Savaitgalį Kultūros centre mažeikiškis Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros studentas Marius Naruta pristatė savo diplominį darbą – keturių dalių programą „Varpelio aido link“. Netrukus choreografo diplomą įgysiantis Marius teigia niekada nesigailėjęs, kad pasirinko šokio kelią.
PIRMENYBĖ – ŠOKIUI
Šokti buvęs „Kauškučio“ auklėtinis M. Naruta pradėjo nuo šešerių metų, kai tėvai, pasvarstę, kuo galėtų užsiimti jų atžala, atvedė Marių į Choreografijos mokyklą.
„Esu patenkintas, kad tėvai taip nusprendė. Buvau mažiukas, tėvai nežinojo, kas man labiau patiktų. Pradėjau lankyti šokių pamokas, patiko, todėl ir likau. Susiradau daug draugų, prasidėjo koncertai, kelionės. Buvo iš tiesų puikus metas“, – prisimena Marius.
Nuo to laiko vaikinas visą laiką šoko tautinius šokius „Kauškutyje“. Baigęs Choreografijos mokyklą, vadovės Jolantos Tendienės paragintas, pasirinko choreografijos studijas Klaipėdos universitete.
„Buvo minčių studijuoti matematiką ar informatiką. Pirmenybę palikau choreografijai. Jei nebūčiau įstojęs, būčiau bandęs studijuoti kitur“, – pasakoja šokėjas.
Šeimoje šokėjų daugiau nėra: Mariaus sesuo taip pat buvo pradėjusi lankyti choreografijos pamokas, bet, nepraėjus nė pusmečiui, šokių atsisakė – nepatiko.
ŠOKO TIK TAUTINIUS
ŠOKIUS
Savo pirmojo šokio Marius neprisimena, jo žodžiais, seniau taip nebūdavo, kad nuo pirmos choreografijos klasės vaikai per koncertą išleidžiami į sceną. Dvejus pirmuosius metus vaikai niekur nekoncertuodavo. Dabar net pradedantieji, „nulinukai“, po pusės metų jau sukinėjasi scenoje.
„Pirmiausia išmokau ne valsą, o polkos žingsnius. Modernaus šokio pamokų mums nebūdavo, todėl ir noro šokti juos nejaučiau. Buvau pripratęs prie tautinių šokių. Kur pradėjau, ten ir pasilikau“, – pasakoja šokėjas.
Kad visą gyvenimą susies su šokiais ir jie taps tiesioginiu darbu (yra „Kauškučio“ choreografas – V. M.), Marius niekada negalvojo. Visą laiką traukė kompiuteriai, informatika.
„Pasirinkęs choreografiją nesigailiu. Smagu buvo ketverius metus studijuoti, daug knygų skaityti nereikėjo, pagrindas – šokiai. Patiko jauki studijų atmosfera, grupėje po 8–12 žmonių. Katedroje jautėmės kaip viena didelė šeima“, – džiaugiasi pašnekovas.
MALONUS PAŽĮSTAMŲ
DĖMESYS
Studijuojant Mariui teko šokti universiteto tautinių šokių ansamblyje „Vėtrungė“, istorinio šokio ansamblyje „Saltando“, bet mažeikiškį nuolat traukė jo pirmasis kolektyvas.
„Su „Kauškučiu“ ryšiai niekada nenutrūko, nuolat bendravau su vadovais, kurie domėjosi, kaip man sekasi. Esu bene aštuntas „Kauškučio“ auklėtinis, baigęs studijas ir vėl čia sugrįžęs“, – sakė mažeikiškis.
Nuolat tarpusavyje bendrauja ir buvę „Kauškučio“ šokėjai, kasmet, rengiant tradicinę programą Kovo 11ajai, stengiasi sugrįžti į Mažeikius ir pašokti drauge.
„Tie, kurie studijuoja psichologiją, matematiką ar dar kažką, neturi kada šokti. Tai jau dabar vadinamieji veteranai, šokę „Kauškutyje“ prieš ketverius penkerius metus“, – šyptelėjo šokėjas.
Giminės, pažįstami visada palaikė Marių dėl jo pasirinkimo, džiaugėsi, kad vaikinas turi užsiėmimą, o nesišlaisto gatvėmis. Malonu būdavo, kai per koncertus gaudavo gėlių, sulaukdavo sveikinimų.
Tautiniai drabužiai kiek varžė paauglystės metais – mokykloje išgirsdavo pašaipių bendraamžių replikų.
„Bet nekreipdavau dėmesio. Jei man gerai, jei man patinka, tai nėra ko jaudintis. Lietuvoje nereikia savintis amerikoniškų tradicijų. Tautinis drabužis turi išlikti“, – įsitikinęs Marius.
Anot jo, dabar jaunimas į tautiškumą žiūri kitaip ir noriai renkasi tautinius šokius.
SVAJOJA
APIE PEDAGOGINĮ
IŠSILAVINIMĄ
Šokis Mariui suteikia džiaugsmo, šokdamas gali atsipalaiduoti, atsigauna kūnas ir jausmai. Esą geram šokėjui visada reikia entuziazmo, noro, nes jei to nėra, jei to darbo nemyli, nebus ir gerų rezultatų.
Visa tai jaunuolis stengiasi perteikti ir savo auklėtiniams. Marius teigia, kad su vyresniais vaikais dirbti yra lengviau: jiems užtenka replikos ar pastabos, kas negerai, ir jie pasitaiso. O su mažiukais reikia daugiau „cackintis“: jiems neužtenka pastabos – tenka viską parodyti – tik tada supranta, ko iš jų norima.
Kol kas Marius neturi pedagoginio išsilavinimo, todėl vienas svarbiausių ateities planų – jį įgyti, kad galėtų dirbti ne tik šokio kolektyve, bet ir mokykloje.
„Anksčiau, baigus choreografiją, diplome būdavo ir žodis „pedagogas“. Dabar to nėra. Kažkas iš to darosi gražius pinigus. Trečiame kurse atlikome šokio praktiką mokykloje, tai nesuprantu, kodėl pedagoginį išsilavinimą tenka įgyti atskirai“, – svarsto šokėjas.
DRAUGĖS DAR NETURI
Laisvalaikio Marius sako turįs nedaug. Iš darbo vakarais grįžta apie devintą valandą, tik tada prisėda prie kompiuterio, pasižiūri televizorių, pastudijuoja choreografinę literatūrą, ieško naujovių.
Daugelis Mariaus buvusių bendraklasių dirbantys, jau sukūrę šeimas, tačiau dvidešimt trejų metų šokėjas prisipažįsta kol kas draugės neturįs. Prasitaria, kad ji nebūtinai turės būti iš šokių pasaulio.
Savaitgaliais, jei nėra koncertų, pabendrauja su draugais. Daugelio jų gyvenimas taip pat susijęs su šokiu.
Kai geras oras, vaikinui patinka išvažiuoti į gamtą, pailsėti. Kartais su draugais pabendrauja vakarėliuose, pasilinksmina.
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos.: M. Naruta tikino, kad dėl savo pasirinkimo dar nė kartą nėra pasigailėjęs.
Su tautiniais šokiais Marius (centre) „draugauja“ beveik dvidešimt metų.
