Mėnuo palapinėse ir daugiau nei penki tūkstančiai kilometrų – tokius skaičius po kelionės į Norvegiją „Santarvei“ pateikė muziejininkas Vytautas Ramanauskas, užsiimantis senuoju Lietuvos amatu – tošininkyste.
Skandinavijos šalyje mažeikiškis kasmet dalyvauja vikingų festivaliuose – „marketuose“ (turguose) pristato savo amatą.
APIE IDĖJĄ KELIAUTI
Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys V. Ramanauskas Norvegiją šiemet aplankė septintą kartą – čia vykstančiose vikingų šventėse jam yra tekę dalyvauti ir vienam, ir su šeima. Jiedu su žmona Raimonda – vieninteliai Lietuvoje sertifikuoti tautinio paveldo gamintojai – iš beržo tošies darantys dėžutes.
„Dirbantiems su metalu bepigu – archeologai rado metalinį įrankį, tad kalvis jau gali tokį pat pagaminti naują. O su tošimi toks dalykas, kad tošies atkasami tik fragmentai – visa organika sunykusi. Rado skiautelę, tai pagal tą skiautelę kažką ir darai,“ – apie savo amato subtilybes pasakojo „Santarvės“ pašnekovas ir pridūrė, kad Lietuvoje seniausias tošinis fragmentas rastas iš neolito laikų.
Dėl šios veiklos padažnėjo Ramanauskų kelionės į užsienį. Iš pradžių tošininkai į įvairius renginius važiuodavo su eksperimentinės archeologijos klubu „Pajauta“.
„Paskui pagalvojome, o kodėl nepabandžius savarankiškai? Visada žmogus turi du interesus: smalsumą ir kitą – norisi sviesto užsitepti ant duonos. Kai yra internetas, ne problema susirasti vikingų festivalių, tad ir išvažiavome,“ – tautodailininkas prisiminė pirmąsias keliones į Skandinavijos šalis.
APIE KASDIENYBĘ
Šią vasarą svetingoje šalyje V. Ramanauskas kartu su bendražygiu mažeikiškiu Maksimu Mickevičiumi ir vėliau prisijungusiais vilniečiais archeologu, juvelyru Evaldu Babensku ir jo drauge Judita praleido mėnesį – per tą laiką aplankė keturis festivalius skirtingose Norvegijos vietose.
Pasiteiravus, kiek sukorė kilometrų, mažeikiškis atsakė nė nemirktelėjęs: 5234.
Vienoje vietovėje mažeikiškiai apsistodavo savaitei. Didžioji šventė – turgus – būdavo savaitgalį, tačiau suvažiavę dalyviai čia palapinėse įsikurdavo jau pirmadienį – vos atkeliavę iš kitos vietos.
„Kiekvienos žemės vikingų klubo garbės reikalas pasistatyti „longhouse“ (ilgas namas, kuriame gyvendavo vikingai – K. V.), padaryti jo vikinginę rekonstrukciją. O aplink ją ir susistatome tas palapines – susidaro toks miestelis. Stovykloje verda gyvenimas: dalyviai gaminasi maistą, verda arbatas, imasi savo amatų. Darbo dienomis, kai nėra marketo, esi laisvesnis, gali pasidairyti po apylinkes. O po renginio pakuojiesi ir važiuoji į kitą vietovę,“ – apie mėnesio klajones pasakojo tošininkas.
APIE VIETOVES
V. Ramanauskas akcentavo, kad visi festivaliai vyksta gamtoje.
„Kai pirmą kartą ruošiausi į Gudvangeną, vienas vokietis man sakė, kad nuvažiuosiu į rojų. Iš tikrųjų taip ir buvo. Iš visų pusių kalnai, slėnis, kaip filme „Velnio nuotaka“, tik tiek, kad filme nėra krioklių. O čia gal kokie šeši kriokliai iš skirtingų pusių šniokščia. Tu gyveni – o čia tas fiordas, teka upė, gylio gal dviejų metrų, o matai jos dugną,“ – vyriškis piešė vaizdą ir pridūrė, kad visa tai – prie pat greitkelio, tad idilę kiek gadina pro šalį švilpiantys automobiliai.
Tošininkas šiemet pirmą kartą savaitei palapinėje apsigyveno ir jam naujoje istorinėje vietovėje Stiklestade, šalimais Tronheimo, – čia buvo nužudytas Norvegų karalystės įkūrėjas Olafas Haraldsonas (kaip lietuvių Mindaugas). Olafas vėliau buvo paskelbtas šventuoju.
Šioje vietoje daugybę metų rengiami spektakliai, vaizduojantys to meto vietos norvegų šeimos gyvenimą ir jame pasirodžiusį Olafą iki pat jo žūties. Jeigu anksčiau tuo užsiimdavo vietos gyventojai, dabar tai – profesionalų darbas, vietiniai kviečiami į masines scenas.
„Po įspūdingo spektaklio pasiteiravome, kas buvo vaizduojama, nes ne viską supratome. Tačiau vienas norvegas atsakė, kad pats nelabai ką suprato – aktoriai kalbėjo senąja norvegų kalba. Vėliau kitas žmogus mums papasakojo siužetą. Nieko ypatingo, tačiau jiems labai svarbu gyventi ta istorija, prisiminti ją. Juk visas vikingų judėjimas – grįžimas į jų aukso laikus. Mes į kryžiuočių laikus nelabai grįžtame,“ – pastebėjo pašnekovas.
IR APIE KIČĄ
Minėtoje vietoje stovi prabangus vikingų ilgasis namas. Sakydamas „prabangus“, V. Ramanauskas turi omenyje jo pastatymo būdą – viskas padaryta pagal senąsias technologijas.
Pirmiausia bendruomenės atstovai važiavo į mišką, kur išsirinko 900 pušų, jas aptašė, paliko metams džiūti, kad susitrauktų mediena. Lentos ne lentpjūvėje pjautos, o skeltos, namas pastatytas be vinių ir metalo.
Ne pirmą kartą V. Ramanauskui teko lankytis Lofotenų salose už poliarinio rato. Ten esantis ilgasis vikingų namas yra didžiausias pasaulyje ir vienintelis už poliarinio rato, tai šiauriausioje pasaulio vietoje rengiamas vikingų festivalis.
Tačiau šios kelionės metu tošininkas pakliuvo ir į absurdišką situaciją: atvažiavo į kurortinį GOL miestelį, kur viskam vadovauja miesto „bosas“. Jis atstatė čia buvusią XIII a. bažnyčią, vadinamąją stavkirką, kuri XIX a. buvo išvežta į Oslą. Už šventovės apžiūrėjimą „bosas“ ima pinigus, turistų čia prisikviečia ir įvairiomis pramogomis. Tarp tų pramogų – ir siūlymas apžiūrėti vikingų kaimelį, kuriame pastatytas akmens vata dekoruotas ilgasis namas.
„Ir dar susikviečia vikingų, kurie vaidintų tą gyvenimą. Pasijunti kaip „disneilende“ – su istorija ničnieko bendro, visiškai komercinė vieta. Daugiau čia neatvažiuosi nė apsirikęs, kad ir pinigus mokėtų. Visiškas absurdas, labai kerta per savigarbą tokios vietos,“ – prasitarė „Santarvės“ pašnekovas.
APIE BENDRAVIMĄ
Jeigu mažeikiškių tikslas festivaliuose buvo pailsėti ir kartu užsidirbti parduodant savo gaminius, tai norvegai į tokias stovyklas važiuoja dėl pasibuvimo.
„Jie atvažiuoja, pasistato palapinę, kokią vikinginę lovą, fotelius ir tiesiog sėdi, bendrauja. Jiems jokio verslo nereikia – nebent simboliškai kažką pasideda. Ateina vakaras, žiūrėk, prie vienos palapinės ir pradeda rinktis visi su savo kėdėmis,“ – apie norvegų bendravimo ypatumus kalbėjo mažeikiškis.
Tošininkas prasitarė, kad tokiuose vikingų festivaliuose retai kada sutiksi nematytą kolegą. O ir festivalio dalyviai atvažiuoja šimtus kilometrų – vien tam, kad pabūtų.
„Šešiasdešimtmetė moteris sėda prie vairo, dešimt valandų važiuoja, pasėdi, pabūna ir vėl atgal vairuoja. Pasibuvimas – jiems šventas dalykas,“ – pabrėžė V. Ramanauskas.
Mažeikiškis atkreipė dėmesį, kad norvegai už lietuvius yra santūresni. Viešnagės metu Norvegijoje buvo įvykdytas dvigubas išpuolis, per kurį žuvo arti šimto žmonių. Nors miestuose buvo matyti gėlių, tačiau dėl tragedijos tautiečiai per daug negedėjo.
„Nebuvo tokio masinio susikaupimo. Nemačiau, kad būtų nusiminę: gedulo metu skambėjo ir muzika. Jie yra laisvesni, galbūt mes, katalikai, kitaip visa tai parodytume, o jie taip labai neėmė į galvą,“ – prisiminimais dalijosi vyriškis.
APIE TURISTUS
Kaip „Santarvei“ pasakojo V. Ramanauskas, tikriausi pirkėjai – ne vietiniai žmonės, o atkeliavę svečiai. Ir dažniausiai – viskuo besidomintys ir bendraujantys norvegai.
„O patys neįdomiausi turistai – japonai. Japonas niekuo nesidomi, jam šventas reikalas – paspausti fotoaparato mygtuką: čikšt – spragteli fotoaparato užraktą akmeniniu veidu, nusišypso ir bėga į kitą tašką. Jiems svarbiausia yra kuo daugiau prisifotografuoti. Paskui jis parvažiuos, sakys – aš ir čia buvau, tačiau kas ten buvo – nelabai svarbu,“ – įspūdžiais dalijosi „Santarvės“ pašnekovas.
Vyriškis pastebėjo dar vieną momentą: nors tokiose šventėse parduodamų dirbinių kainos yra ne didesnės už suvenyrinių parduotuvių pateikiamos produkcijos, tačiau į Norvegiją užsukęs užsienietis turistas geriau perka kinų gamybos daiktą parduotuvėje, nei festivalyje daromus autentiškus dirbinius.
„Net keista, Lietuvoje kažkaip kitaip. Ar čia suvenyrų parduotuvių pramonė ne taip išvystyta, ar kas…“ – svarstė vyriškis ir visgi pridūrė, kad turistai užsieniečiai festivalių metu dirbinius perka noriai.
APIE POREIKĮ GRĮŽTI
Kodėl Norvegija? Nes nuoširdūs žmonės ir nuostabi gamta, – nemąstydamas paaiškina V. Ramanauskas.
„Per tiek metų daug kas aplankyta. Šalis nustebinti nebe labai kuo gali, tačiau yra toks poreikis grįžti,“ – apie ilgas keliones kalbėjo mažeikiškis.
Trumpesnių pasivažinėjimų V. Ramanauskas net neplanuoja: tada būtų „juodai“ ilga kelionė ir labai trumpa šventė. O šventės dūšiai norisi…
„O kiek čia ilgai važinėsiesi – taip pat klausimas… Išlipi iš mašinos – viskas gerai, įlipi – negali pakęsti smarvės – dūmų, kailių, organikos, drėgmės mišinys. Toks kvapelis, kad iš tikrųjų trošku darosi, – tošininkas apibūdino gyvenimą ant ratų ir palapinėse. – Kai pažiūri į vairuojančius devyniasdešimtmečius Norvegijoje, visgi pagalvoji, kad tokio amžiaus sulaukęs iš Lietuvos į Norvegiją, abejoju, ar važiuosiu. Bet kol kojos laikys, bent į porą renginių per metus norėtųsi nuvažiuoti.“
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.: Norvegai dažnai domisi, kaip gaminami dirbiniai iš beržo tošies, – pasakojo V. Ramanauskas (dešinėje).
Atstatyti ilgąjį vikingų namą – kiekvienos bendruomenės garbės reikalas.
Stiklestade vikingų namas pastatytas naudojant senąsias technologijas.
Per vadinamuosius „marketus“ įsikuria palapinių miesteliai.
