvos krantus, įveikė Baltijos bangų mūša. Antrą kartą per Baltiją skrido norėdamas pagerinti savo skrydžio nuotolio ir greičio rekordą: Lietuva esanti labai maža, čia nėra kur įsibėgėti, tad persikėlė ir startavo Švedijoje.
„Keturis kartus pažeidžiau Šengeno oro erdvę, bet pasieniečiams pakliuvau tik vieną kartą. Perskridęs Rygos įlanką, nusileidau Estijoje.
Visiems apie tai pranešė BNS, sukėlė žurnalistus, tie – pareigūnus. Bet pavyko apsiginti. Paaiškinau, kad skridau per Latviją, bet vėjas nunešė į Estiją“, – juokėsi oreivis.
ŽEMAIČIAI VIS DELSIA
Šiuo metu Lietuvoje yra dvylika oreivystės klubų. G. Šurkus sako, kad blogai šiuo atžvilgiu su žemaičiais. Šie vietoj rusiško „sunku pasikelti“, esą sako „rek apsiveizietė“.
„Taip žemaičiai „veizisi“ jau dvylika metų. Istorijoje žemaičiai visada gelbėjo ir gynė Lietuvą, dabar gelbėti reikės juos pačius“, – juokavo oreivis ir prasitarė, kad ir balionų čempionatą čia surengti buvę nelengva.
Gintaras sakė anksčiau žinojęs visus Lietuvos oro balionus. Dabar jų mūsų šalyje daug. Jų klube – devyni gražuoliai.
Skraidymas oro balionais – brangus malonumas. Kai pilotas gali paimti į krepšį du keleivius, vienos valandos skrydžio savikaina – 700 litų.
„Dešimties balionų skrydis kainuoja septynis tūkstančius litų, dvidešimties – keturiolika. O Mažeikiuose vienu metu kilo dvidešimt šeši balionai. Tai tik amortizacinės išlaidos, o kur dar kelionė, nakvynė, maitinimasis?“– pinigus dėliojo G. Šurkus.
Brangūs ir patys balionai. Gintaras lygina su automobilio kaina – žiūrint, koks jis yra. Vidutiniškai oro balionas kainuoja nuo 120 iki 160 tūkstančių litų.
„Bet žinant, koks tai didelis malonumas, išlaidos atsiperka baliono dar neįsigijus“, – juokauja pilotas.
LAIKAS BĖGA KITAIP
G. Šurkus samprotauja, kad pinigai turi tarsi du galus. Kas to nežino, yra „biednas“.
Pirmiausia pinigus reikia uždirbti, o vėliau svarbiausia yra sugalvoti, kaip pinigus paversti į laimę. Kai Gintarui siūlo „daryti biznį“, jis visada klausia, kas iš to išeis ir kas bus po to, nes jis norįs gyventi visavertį gyvenimą.
„Jei sako, kad Lietuvoje vyrai vidutiniškai gyvena šešiasdešimt ketverius metus, tai man liko tik aštuoneri. O kiek dar pramiegam? Tad liko gal kokie penkeri metai. Tai ką – Seime sėdėti, į darbą vaikščioti ir ten skeryčiotis? Tai ir gyvenu savo malonumui“, – samprotavo oreivis.
Yra manoma, kad laikas, praleistas ore, iš amžiaus minusuojamas. Gintaras sako, kad dabar tikrai nesuskaičiuotų, kiek laiko išbuvo ore – tai darą tik jauni, pradedantys pilotai. Žino tik tiek, kad skrido per du tūkstančius kartų.
„Jei tris dienas iš eilės paskraidytumėt oro balionu, įsivaizduotumėt, kad esate skraidęs pusę metų. Taip balione eina laikas“, – tikino pašnekovas.
Per čempionatus oreiviai dieną pradeda anksti – ketvirtą valandą ryto. Skrendant būna įvairiausių nuotykių, rizikos. Tai pakyli, tai nusileidi. Prieš vidurdienį pilotai eina pailsėti, į pavakarę – vėl skrydis.
„Tai kai atsikeli, atrodo, kad prasidėjusi nauja diena. Mažeikiuose praleidome tris dienas, o atrodo, kad praėjo pusė metų. Laiko jausmas visiškai kitoks. Jausmiškai mes tą laiką gyvename ilgiau“, – teigia Gintaras.
SURADO DU DRĄSUOLIUS
Oro balionai – pats seniausias būdas skraidyti, tad oreiviai turi senas, per kelis šimtmečius susiformavusias tradicijas. Pirmasis skrydis oro balionu atliktas 1783 metais. Popierinį, visiškai kitokį nei dabartiniai, balioną sukonstravo prancūzai broliai Mongolfjėrai.
„Jie buvo labai protingi. Ir ne tik dėl to, kad padarė oro balioną, bet ir atrado du žmones, kurie nebijojo balionu skristi“, – juokėsi G. Šurkus.
Tokiam žygdarbiui, prilygstančiam Neilo Armstrongo išėjimui į Mėnulį ar Jurijaus Gagarino skrydžiui į kosmosą, ryžosi Pilatras de Rozjė ir markizas d’Arlandas.
Balionas tada buvo be krepšio, tik su lanku, ant kurio oreiviai galėjo atsistoti. Apačioje užkuriamas laužas, o kai balionas prisipildo dūmų, pakyla. Šildomas oras buvo ir skrendant – tam naudojo šiaudus ir avies vilnas.
Vyrai, kaip priklausė tuometiniams ponams, buvo pasipuošę – su cilindrais ir juodais kostiumais. Vienintelis papildomas svoris, kurį vyrai buvo pasiėmę – šampano butelis.
Balionas, nuskridęs maždaug dešimt kilometrų, nusileido už Paryžiaus į vynuogyną. Kadangi jo būta ant nuožulnaus šlaito, oreiviai nusileidę ritosi pažemiui, bet butelio iš rankų neišleido: iššovė ir gėrė šampaną tiesiai iš kakliuko. Tai jiems išgelbėjo gyvybę, nes vietos gyventojai, pamatę tokią skraidyklę, pagalvojo, kad nusileido nelabasis, todėl pasičiupę spragilus, šakes, atbėgo nelabojo užplumpinti. Bet pamatę, kad tie „nelabieji“ ramiai geria šampaną, atlėgo.
Nuo to laiko pirmą kartą oro balionu skridęs pilotas krikštijamas šampanu, kadangi balionas – karšto oro, oreiviui vos vos simboliškai padeginami plaukai.
Po skrydžio visada grįžtama į žemę, tad yra žemės krikštas, o po to pilotui suteikiamas koks nors vardas ar titulas: juk pirmieji oreiviai ir buvo ne bet kas – baronai, grafai, markizai.
SKRYDŽIAI SAUGŪS
Oreiviai tikina, kad skrydžiai oro balionu – patys saugiausi.
„Jei paskaičiuotume, kiek buvo skrydžių ir nelaimingų atsitikimų jų metu – koeficientas išeitų labai mažas“, – tikino G. Šurkus.
Oreivis pripažįsta, kad skrendant reikia patirties ir tam tikros skrydžio nuojautos. Nors prieš skrydį nustatyti vėjo stiprumui ir kryptims paleidžiamas zondas, labai svarbu ir vėliau nujausti vėją, galimus jo pasikeitimus.
„Prieš varžybas tiesiog reikia jausti vėjo nuotaiką. Be piloto patirties, nuojautos nieko nepadarysi ir protu tų taisyklių nesuvoksi, todėl oreivis gali būti ne kiekvienas“, – įsitikinęs Gintaras.
Labai nedraugiški oreiviams yra audros debesys. Jie būna balti, gražūs, kylantys į aukštį kaip bokštai ar dangoraižiai, bet jų viduje vyrauja šalti skirtingų krypčių vėjai.
„Susidūrę su šiltomis oro srovėmis tokie debesys sukelia viesulą. Tikriausiai pastebėjote, kaip prieš audrą būna momentas, kai medžiai staigiu šuoru pradeda linkti į kitą pusę nei pūtė vėjas? Tokios situacijos labai pavojingos, o patekus į jas – labai sunku išsilaikyti. Tad oreiviams geriau su audros debesimis nesusidurti“, – paaiškino G. Šurkus.
Mindaugo DULINSKO nuotr.: „Surengti čempionatą Mažeikiuose visą laiką kažkas trukdė, bet padėjo mano žemaitiškas užsispyrimas“, – tikino G. Šurkus.
