Tikriausiai kiekvienas tikras medžiotojas puoselėja svajonę – nušauti vilką. Šie žvėrys pasižymi ypatingu atsargumu, protu ir gebėjimu išvengti spąstų.
Paskutinį kartą mūsų rajone vilkas buvo nušautas prieš ketverius metus.
Per sausio pabaigoje vykusią medžioklę purvėniškis Petras Uikys patiesė net du vilkus, turėjo galimybę nušauti ir trečią … 
PASIRINKO SUDĖTINGĄ MIŠKĄ
Pasak medžiotojo, sausio pabaigoje vyko paskutinė varomoji medžioklė. Naftininkų būrelyje, kurios narys yra purvėniškis, jau penkti metai gyvuoja tradicija, kad paskutinėje varomojoje medžioklėje dalyvauja ir medžiotojų žmonos bei vaikai.
„Tądien iš tikrųjų buvo neeilinis varymas – dalyvavo aštuoniolika medžiotojų ir tiek pat varovų. Be to, specialiai šiai medžioklei parinkome sudėtingą Daubgirių mišką – tankumynai, sniego pusnys, didelis plotas. Norėjome šeimynykščiams parodyti, kad medžioklė – ne vien pasivaikščiojimas gryname ore ir šaudymas, bet tenka ir nemažai prakaito išlieti. Ne vienas varovas grįžo pavargęs ir su prisemtais batais. Varovai buvo mano žmona ir jaunesnysis sūnus“, – juokdamasis pasakojo Petras.
Anot medžiotojo, matyt, jam buvo lemta atsistoti prie žvėrių tako. Gana greitai pasigirdo artėjant žvėriui būdingas krūmokšnių traškesys. Pirmasis vilkas į laukymę išbėgo nesisaugodamas, grakščiai ir… krito po dviejų šūvių.
„Kadangi, kai vyksta medžioklė, negali iškart skubėti prie laimikio, pasilikau vietoje ir už dešimt minučių sulaukiau antrojo žvėries. Pastarojo vilko elgsena buvo kitokia: bėgo tyliai, atsargiai, matyt, juto žmones. Paskutiniu momentu jis pamatė mane, jau sukosi atgal, tačiau vieninteliu šūviu buvo patiestas“, – prisiminė Petras.
Po penkių minučių tuo pačiu taku atskubėjo ir trečiasis, tačiau, pasak medžiotojo, pritrūko vieno procento įsitikinimo, kad tai ne medžioklinis šuo, todėl šūvio nepaleido. Pilkis spruko atgal į mišką.
TRYS – JAU PER DAUG
Petras juokavo, kad trys vienu metu sumedžioti vilkai – to jau būtų buvę per daug. „Gyvenu sodyboje prie Purvėnų, jeigu medžiočiau tik dėl mėsos, tai nereikėtų nė į tą medžioklę eiti: išėjęs į kiemą gali matyti, kaip šalia laksto kiškiai, prabėga stirna. Man medžioklė – tai prasmingai praleistas laisvalaikis, bendravimas su draugais, buvimas gamtoje“, – sakė jau vienuolikos metų medžiotojo patirtį turintis (nuo šešiolikos medžioklėse dalyvavo kaip varovas – V. S.) keturiasdešimtmetis Petras.
Pasak veterinarijos mokslus baigusio vyriškio, pomėgis stebėti žvėris atsirado dar studijų metais, kai atliko praktiką Šiaulių rajone, Saveikių kaime.
„Šio kaimo apylinkėse buvo ypač gausu įvairiausių žvėrių, kurie nesibaidė žmonių. Teko ten stebėti net apie pusantro šimto elnių bandą. Tada netoli plytėjusioje Tyrelio pelkėje pirmą kartą ir susipažinau su vilkais, jų įpročiais ir elgesiu“, – prisiminė vyriškis.
„Kaip aklai vištai grūdas“, – savo sėkmę sumedžioti du vilkus palygino Petras. Nors… „Išmanau vilko elgesį. Ne kartą esu kitam medžiotojui sakęs: „Stok prie to ąžuolo“, tačiau šis nestoja ir praleidžia vilką. Vis dėlto patirtis, nusimanymas apie žvėrių įpročius turi didžiausią įtaką laimikio dydžiui ir rūšiai“, – teigė medžiotojas.
ŽVĖRYS BUVO NAIKINAMI
Šių metų medžioklių su vykusiomis prieš dešimtmečius Petras net nenori lyginti.
„Ne tas žodis. Tada nevertinome žvėrių, visi planai buvo viršijami. Vien tas faktas, kad planą įvykdydavo dar neprivažiavę iki medžioklės vietos, daug ką pasako. Kai kurie medžiotojai net nesivargindavo ieškoti sužeisto žvėries, žinojo, kad nušaus kitą“, – prisiminė Petras.
Žvėrių skaičius stipriai sumažėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais: nebuvo tokios didelės kontrolės, niekas nebijojo brakonieriauti, todėl buvo išmušti didžiausi žvėrys. Dabar, galima sakyti, visai nelikę elnių, briedžių.
„Šiuo metu į šėryklas vežame viską, pradedant druska ir baigiant burokais bei grūdais. Deja, šių žvėrių pėdsakų aplink šėryklas nematyti. Tačiau džiugina tai, kad pastebimas kitų žvėrių pagausėjimas“, – sakė P. Uikys.
MĖSĄ TEKO SUNAIKINTI
Medžiotojas patikino, kad sužeisto žvėries negalėtų palikti: juk jie jaučia skausmą, jų ta pati nervų sistema. Todėl ir į medžioklę traukia su šunimis Biliu ir Čita, kuri ypač yra naudinga einant sužeistų žvėrių pėdsakais. Petras taip pat prisipažįsta, kad niekad nešauna žvėries, kuris žiūri tiesiai į akis.
„Gal seni, patyrę žvėrys tuo ir naudojasi, nes jie dažniausiai išsisuka nuo šūvių. Abu sumedžiotus vilkus priskirčiau prie vidutinio amžiaus žvėrių“, – sakė medžiotojas.
P. Uikys džiaugiasi, kad Naftininkų būrelyje jis jau ne vienas patiesė pilkį: šiomis dienomis medžiotojas Januševičius nušovė seną vilką.
Pasak vyriškio, jo giminėje medžiotojų nėra buvę. Tačiau abu Petro sūnūs, septyniolikmetis Nerijus ir metais jaunesnis Mantas, mielai eina varovais.
Tėvas tikisi, kad bent vienas iš jų užsikrės jo pomėgiu. Juolab kad jie nesibodi ir kitų medžiotojų pareigų, pavyzdžiui, nulupti laimikiui kailį.
„O nušautų vilkų kailiai šiuo metu rauginami, po to bus išdirbami ir, tikiuosi, pavyks padaryti iškamšą. Mėsą teko sunaikinti“, – pasakojo Petras.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Petras Uikys tikisi, kad iš šio laimikio pavyks padaryti puikias iškamšas.
