Aktorė Virginija Kochanskytė ir jos kolega klasikinės gitaros virtuozas Saulius S. Lipčius, mažeikiškius pakvietę į šiuolaikinės poezijos ir klasikinės muzikos vakarą mirgančių žvakių šviesoje, ragino nekovoti su laiku, o tiesiog gyventi ir mylėti, pamatyti grožį…
Po renginio viena pirmųjų „poezijos artisčių“ „Santarvei“ prisipažino trokštanti, kad klausytojai, pasinėrę į poezijos ir muzikos meditaciją, neskubėtų namo, pajustų, kaip oras kvepia, žvaigždes pamatytų, norėtų užeiti į kavinukę taurę vyno išgerti, pasijustų pačiu gražiausiu žmogumi… Nes tai, ką patiriame šią minutę, niekada nepasikartos.
Akcentuojate akimirkos žavingumą?..
– Visada sakau: sustok, akimirka žavinga! Ir kai nuskęsti toje akimirkoje, amžinybė su tavimi. Ir prasmingas yra tada buvimas, jeigu tokias akimirkas gali patirti. Savo programas branginu būtent dėl tų stebuklingų akimirkų, kai garsas ir žodis taip staiga netikėtai atsiveria. Į jaukią erdvę pas klausytojus ateiname vien dėl to, kad patirtume tą stebuklą, kuris niekada daugiau nepasikartos. Tokių akimirkų nenusipirksi dirbdamas kitus darbus už jokius pinigus.
Iš kur Jumyse atsirado pasaulio, akimirkos grožio suvokimas?
– Galbūt Sigito Gedos tekste, kurį aš skaitau („Kažkur pačioj gilybėj slypi tos grožio sėklos, tie daigai. Jie iš aukštybių pasiklydę, ir tu juos sieloje laikai“), yra tiesos.
Tai aktyviau pradėjau akcentuoti ne taip seniai.
Labai džiaugiuosi, kad likimas mane suvedė su Sauliumi. Koks stebuklingas pasaulio grožis jo asmenyje! Jo grojime, muzikavime, tame, kaip jis myli gitarą, kaip liečia stygas, kaip klausosi garso, kuris sklinda, kaip ruošiasi koncertui… (šypsosi).
Jūsų skaitomos eilės ne vienam sukelia gilių išgyvenimų. Ar visada pavyksta išprovokuoti publiką?
– Poezijoje ir muzikoje labai svarbu patirtis – ir gyvenimiškoji, ir kūrybiškoji. Kai renkuosi poeziją, kažką ji man atliepia. Yra tekstų, kuriems suprasti reikia ilgesnio gyvenimo, kad turėtum netekčių, praradimų, atsisveikinimų. Tik tada patirtis atliepia ir atsiveria. Kitoje vietoje bus kiti žmonės su kita patirtimi, atėję su kita nuotaika – poezija, muzika skleisis kitaip.
Žmonių nuotaikos, atmosfera kiekviename koncerte skiriasi. Tu provokuoji, atveri publiką dialogui. Norisi ją provokuoti, kad susitelktų. Ypač svarbu gera akustika. Visai kitaip žodis, garsas sklinda. Balsu tada gali žaisti kaip muzikiniu instrumentu. Visa erdvė prisipildo garso – tu skendėji tame, pasineri visas.
Ar sunkmetis keičia žmonių požiūrį į kultūrą?
– Sunkmetis tiek finansine, tiek informacine prasme dalį žmonių, jautrių ir trapių asmenybių, kaip tik išveja iš namų kažkur būti ir bandyti skendėti grožyje: žiūrėti parodų, klausyti muzikos, žodžių. Žmonės yra išsiilgę poezijos, muzikos. Jie tiesiog pasineria į meditaciją jaukioje aplinkoje, žvakių šviesoje… To vedami žmonės kaip tik nori išeiti iš namų. Gražios akimirkos tarsi užgožia kasdienybę. Gyvenimas vertas gyventi!
Kaip vertinate pop kultūrą?
– Visada buvo daugumos ir mažumos kultūra. Liūdniausia, kad pop kultūra idėjų semiasi iš profesionaliosios. Yra nuostabių dalykų klasikinėje ir šiuolaikinėje kultūroje, kuriuos kuria profesionalai – kompozitoriai, menininkai, tačiau masinės informacijos priemonės, ypač televizija, pamiršo šitą pusę.
Su įvairiais projektais nuolat keliaujate po Lietuvą. Ar dažnai tenka būti ne atlikėjo, o žiūrovo vaidmenyje?
– Jei turiu laisvą vakarą, mėgstu nueiti į koncertą, teatrą. Būna smagu, kai dirbi, dirbi, paskui sėdi – ir tau groja, dainuoja… Būna nepaprastai smagu. Mėgaujuosi tuo, nes visada būna kas nors gero. Pasaulis pilnas muzikos, įvairių menų, ir kai kartkartėmis galiu tą patirti, priimu kaip dovaną.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: Anot V. Kochanskytės, žmogaus buvimas prasmingas pasidaro tada, kai imame mėgautis šios akimirkos grožiu.
