Tuo įsitikinęs lėlių teatro režisierius ir aktorius Arūnas Pakulevičius, nes, pasak jo, lėlininkams pavyksta gyvenimui prikelti bet kokį negyvą daiktą – įpūsti jam gyvybės.
Per lėlę aktoriai mato žiūrovus ir visą pasaulį.
GERŲ PERSONAŽŲ
GERAS ĮVAIZDIS
Šiaulių lėlių teatro „Avilys“ vadovą, aktorių A. Pakulevičių labiau pažįsta mažieji mažeikiškiai. Aštuntus metus skaičiuojantis teatras kai kuriuose Mažeikių lopšeliuosedarželiuose ir mokyklose nebeturi ką veikti – vaikai jau matę visą jo repertuarą.
Mažieji teatro spektaklių žiūrovai A. Pakulevičių atpažįsta net gatvėje. Dažnai mūsų mieste viešintis šiauliškis aktorius juokauja, kad tai ne itin gerai, nes negalima atsipalaiduoti. Net parūkyti gatvėje negalima.
„Su vaikais dirbančio aktoriaus įvaizdis turi būti nepriekaištingas, nes esi teigiamas personažas. Bet kada gali vaikas parodyti, kad Katinas (personažas Batuotas Katinas – K. V.) rūko: o jei jau Katinas rūko, tai ir man galima. Nuo tada, kai pradėjau dirbti su vaikais lėlių teatre, visada laikiausi nuostatos, kad žmogus, dirbantis vaikams, negali eiti per miestą girtas ar kitokį blogą pavyzdį rodyti,“ – nuostatas dėstė per lėles su publika bendraujantis aktorius.
ATGAIVINTI
NEGYVĄ DAIKTĄ
Tik per lėles „Avilio“ aktoriai su žiūrovais ir bendrauja. Jie neturi to, kuo scenoje gali remtis kolegos iš dramos teatro – kūno, žvilgsnio, plastikos. Lėlininkai neparodo savęs kaip instrumento.
Teatro vadovas sakė lėlių teatrą pasirinkęs dėl jo filosofijos.
„Mūsų tikslas – atgaivinti negyvą daiktą. Aš visada sakiau: lėlininkas yra truputėlis Dievo, nes Dievas iš molio sukūrė žmogų, įpūtė šventąją dvasią, lygiai taip mes – paimame bet kokią materiją ir ją atgaiviname. Tik reikia surasti būdą kaip… Tai lėlė, per kurią matome pasaulį. Tai akis. Dievo akis…“ – prityla pašnekovas.
Lėles išbudinti gyvenimui išmokęs režisierius pasakoja, kad kiekviena jų turi savo charakterį, kartais labiau nori į save atkreipti dėmesį, kartais viršų paima kaprizai.
Režisierius pamena, kaip arklio Dominyko (spektaklis pagal Vytauto V. Landsbergio knygą „Arklio Dominyko meilė“) draugei varlei Natašai šliopt! ir nukrito nosis. Tuokart reikėjo suktis iš situacijos, nes vaikai iškart sureagavo – kas nustebo, kas pradėjo juoktis.
„Sakau – oi, Nataša, matai, koks šaltas pavasaris, susirgai, slogą pasigavai. Ir vaikams klausimų nebekilo. Sloga, vadinasi, sloga“, – nusijuokė su trupe į Mažeikius dažnai atvykstantis režisierius.
Pasak menininko, lėlių teatras labai metaforiškas: iš bet kokio daikto galima padaryti bet ką, ko negalima parodyti „gyvame“ teatre. Todėl dramos teatrų režisieriai dažnai skolinasi lėlininkų darbo manieras. Kad ir režisieriaus Gintaro Varno „Dekalogas“, kuriame nuodėmės parodomos per lėles.
NEPAKELIA AKIŲ
A. Pakulevičius keliskart akcentuoja, kad lėlių teatro aktoriai visą spektaklį nepakelia akių nuo „įrankio“ – lėlės, kuri kartais būna visiškai mažulytė. Tai sudėtinga, nes visą energiją žiūrovui tenka skleisti per tą mažą atgaivintą daiktą.
„Lėlė turi žiūrėti žiūrovui į akis, ne aš. Jei aš pakelsiu akis į žiūrovus, tai kaip gyvas žmogus automatiškai nuo lėlės atitrauksiu dėmesį. Vaikai net nemato kalbančio žmogaus, jiems lėlė – gyvas padaras,“ – „atgaivinimo“ stebuklą aiškina režisierius.
Net kai po spektaklio vaikai prašo autografų, A. Pakulevičius visada pasirašo personažo vardu. Pavyzdžiui, linkėjimai nuo kiauliaganio ar arklio Dominyko.
„Aš nesu pats iš savęs įdomus. Kūrėjas įdomus yra savo darbais. Aš tik kūnas esu,“ – replikuoja aktorius.
LĖLĖS – VAIKŲ REALYBĖ
Kodėl aktoriai pasirinko lėles, o ne dramos teatrą? Toks klausimas turbūt kyla tik suaugusiems. Vaikams stebėti scenoje šėlstančias lėles – natūralus dalykas. Aktoriai kuria vaikų realybę – su lėlėmis jie dar žaidžia arba tą etapą yra neseniai išaugę.
„Vaikui atgaivinti daiktą – pats lengviausias dalykas. Pažiūrėkite, kas smėlio dėžėse vyksta: prikeps tiek bandelių, kad patys privalgys ir svečius privaišins. Jie visu rimtumu tai daro. Taip turi būti – tai jų realybė. Štai arklys Dominykas yra jų realybė. Tai lėlinis spektaklis, vaizdinys iš vaikiško pasaulio. Ir ta varlė Nataša tokia žiopla…“ – kalba vaikų pasaulį puikiai pažįstantis A. Pukelevičius.
Aktorius sako nenorintis vaikams rodyti per daug gražiai gyvenimą piešiančių spektaklių. Štai patiems mažiausiems rodomas „Princesė ir kiauliaganys“ – mus supančio gyvenimo groteskas. Eina rūmų dama kiaulių (valdžios metafora – K. V.) šerti vynuogėmis, bananais, obuoliukais. Vaikai domisi, kodėl gyvuliai šeriami tokiais skaniais vaisiais… Režisierius mano, jog auklėtojai ir tėvai turėtų su vaikais viską aptarti.
„O kas mums sakė, kad vaikas darželyje turi matyti tik tokius spektaklius – utiutiu, čia kiškiukas, čia šuniukas, ir visi geri. Pasaulis nėra toks paprastas ir primityvus, kaip mes jį stengiamės pateikti vaikui. Jei jam truputėlį aukščiau pakelsime kartelę, vaikas labiau mąstys. Žinoma, jei auklėtoja netingės paaiškinti,“ – kai kurių sutiktų pedagogų „tingumu“ bodėjosi lėlininkas.
SUKURTI TAI, KO NĖRA
„Avilyje“ burzgia ne tik vaikai. Keturi aktoriai lėlių spektaklį yra sukūrę ir suaugusiesiems. Net erotinį.
Spektaklį – vakaro kabaretą „Serenada“ režisavęs A. Pakulevičius prisipažįsta – suaugusiems žiūrovams kurti sunkiau. Jiems reikia ne tik sudėtingesnės režisūros, bet ir įdomesnių lėlių.
„Kad ir tos mūsų vištos (spektaklio veikėjos – K. V.)… Sukiši rankas, jos tokios poroloninės, tuščiavidurės, ir daro viską – ir snapai juda, ir mimikas išdarinėja, susiraukia, išsižioja, ji gali persiriesti, susisukti. Nors ir erotinis spektaklis – viskas apie „tai“, bet ten nieko nėra atviro. Išskyrus Kamasutros piešinius. Bet tai irgi menas – kiek tūkstančių metų šiems piešiniams! Lėlių teatras leidžia padaryti dalykus, kuriais gali sukurti vaizdą, emociją, nors realiai nieko nevyksta. Sukurti realybės iliuziją,“ – kalbėjo režisierius.
A. Pakulevičius tikisi šiemet pastatyti dar vieną spektaklį suaugusiesiems – groteskišką „Karalių Ūbą“. Apie tai, kas vyrauja aplinkui mus – godumą, bukumą, svarbiausią matą – pinigus.
Mindaugo DULINSKO nuotr.: Spektaklyje „Princesė ir kiauliaganys“ aktoriai patys pavirsta lėlėmis.
