Šią grupę jos vadovas Raimondas Rozenbergas stengsis išaugoti kuo ilgiau. Asmeninio albumo nuotrauka
Švenčiant Žemaičių vienybės dieną, žemaičių sueigos metu savo dainas dainavo ir mažeikiškis Raimondas Rozenbergas.
Muzikanto kūryba išsiskiria tuo, kad daugelio jo dainų tekstai – žemaitiški.
Bijo, kad neišsiskirstytų
Likus nedaug laiko iki Žemaičių vienybės dienos, Raimondas buvo išsigandęs, kad reikės dainuoti pagal dalinę fonogramą, kadangi neturėjo savo grupės. Bet sulaukė skambučio, kad atlikėjų kompanija yra ir ji pasiruošusi padėti.
„Ir padėjo. Žiūrėsim, kaip toliau bus, bet po to pirmojo pagrojimo nesinori išsilakstyti. Bent jau iki rugsėjo pradžios, o paskui visko gali būti“, – kalbėjo Raimondas.
Jo naujoji kompanija – mažeikiškiams muzikantams gerai žinomas Gintaras, ką tik mokyklą baigęs būgnininkas iš Ylakių Mantas ir mažeikiškis gitaristas Pijus, kuris nuo rugsėjo 1-osios išvyksta mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją.
Būgnininkas Mantas taip pat žada studijuoti, bet galės suderinti mokslus ir pomėgį, tad Raimondas sako, kad su juo dirbs ir toliau.
„Geri būgnininkai dabar yra didelis deficitas. Ir dar su tokiu noru ir užsidegimu – retenybė. Taip sutapo: kai vyko koncertas Tirkšliuose, Mantui buvo išleistuvės, tai jis pasirinko grojimą. Žmogus turi aiškius prioritetus – tai labai malonus, širdį paglostantis pasirinkimas“, – teigė pašnekovas.
Groja nuo trylikos
R. Rozenbergas sako, kad jis yra „šakninis“ mažeikiškis iš Tirkšlių gatvės, paskui gyveno Žemaitijos, Ventos gatvėse, kol susikūrė savo gyvenimėlį. Pagal gyvenamąsias vietas – ir mokyklos: buvusi trečioji vidurinė, „Ventos“, vakarinė…
„Visko buvo… Tokie „perestroikiniai“ laikai. Jokio muzikinio išsilavinimo neturiu: muzikantas buvo senelis, muzikantas buvo tėvas, dvidešimt penkerius metus atgrojęs vestuvėse, tad aš su ta muzika nuo vaikystės. Brolis bandė muzikos mokykloje mokytis, bet nebaigė – pritrūko kantrybės“, – neskubėdamas dėstė mintis Raimondas.
Dar sovietiniais laikais klasės draugas turėjo vieną akustinę gitarą su visomis stygomis, kitą ne su visomis – tai Raimondui davė groti neva bosine gitara.
„Ta bosinė man nepatiko, tad iš draugo pasiskolinau gitarą, susidėjau stygas, kokias tais laikais buvo galima gauti. Ir nuo trylikos metų – kaip paėmiau gitarą į rankas, taip ir tebelaikau“, – prisiminimais dalijosi atlikėjas.
Kuria labai greitai
Pirmąją dainą Raimondas parašė devintoje klasėje. Ji buvo skirta politinės dainos konkursui – apie Afganistaną, kareivius, jų beprasmiškas žūtis: tai tais laikais buvo labai aktualus klausimas.
„Kaip pajutau, kad galiu kurti, ir dabar nežinau. Jei užėjo, ir rašau. Specialiai, kaip sakoma, prie staklių nestoviu ir nedirbu. Pats geriausias pavyzdys – viena daina be muzikos: paėmiau akustinę gitarą, kol ją susiderinau, gimė melodija. Kaip aš sakau, penkių minučių daina. Per dvi dienas ji buvo įrašyta ir sudainuota“ , – juokėsi muzikantas.
Raimondas prisimena senus laikus, kai dirbo gamykloje: važinėjant po jos teritoriją, galvoje gimė penki eilėraščiai. O būna, kad galvoje kelis mėnesius – tyku, ramu.
Dar kelios situacijos: einant pro bokštą, pakilo varnos ir nukrėtė šerkšną – mintis yra, važiuodamas į darbą pamatė kepurės formos debesį – užfiksuota.
„Tema ateina vos ne iš niekur: tereikia minimalaus pastebėjimo, todėl eidamas nuolat viską stebiu, matau, kas vyksta. Ir jei tai užkabina, man tereikia tai paleisti į pasaulį“, – samprotavo kūrėjas.
Pirma sukuria žodžius
Pirmoji žemaitiška Raimondo daina „Galem“. Ji taip pat gimė spontaniškai: „Galem galem išvalyti sava žeme nu tinginių mėigalių, nu obagų karalių“, bet pirmiausiai reikia pradėti nuo savęs – tokia šios dainos mintis.
Šiuo metu iki galo sukurtos penkios žemaitiškos dainos, eilės laukia dar šešios. Pirmos penkios – patriotinės dainos, kitos šešios – gyvenimiškos, parodančios žmogaus blogąją pusę, skatinančios ieškoti šviesos.
Raimondas prisipažįsta muzikantų keikiamas dėl to, kad pirma sukuria dainų tekstus. Jų nuomone, pirmiau turėtų gimti melodija, tik paskui žodžiai.
„O man kažkodėl ateina žodžiai ir tik paskui aš bandau juos aplipdyti melodija. Rašau ne vien dėl savęs. Tai yra gana sąlyginis dalykas – aš savęs neapriboju jokiais rėmais: partijomis, religijomis, tikėjimais, tad galiu būti visoks. Tiesa, nėra taip, kad murkdyčiaus po savo išgyvenimus, kaip tai daro daugelis. Tu esi tik mažytis grūdelis, o aplink visko labai daug. Todėl ir norisi į dainą sudėti viską, bet praktiškai tai neįmanoma: kiek žodžiai leidžia, tiek darai“, – taip apie dainų tematiką ir adresatą kalbėjo atlikėjas.
Iš bendrinės – į žemaičių
Raimondas pastebi, kad žemaitiškų dainų ritmika yra visiškai kitokia, todėl kartais būna sudėtinga išdėstyti tekstinį ritmą pačioje melodijoje.
Daug kūrėjų muzikine prasme patys perdega: skirtingų tekstų galima prirašyti daug, bet pastebi, kad muzika pradeda kartotis. O klausytojui, kad ir kokie gražūs žodžiai būtų, tai pradeda įkyrėti.
„Užtat, kai yra kompanija, kuri padeda, įneša savo spalvų, rezultatas visai kitoks“, – teigė atlikėjas.
Vieną žemaitišką dainą – „Išėjusio žmogaus laiškas“ – Raimondas padovanojo Globos namuose gyvenančiai mergaitei. Ta daina, pasakojanti apie konkretaus žmogaus likimą, buvo parašyta bendrine kalba, paskui išversta.
„Lietuviškos dainos pasiduoda verčiamos žemaitiškai, tik reikia pasėdėti. Viena iš paskutiniųjų dainų „Ar mes laisvė?“ taip pat išversta iš bendrinės kalbos. Tekstą verčiant jau buvo gimusi konkreti muzikinė idėja: kaip ją įforminti ir kaip ką padaryti“, – patirtimi dalijosi Raimondas.
Neranda kompanijos
Pavažinėti su koncertais į kitus miestus Raimondui vis nesiseka: kaip jis sako, yra problemų su bendraminčiais – arba ateina žmonės, kurie nežino, ko nori, arba pasirodo tokie, kurie iš karto nori būti žvaigždėmis ir kad jiems mokėtų milijonus.
„Todėl tenka išsiskirti tik pradėjus lipti tuo muzikiniu liepteliu. Išeina kažkoks nesukibimas, žmonės neturi prioritetų, nežino, kas jiems yra pirmoje vietoje. Ir jei reikia prašyti, kad bent kartą per savaitę pasirodytų repeticijoje, beprasmiška net pradėti“, – įsitikinęs atlikėjas.
Su paskutine kompanija, kuri, deja, taip pat iširo, šiek tiek teko pasivažinėti.
Fonogramų nemėgsta
Žiūrovai žemaičius priima normaliai, nors jau yra atpratinti nuo gyvos muzikos, jau nekalbant apie roką. Kas klausosi įvairios muzikos, tas priims bet kokiu atveju.
„Vien dėl to, kad yra gyvas grojimas, o ne „flešas“ – į kompiuterį ir – pirmyn. Pagal fonogramą gal esu grojęs du kartus: vieną kartą Vasario 16-ąją, kai lauke buvo 25 laipsniai šalčio ir reikėjo kažkaip nulaikyti rankose gitarą, antrą kartą, kai kažkokiame renginyje nebuvo gyvai grojančių muzikantų ir nesinorėjo apkrauti garso operatoriaus, be to, dainuoti tereikėjo vieną dainą“, – prisimena pašnekovas.
Raimondas yra sutikęs daug muzikantų, būręs daug grupių, bet vis nesėkmingai. Kiek leis galimybės, stengsis išlaikyti dabartinę, o kas iš to išeis – neaišku. Teigia, kad potencialas tikrai yra, konkurencija nedidelė – tik trys grupės šalyje rimtai užsiima žemaitiška muzika.
„Niša yra, tik reikia bendraminčių“, – optimistiškai nusiteikęs Raimondas.
