„Jei futbolo bateliai pakabinti ant vinies“, dar nereiškia, kad sportinė karjera baigta. „Norisi atiduoti duoklę savo gimtajam miestui, todėl kai paprašė, nusprendžiau padėti. Juk ir Rolandas Vaineikis neatsuko nugaros jaunai ekipai“, – taip grįžimo į futbolą motyvus trumpai apibūdino 36-erių metų mažeikiškis Gintaras Juodeikis.
Buvęs šalies rinktinės saugas pernai buvo vienintelis futbolininkas, kuris nuo 1991 metų žaidė visuose Lietuvos aukščiausios lygos futbolo čempionatuose.
PER ILGĄ KARJERĄ –
TITULŲ GAUSA
Per devyniolika karjeros metų aukščiausioje šalies lygoje mažeikiškis žaidė penkiuose šalies klubuose: Mažeikių „Romar“, Klaipėdos „Atlante“, Šiaulių „Karedoje“ bei FK „Šiauliai“ ir FBK „Kaunas“. Per ilgus metus Gintaras su skirtingais klubais šešis kartus tapo šalies čempionu bei du kartus laimėjo šalies futbolo taurę.
„Labiausiai į atmintį įsirėžė du aukso medaliai: pirmasis su „Romar“, nes tai buvo pirmasis, be to, žaidžiau savo mieste, savo stadione, savo žiūrovams, ir 2001–2002 metų, kai su FBK „Kaunas“ tapome nugalėtojais po ypač sėkmingo sezono, per kurį sužaidžiau 31 rungtynes ir pelniau du įvarčius. Nors tapau čempionu ir su Šiaulių „Kareda“, tačiau kažkaip to titulo nesijaučiu nusipelnęs, nes žaidžiau tik du mėnesius“, – į praeitį grįžo futbolininkas.
Pasak G. Juodeikio, sportinis kelias prasidėjo Mažeikiuose, kai jis, trečiaklasis, pradėjo lankyti treniruotes pas Jurijų Stupakovą. Tada kito kelio kaip ir nebuvę: „Atmosfera“ buvo aukštumoje, žaidė šalies aukščiausiu lygiu ir pelnydavo medalius, parko stadione rinkosi minios sirgalių, futbolas mieste buvo mylimiausia sporto šaka.
„Pirmieji žingsniai buvo salės futbole. Pirmajame ketverte žaidėme aš, Alvydas Kekys, Audrius Ivanovas bei Egidijus Tiškus, tai yra žaidėjai, kurie vėliau ne kartą atstovavo mūsų miesto komandoms.
Didelių laimėjimų mūsų ekipa tais laikais nepasiekė: zonoje dėl pirmosios vietos ypač atkakliai kovodavome su Telšiais, kuriuos į priekį vedė žinomas futbolininkas Vidas Dančenka. Jeigu juos įveikdavome, tada mums kelią į stipriausiųjų šalies komandų grupę užkirsdavo Klaipėdos bendraamžiai, tarp kurių išsiskyrė praeityje žinomas žaidėjas Rimantas Žvingilas“, – prisiminė Gintaras.
Šešiolikos metų jaunuolis buvo pakviestas į tada taip pat šalies aukščiausioje lygoje žaidusį Mažeikių „Jovarą“, kuris užėmė šeštąją vietą. Po to buvo pusantrų metų laikotarpis „Romar“.
„Tuo metu Mažeikiuose buvo aukščiausias futbolo pakilimas. Mano manymu, mūsų, provincijos ekipos, laimėjimas davė pagreitį ir sukėlė bangą tuometiniame futbole: atsirado pinigų, kurie pakėlė į viršų Kauno „InkarąGrifą“, vėliau bankrutavęs koncernas „EBSW“ ėmėsi Vilniaus „Žalgirio“ rėmimo. Pasidarė įdomu rungtyniauti“, – į ankstyvą jaunystę mintimis grįžta sportininkas.
LEGIONIERIAUS
DUONOS NERAGAVO
Mažeikiškiui buvo galimybė pažaisti ir užsienio klube: kartu su kitu buvusiu „Romar“ gynėju Tomu Kančelskiu buvo išvykęs peržiūrai į Moldovos Tiraspolio „Šerif“ ekipą.
„Sužaidėme šios komandos sudėtyje ketverias draugiškas rungtynes, patikome treneriams, geros nuotaikos grįžome į Lietuvą: kontraktai jau beveik kišenėje, užsakyti bilietai į treniruočių stovyklą Turkijoje ir panašiai. Tačiau visus planus pražudė tuomečio Lietuvos klubo vadovo noras pataisyti savo finansinius reikalus: už mūsų perėjimą užsiprašė gerokai per didelės sumos, ir moldavai nesutiko mokėti. Taip ir neteko paragauti legionieriaus duonos“, – prisimena žaidėjas.
Pirmąjį tarptautinį „krikštą“ futbolininkas gavo kartu su „Romar“ komanda, kai žaidė Čempionų lygoje su Švedijos AIK klubu.
„Panevėžyje pirmosiose rungtynėse Saulius Mikalajūnas turėjo realią progą pelnyti įvartį, iššoko vienas prieš vieną prieš varžovų vartininką, tačiau progos neišnaudojo. Gal šis įvartis būtų pakreipęs bent tose rungtynėse įvykių eigą į kitą pusę. Tuo tarpu Švedijoje jokių šansų neturėjome, tik atsimušinėjome (abejas rungtynes mažeikiškiai pralaimėjo rezultatu 0:2)“, – pasakojo G. Juodeikis.
Kiek atsimena žaidėjas, ir kitas šalies čempionas FBK „Kaunas“ toliau antrojo Čempionų lygos etapo nenužengdavo, tik praėjusį sezoną kauniečiai pateko į trečiąjį etapą.
„Laimėjimus lemia žaidėjams sudarytos sąlygos. Nuvažiavome į Škotiją, kur žaidėme su vietos komandomis, ir apstulbome: stadione 58 tūkstančiai žiūrovų, atėjus į rūbinę – akys raibsta. Po treniruotės – visas stalas nukrautas vaisiais, kurie leidžia atgauti jėgas, nekalbant jau apie vitaminus ir kitas medicinines priemones. Pirmą kartą pamatėme rūbinėje kubilą, pilną ledo gabaliukų: pasineri į juos, iškart jėgos sugrįžta“, – pasakojo žaidėjas.
Apie tokias jėgų atgavimo sąlygas buvo galima tik pasvajoti ir stipriausiame šalies klube, todėl, maksimaliai pasiruošę tarptautinėms rungtynėms, po jų šalies čempionate žaidėjai dar būdavo neatsigavę ir „krisdavo į duobę“: pralaimėdavo ir „Šilutei“, ir „Nevėžiui“.
NUTARĖ
PRATĘSTI KARJERĄ
Sportininkas prisipažino, kad jau buvo pakabinęs sportinius batelius ant vinies, tačiau mažeikiškiai įkalbėjo padėti jaunai komandai.
„Reikia juk savo miestui atiduoti skolą. Kol galiu, tol dar einu ir žaidžiu. Kiek žaisiu? Jėgų kol kas yra, svarbiausia, kad būtų noras, kai jo nebebus, tada jau niekas manęs nebeišvarys į aikštę“, – sakė Gintaras.
Rimtesnių traumų sportininkas per savo ilgametę karjerą išvengė, vienintelė, kuri ilgesniam laikui buvo pasodinusi ant suolelio – kairės kojos raiščių trūkimas. Jaunimas, anot futbolininko, neturėtų galvoti, ar tai pavojingas sportas, ar ne: „Jeigu tave traukia futbolas, jeigu juo žaviesi, tai apie nieką negalvoji ir eini žaisti, nes jauti malonumą. Traumą patirti gali ir eidamas per gatvę, tai ką, negi į gatvę daugiau neisi?“
Futbolininkas augina du sūnus. Tėvas pasakoja, kad vienas jų itin nekantrauja: „Tėveli, kada atsiras mano amžiaus grupė?“ Kol kas devynmečių futbolininkų grupės mūsų Sporto mokykloje nėra, todėl jis žaidžia su dvejais metais vyresniais žaidėjais.
STADIONAS –
DIDELIS PLIUSAS MIESTUI
Šiuo metu Mažeikiuose yra nebloga ir įdomi komanda. „Yra ir veteranų, bet didžioji dalis – vietoje išugdytas jaunimas. Jie nestokoja noro žaisti, užsispyrimo, todėl mūsų startas – pralaimėjimas Vilniuje „Žalgiriui“, kur buvome verti bent lygiųjų, ir dvi pergalės nuteikia optimistiškai. Aišku, žaisime su „Šilute“, su „Alyčiu“, galime ir nukentėti, tačiau tikiu, kad autsaideriai tikrai nebūsime“, – komandos ateitimi tiki žaidėjas.
Labiausiai Gintarą slegia tai, kad kol kas tenka rungtyniauti tik svetimose aikštėse.
„Klausausi per radiją, kad „Mažeikiai“ namuose nugalėjo „Nevėžį“, ir skauda širdį: atrodo, žaidėme netoli, Telšiuose, buvo daug mūsų sirgalių, tačiau visai ne tas, kai žaidi savo stadione, ir ta aikštė ne tokia.
Turėti gerą stadioną – miestui didžiulis pliusas, tą turi suprasti ir rajono valdžia. Juk vasarą, kai vyksta reguliarusis futbolo čempionatas, bent kelias valandas jaunimas turi kur nueiti, išlieti savo emocijas. Miestas nedidelis, žiūrėk, vienas ateina, nes kaimynas žaidžia, kitas ateina – nes pusbrolio sūnus žaidžia, vyksta bendravimas, yra kuo užsiimti. O ir futbolininkams ne tas pats: devyniolika metų žaidžiau Lietuvoje, ir maloniausia būdavo žaisti savo mieste, kur tave stebi kaimynai, giminės ir pažįstami, verčia parodyti viską, ką moki“, – tikino futbolininkas.
Dabartinę komandos būklę Gintaras lygina su anuometinio „Jovaro“: „Esame mėgėjai, todėl viską lems jaunųjų futbolininkų požiūris į darbą, noras parodyti savo galimybes. Juk ir tada beveik vien iš entuziazmo dviračiais po darbų futbolininkai skubėdavo į treniruotes, tačiau viską užmiršdavo, kai išbėgdavo į aikštę ir dovanodavo šventę. Tikiu, kad nuo rugpjūčio tokias futbolo šventes dovanosime ir mes savo mieste“, – optimistiškai atsisveikino futbolininkas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: G. Juodeikis sako, kad labiausiai norėtų rungtyniauti Mažeikių stadione, o ne svetimose aikštėse.
