Dialogą lietuviškam serialui kūrusi mažeikiškė teisininkė Vitalija Lapina serialų nežiūri. Malonumą po įtempto darbo jai labiau teikia knygos ir laikas, praleistas su dukra.
Iš ketverių metukų dukters „zbitkų“ gimė net pasakų knygelė. Moteris viliasi, jog jos kurtos pasakos apie plaukuotą Kiukį ir mergaitę Luką netrukus pasieks skaitytojus.
„Tai yra tik pomėgis po darbo, kad galva pailsėtų. Kad išsikrautum, eini kitokiu keliu, tada gali daug fantazuoti ir piešti iš dangaus“, – šypsosi pašnekovė.
– Esate kilusi iš Naujosios Akmenės?
– Šį miestą labai myliu iki šiol. Tegu mažeikiškiai nesupyksta, bet iki šiol manau, kad Naujoji Akmenė yra tikrai gražesnis miestas. Vien dėl savo žalumos. Mažeikiuose to trūksta. Gal dar ir tvarkos.
– O kiek metų gyvenate ir dirbate Mažeikiuose?
– Ilgai. Dėl to ant Mažeikių „dėti“ ir nebegaliu (juokiasi). Praktiškai reikia sakyti, kad esu mažeikiškė. Nors tokia save pradėjau vadinti nuo tada, kai čia įsigijau butą.
Dirbu čia jau ilgai. Keliolika metų. Karjera prasidėjo nuo dabartinio Registrų centro (anksčiau buvo Inventorizacijos biuras), po to išėjau dirbti į naftos gamyklą.
– Suskaičiavote, jog gamykloje juriskonsulte dirbate jau vienuolika metų. Kaip gi atsitiko, kad teisininkė atsidūrė lietuviškų serialų „virtuvėje“, parengė savo pasakų knygą?
– Nežinau, tikėtai ar netikėtai mano gyvenime atsirado kūryba. Juokingiausia tai, kad spaudoje vis pamatydavau: koks nors advokatas parašė poezijos knygą. Advokatas ir poezija! Na, laba diena, kurgi ta poezija ten?!
Kūryba man sekėsi mokykloje. Bet kai pabaigiau mokyklą, daugiau nieko ir nedariau, kas būtų susiję su kūryba.
– Tad nuo ko viskas prasidėjo?
– Dabar galvoju, kas buvo pirmiau… Greičiausiai nuo tada, kai buvome draugų kompanijoje šaunioje sodyboje, kurios šeimininkė Daiva turi mažą vietinių gyventojų entuziastų suburtą teatriuką Rusnėje. Pradėjome juokauti, kalbėti, jog esu rašiusi ar galbūt galėčiau rašyti…
Anot jos, mano geras rašymo stilius, įdomiai rašau laiškus. Priėjome iki to, kad ji „užlaužė“ mane parašyti pjesę kitam teatro sezonui.
Sakiau, kad nei aš moku, nei galiu. Bet pasižadėjau, ėmiau domėtis, iš kur kojos dygsta: kas tos pjesės, kaip jos padarytos. Bet po to pamiršau ir atidėjau. Ai, galvoju, niekam šito nereikia…
– Taip ir neparašėte tos pjesės?
– Po kažkiek laiko man skambina šita Daiva. Sako: kur mano pjesė, mums reikia repetuoti, artėja festivalis! Nevertė manęs, bet pasakė, kad būtų labai malonu, jei pjesė pavyktų detektyvinės tematikos. Kadangi aš detektyvų nemėgstu, truputį pasispardžiau, bet pasistengiau padaryti taip, kaip jai reikia. Tą pjesę parašiau pakankamai greitai. Gal per savaitę.
Šiandien jau turiu pakvietimą atvažiuoti į premjerą. Reikės važiuoti pasižiūrėti, kaip ten pavyko…
– Kaip Jus atrado serialų kūrėjai?
– Prieš gerus metus parašytą pjesę nusiunčiau draugui iš Šiaulių dramos teatro. Šis pjesę nusiuntė kitai mūsų bendrai draugei. Atsitiko taip, kad minėto serialo kūrėjai ieškojo naujų scenaristų, o draugė sako: turiu! Ir pasiūlė pabandyti.
Sutarėme, kad dešimt serijų pabandysime, o toliau žiūrėsime, kas bus. Turbūt susitvarkiau, jeigu leido darbuotis šiame projekte.
– Esate viena serialo „Svetimi“ scenarijaus autorių?
– Jeigu skirstytume pagal amerikonišką stilių ar pagal tai, kaip rusai skirsto, aš buvau dialogų rašytoja. Scenaristas yra Edvinas Kalėda (tikroji pavardė – Giedrius Rekašius). Aš buvau kaip padedančioji rankelė. Galima sakyti, buvau pavaldi jam. Nieko aš ten savarankiškai nedariau.
Ne iki galo dirbau šiame seriale, gal iki 25 serijos. Šiuo metu toje pačioje kompanijoje dirbu naujame projekte.
– Įdomi patirtis rašyti dialogus serialui?
– Viskas įdomu, kas nauja. Iš pradžių buvo euforija, skraidžiau… Dieve, kaip puiku! Kai praėjo euforija, tai tapo darbu. Kūrybos ten iš tikrųjų mažai. Buvau labiau atsakinga už moteriškąsias siužeto linijas – kur kalbasi moterys, mama su vaiku.
– Vyrauja nuomonė, kad serialus žiūri tik namų šeimininkės ar tie, kurių prastas skonis. Serialų kūrėjai sako: kokia rinka, tokia ir produkcija. Koks Jūsų požiūris?
– Orientuojamasi į žiūrovą. Rinkoje tai yra natūralu. Pasižiūrėkite, jei pas mus būtų nepopuliarūs „makdonaldai“, jie būtų neišsilaikę. Nors visi žino, kad nesveika, negerai, daug visokių „E“, bet visi, ypač vaikai, į juos braunasi.
Ko tauta nori, tas yra pakišama. Taip ir su serialais – prisitaikoma prie daugumos skonio.
– O gal kaip tik atvirkščiai – televizija formuoja mūsų skonį?
– Tikrai ne. Tas, kuriam reikia, atras savo muziką, atras savo žiūralą, savo skaitalą. Kas dėl skaitymo, niekada gyvenime nemaniau, kad galima pragyventi iš meilės romanų, kad jie gali turėti tokią didelę rinką, būtų leidžiami tokiais tiražais… Iš tikrųjų ten yra „briedas“. Nieko ten nėra parašyta, neįdomu. Bet auditorija yra.
– Nusivylę šiandieniniu gyvenimu žmonės tikriausiai ieško pozityvumo…
– Pozityvo daug kur gali rasti. Daug jo ir geroje literatūroje. Kažkada vienas dienraštis buvo išleidęs visą knygų ciklą. Pradėjau skaityti, perskaičiau jas visas. Priėjau prie išvados, kad savižudžių klubas ten išleistas. Tas rinkinėlis varo į juodą depresiją. Bet nereiškia, kad gera knyga yra būtinai vedanti į depresiją, gilius apmąstymus. Apmąstymų reikia, kam tada varginti save ir skaityti, jei po to neturi apie ką pamąstyti.
– Mėgstate skaityti? Galbūt iš literatūros semiatės įkvėpimo, kažko mokotės?
– Į nieką nesilygiuoju, skaityti mėgstu. Buvau užmetusi skaitymą kažkuriam laikui. Darbas daug laiko suėsdavo. Ir tebesuėda, bet dabar atradau iš naujo tą malonumą. Ir ne dėl to, kad ten idėjų pasisemiu. Smegenys pailsi. Ypač nuo gerų knygų.
– Didelio populiarumo sulaukusių lietuviškų serialų kūrėjai tikina, jog būtent serialai gali būti puikus būdas atsipalaiduoti po darbo dienos… Ar pati serialus žiūrite?
– Ne. „Svetimus“ žiūrėjau vien dėl to, kad įdomu buvo, kas iš mano dialogų likę. Natūralu, kad darbo eigoje kažkas keičiasi. Yra režisieriaus nuomonė, aktorių nuomonė. Pasižiūriu ir galvoju: atrodo, buvo kitaip, bet ir viskas.
– Lietuvių filmų kritikai nepeikia lietuviškų serialų. Kokia Jūsų nuomonė?
– Aš jų nepeikiu, bet ir nežiūriu. Šiuo metu iš viso žiūriu labai mažai filmų. Visų pirma vien dėl to, kad nėra ko žiūrėti, reikia daryti didelę atranką. Mėgstu režisieriaus ir aktoriaus Kventino Tarantino filmus. Patinka jo stilius. Mėgstu europietišką kiną, labai gerai kuria prancūzai. Patinka lietuvių autorės Lapinskaitės filmai, ypač dokumentika.
Topas man buvo serialas „Dirty sexy money“. Visada būdavo žadintuvas telefone nustatytas, kad nepraleisčiau. Dar „Namų šeimininkes“ pasižiūriu, jei netyčia pataikau.
– Užsiminėte, jog žiūrėdama kai kuriuos filmus laiką leidžiate bergždžiai. Kuo šie du paminėti serialai išskirtiniai?
– Jie, žinoma, yra amerikonų produkcija. Ir ji tikrai gera. Šie serialai pastatyti labi gerai, tvarkingos siužetinės linijos. Gali tik džiaugtis žiūrėdamas. Dabar sėdžiu ir specialiai peržiūriu „Dirty sexy money“ vien dėl to, kad paanalizuočiau serialo sandarą, kaip viskas padaryta. Tobulai. Nė vieno nereikalingo žodžio, sakinio. Nėra taip, kad pusę serijos kalbėtų apie nieką.
Jeigu Amerika, tai nereiškia, kad ten nėra kūrėjų, o yra tik lėkšti „bajeriai“. Manau, kad tai labai neteisinga nuomonė. Bet viską lemia pinigai. Nereikia norėti, kad mūsiškiai, turėdami minimalų biudžetą, padarytų taip pat. Gal ir mūsų serialai galėtų turėti milijoną efektų, gerų, masinių scenų, bet nėra tokių pinigų.
– Tiesa, kad ir pati turite minčių sukurti dokumentinį filmą?
– Tai ne mano vienos mintys. Šiuo metu turiu sau užduotį parašyti scenarijų, o toliau – matysime, kaip seksis. Sako, jog jei visas svajones pradėsi garsiai pyškinti, nė viena neišsipildys (šypsosi).
– Užsiminėte, jog galbūt knygynuose pamatysime ir Jūsų vaikiškų pasakų knygutę? Kaip gimė mintis išleisti knygą?
– Jeigu pasiseks, būtų malonu. Tos pasakos iš tinginystės – tingi skaityti, tai pasakas galvoji ir seki pats. Atsiguli ir pasakoji kokius nors vėjus (šypsosi). Viena mano draugė išgirdo, kaip seku pasakas vaikui. Sako: tu labai gerai seki pasakas, užrašyk.
Parašiau, išėjo knygutė, išsiunčiau kelioms leidykloms. Bet problema šiais laikais yra ta, kad niekas lėšų nebeturi ir stengiasi leisti tik žinomus autorius. O kas aš tokia – Vitalija Lapina?
– Šiais laikais retenybė vaikams sekti pasakas… Ar Jūs dar surandate tam laiko?
– Visi mano vakarai skirti dukrai. Stengiuosi vaikui duoti kiek įmanoma daugiau. Piešiame kartu, lipdome, klijuojame. Nuo pat mažens Luka neužmiega be pasakos. Turi vaiką, turi rasti ir laiko.
Visas mano darbas, scenarijų rašymas prasideda kaip šikšnosparniui – tada, kai vaiką užmigdai. Labai retai ją pasodinu piešti ir pati einu prie kompiuterio. Dažniausiai rašau tada, kai vaikas miega. Ir mintys visai kitaip dėliojasi tyloje, ramybėje.
– Sakote, jog pasakojimai dukrai gimsta spontaniškai. Kokias pasakas mėgsta šiuolaikiniai vaikai?
– Mano sekamos ir jau užrašytos pasakos yra apie tokį vieną plaukuotą herojų Kiukį ir apie Luką. Apie jų draugystę, kaip mergaitė suranda jį parke, parsineša namo…
Iš tikrųjų viskas yra padaryta iš vaiko „zbitkų“. Pasakos yra apie tai, ką mano dukra Luka per savo gyvenimą yra „prisidirbusi“ – kaip išsitrinko galvą sriuba, namuose pasidarė jūrą.
Pastebėjau, kad diena praėjo, buvo kažkokių įvykių, ir dukra prašo juos atkartoti. Ji pati suformuluoja užduotį. Man belieka daugiau sakinių pridėti.
– Leidyklai parengėte pasakų knygą, rašote scenarijus, domitės filmais, Naujosios Akmenės radijuje net vedėte laidą apie filmus. Ar neatsitiks taip, kad vieną dieną mesite juristės darbą ir pasuksite kitu keliu?
– Nemanau. Man patinka teisininko darbas. Labai daug metų atiduota šiai veiklai. Būtų nenatūralu, jeigu dabar sakyčiau: šis darbas „be ryšio“, eisiu pasakų kurti.
– Tai vis dėlto Mažeikiuose yra ką veikti? Daugelis pasakytų, jog čia nėra galimybių savęs realizuoti, neturime nei kino, nei gerų renginių. Va, jei gyvenčiau Vilniuje…
– Toks pasakymas yra nesąmonė… Ką gyvendamas Vilniuje tu daugiau gali nuveikti? Į klubus nueiti? Bet klubams reikia pinigų. Kinams, operoms, teatrams taip pat reikia pinigų. Bet kokiai pramogai reikia pinigų.
Jeigu neturi pinigų, nesijausi gerai nei Mažeikiuose, nei Vilniuje, nei Klaipėdoje… O jei jų turi, vadinasi, tau nėra problemos sėsti ir nuvažiuoti į tas pramogas.
Bet ir į Mažeikius atveža tikrai gerų spektaklių. Duok Dieve, visiems į juos nueiti. Skaudžiausia, kad į renginius negali ateiti žmonės, kuriems jie tikrai įdomūs. Yra daug žmonių, kurie ateina užsidėti tik „pliusą“: aš „krūtas“, aš sau galiu leisti ateiti į Ivanauską, nes jis populiarus.
Jeigu atvažiuoja Šiaulių dramos teatras, tų veidų nepamatysi. Tai jau yra ne lygis. Bilietai perkami ne į reginį, bet į vardą.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO ir iš asmeninio albumo.: V. Lapina lietuviškų serialų nežiūri, tačiau nemano, kad jie formuoja prastą žiūrovų skonį.
Anot V. Lapinos, visi jos vakarai skirti dukrai Lukai – mergaitė neužmiega be mamos sekamų pasakų.
