Ilgametis Mažeikių kompresorių gamyklos vadovas bei vienas iš UAB „Ingman Ledai“ steigėjų Vaclovas Radvilas, išėjęs į pensiją, nusprendė realizuoti vaikystės svajonę ir tapo… mokiniu. Jis pasiprašė priimamas į Viekšnių liaudiškos muzikos kapelą „Virventa“, kur pradėjo mokytis groti kontrabosu. Tiesa, būna labai nesmagu, kai per koncertus „prašauna“ pro šalį – nesinori kolektyvui būti našta. Juolab šalia nors ir labai jauni, tačiau tikri šios srities „profai“.
„Prisipažinsiu, per koncertus jaučiu labai didelę įtampą. Tačiau būtinai apsiprasiu, nes labai noriu groti. Norėčiau taip įvaldyti instrumentą, kad nebereikėtų jaustis kolektyvo kliuviniu, o atvirkščiai – savo grojimu būčiau jiems naudingas“, – „Santarvei“ sakė V. Radvilas.
BROLIS PRIMINĖ VAIKYSTĖS NORĄ
Svajonę išmokti groti kokiu nors muzikos instrumentu dar ankstyvoje vaikystėje įžiebė V. Radvilo motinos broliai. Vienas jų grojo smuiku, kitas – mandolina.
Draugėn pasitelkę dar keletą tokių pačių, kaip jie patys, savamokslių, subūrė kapelą, grodavo įvairiuose kaimo renginiuose, giminės susibūrimuose.
„O man kartais duodavo pamušti būgną. Žodžiais nenusakomas jausmas… Jis man įstrigo visam gyvenimui. Labai norėjau, kad tas jausmas dar kartą pasikartotų, tačiau savo svajonės niekaip negalėjau įgyvendinti, nes darbas buvo užvaldęs mane“, – prisimena pašnekovas.
Tiesa, jaunystėje bandė „brūžinti“ gitara, tačiau, nusprendęs, kad yra prastas muzikantas, metė šį užsiėmimą. Vis dėlto prieš kokį dešimt metų vidurinysis brolis Romas savo pasakojimu apie tai, kaip jis pradėjęs muzikuoti, atgaivino norą išmokti groti.
„Pasirodo, jam, dešimt metų už mane jaunesniam vaikui, tada pasirodė, kad aš labai gerai groju, ir jis panoro taip pat išmokti. Pradėjo dalyvauti Tirkšlių pučiamųjų orkestro veikloje, išmoko groti pučiamaisiais, akordeonu. Na, o jaunėlis Virgilijus (dabartinis „Ingman Ledai“ generalinis direktorius – V. S.) užsikrėtė muzika nuo viduriniojo brolio ir baigė muzikos mokyklą. Brolio pasakojimas vėl atgaivino manąjį norą. Pasirodo, jis niekur nebuvo dingęs, tik laukė tinkamo momento jam realizuoti. Atsiradus galimybei, negalvojau apie tai, kiek man metų, ir nutariau pabandyti. O kai nori, viskas įmanoma“, – pasakojo buvęs Kompresorių gamyklos vadovas.
JAUČIASI
ESĄS LAIMINGAS
Savąjį gyvenimą šešiasdešimt ketverių metų sulaukęs V. Radvilas dalija į dvi dalis: iki pensijos ir tapus pensininku. Pirmoji paženklinta nuolatiniu, įtemptu darbu, atsisakant asmeninio gyvenimo, apskritai negalvojant apie save.
„Gyvenau kaip robotas“, – trumpai apibūdina jis, tačiau netrukus priduria, kad prisimindamas tą laikotarpį jaučiasi laimingas, nes gali kiekvienam žmogui ramiai žiūrėti į akis, nieko nėra sąmoningai nuskriaudęs, apgavęs, niekam nelikęs skolingas.
„Visada laikiausi principo – niekam nieko blogo nedaryti. Tai, matyt, padeda gyventi“, – svarstė pašnekovas.
Vien Kompresorių gamyklai atiduota beveik dvidešimt penkeri metai. 1965 metais su pagyrimu baigęs Kauno politechnikos institutą, jis atsisakė studijuoti aspirantūroje, nes pirmiausia norėjo padirbėti gimtinėje. Nors ir jaunas, be patirties, vis dėlto buvo įsuktas į Kompresorių gamyklos kūrimo sūkurį.
Maskva, Japonija, firmos, tieksiančios įrenginius, parinkimas, jų montavimas, gamyklos darbo pradžia, problemos dėl netikusių tarybinių medžiagų – visa tai neatsiejama V. Radvilo gyvenimo dalis.
„Dirbau neturėdamas laiko užsiimti kuo kitu“, – prisimena jis.
ATSAKOMYBĖ
UŽ ŽMONES
Kai 1976 metais buvo pasiūlyta užimti direktoriaus postą, V. Radvila dvejojo – puikiai žinojo situaciją gamykloje, suvokė, kad ant savo pečių užsikrauna be galo didelę naštą. Vis dėlto sutiko, tačiau niekada sau neleido pagalvoti, kad šis postas suteikia galimybę mažiau dirbti.
Atvirkščiai, visus penkiolika direktoriavimo metų jis jautė be galo didelę atsakomybę už kiekvieną gamykloje dirbantį žmogų, kūrė planus, kaip jiems palengvinti gyvenimą.
Pavyzdžiui, vienu metu buvo jaučiamas didelis daržovių stygius, nuspręsta pastatyti šiltadaržius; ištuštėjus miesto parduotuvių lentynoms, gamykloje atidaryta parduotuvė; pastatyti poilsio namai Šventojoje ir Plateliuose; net norėta auginti kiaules, kad darbuotojams netrūktų mėsos, tačiau nespėta… 1991 metais stebėtojų taryba nusprendė, kad V. Radvilas gamyklai nebereikalingas.
„Supratau, kad likau ant ledo. Kadangi visą laiką buvau užsiėmęs tik gamykla, visiškai neturėjau laiko pasirūpinti savimi. Žmona džiaugėsi, kad tapau normaliu žmogumi, namuose mane mato. Tačiau tai manęs neguodė, reikėjo gyventi toliau, išlaikyti šeimą. Svarbiausia, kad neturėjau jokių santaupų, nes gyvenau kaip visi tarybiniai žmonės“, – sakė buvęs direktorius.
STABDŽIAI
Šis priverstinis sustojimas davė ir naudos. Suvokta, kad gyvenimas nėra vien darbas. Tiesa, po to prasidėjo savojo verslo kūrimas (laimei, atsirado gerų žmonių, paskolinusių pinigų), ledų gamyklos statyba. Tačiau gana greitai vėl reikėjo sustoti. Šįkart stabdį teko pačiam nuspausti dėl smarkiai sušlubavusios sveikatos.
„Nutariau pailsėti, tačiau nemokėjau ilgai ilsėtis. Buvo gaila kompresoriečių, ypač tų auksarankių įrankininkų, staklininkų, šaltkalvių, kurie po gamyklos griūties buvo niekam nereikalingi, nes mokėjo dirbti tik šį darbą. Pradėjau galvoti, kaip galėčiau padėti nors keliems žmonėms. Su keliais bendraminčiais nusprendėme gaminti šaldymo vitrinas mažoms parduotuvėms. Jos labai gerai konkuravo su lenkiškomis, nes buvo pigesnės ir geresnės. Tačiau, į rinką atėjus didiesiems prekybos centrams, mūsų produkcijos nebereikėjo“, – pasakojo verslininkas.
Dabar V. Radvila nebegalvojo apie naują verslą – nusprendė, kad jau laikas į pensiją. Ji visai negąsdino, nes naujam socialiniam statusui buvo ruoštasi iš anksto.
„Toks jau mano charakteris: planų visada turiu daugiau negu laiko ir galimybių jiems įgyvendinti. Buvau pradėjęs brūžinti gitara. Man labai padėjo Virginijus Kulbickas, kantriai mokęs šio meno. Supratau, kad atėjo laikas išlaisvinti vaikystės svajonę iš savo paties susikurtų gniaužtų ir privalau pradėti gyventi taip, kaip noriu“, – prisipažino jis.
NAUJAS SIEKIS
Ypač saldus buvo vaikystės prisiminimas apie dėdžių suburtą kapelą. Taip norėjosi ir pačiam dalyvauti kokio nors kolektyvo veikloje.
Sukaupęs drąsą, V. Radvilas paskambino Viekšnių liaudiškos muzikos kapelos „Virventa“ vadovui Rimantui Mikalauskui ir pasisiūlė groti mandolina.
„Jis man pasiūlė groti kontrabosu. Sutikau, nors iki tol niekada šio instrumento nebuvau laikęs rankose. Labai jau norėjau būti kapelos dalyvis. Smagu, kad galiu žaisti su jaunimu, tik prastai jaučiuosi, kai prašaunu pro šalį, tačiau darau viską, kad tų „šūviu“ būtų kuo mažiau“, – šypsojosi Vaclovas.
Naujasis „Virventos“ dalyvis pasižymi ypač dideliu uolumu. Vadovas į kompiuterio laikmeną įrašo melodiją, o V. Radvilas kas vakarą namuose mokosi groti.
„Pasileidžiu melodiją, brūžinu kontrabosą ir „kaifuoju“. Kartais žmona neapsikenčia ir pabara, kad aš vis bumpsiu. Tačiau juk tai taip puiku!“ – džiaugėsi muzikantas.
Dabar pagrindinis V. Radvilo tikslas – išmokti virtuoziškai groti kontrabosu. O tam esą neužteks viso gyvenimo.
„Kontrabosas – nuostabus instrumentas. Kažkada, kai dar nežinojau, jog man teks juo groti, Paryžiaus metro teko klausytis dviejų uždarbiaujančių muzikantų. Vienas iš jų grojo akordeonu, kitas – kontrabosu. Mane taip sužavėjo jų muzika, jog kaip užhipnotizuotas vaikščiojau paskui juos iš vieno vagono į kitą. Labai norėčiau išmokti taip groti“, – svajingai sako V. Radvilas.
Yra minčių ir apie bendrą visų trijų brolių koncertą. Tačiau tai – tik mintys, planai kol kas dar nekuriami.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
„Virventos“ kapelos muzikantai naująjį kolektyvo narį gerbia už uolumą ir jaunatvišką energiją.
