„Valdžia – mūsų veidrodis. Renkame patys save“

Tokie mes esame: pasyvūs, aktyvūs, viskuo besidomintys, visais nusivylę. Laukiantys rinkimų ir permainų, arba net nežinantys, kada jie vyks ir kas renkama. „Pilietiškumo stoka, nepasitikėjimas politikais“, – tokią diagnozę mums bando nustatyti sociologai ir politologai. Ar iš tiesų yra taip? „Mes ir rinkimai“ – tokia tema kalbėjomės šiame „Piliečių klube“.
Justinas Marcinkevičius,
poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas:
– Aš pats nepraleidau nė vienų rinkimų, kokie tik buvo naujaisiais laikais. Tą patį galiu pasakyti ir apie savo šeimą, plačiąja prasme šeimą, visi balsuoja, visi dalyvauja rinkimuose. Netgi kaimynai ir šiaip, kiek pažįstu ir susitinku tomis dienomis žmonių, visi tvirtina, kad eis arba jau dalyvavo balsavime. Tai garbės reikalas.
Kas yra rinkimai, kas yra balsavimas? Tai asmens, individo prisirišimas prie viso to, kas vyksta Lietuvoje. Savo būsenos, savo jausenos, savo pilietinės pozicijos, pagaliau savo pykčio, didžiulio nepasitenkinimo, kurio dabar užtenka Lietuvos gyvenime, pareiškimas. Tik tam tikra forma – balsavimu. Aš manau, kad atsisakyti šitos formos, demonstratyviai atsukant jai nugarą, neverta. Tai pirmiausia naikina, tirpdo mūsų pilietinį sąmoningumą, visą mūsų visuomenę, paverčia mus mažai ką reiškiančiais. Iš tikrųjų, nedalyvaudamas balsavime, dar aš parodau, kad esu bejėgis, kad mano balsas, dalyvavimas tuose rinkimuose mažai ką reiškia. Taip nereikėtų galvoti, nes tokiu būdu aš tartum pasirašau savo bejėgiškumo tam tikrą aktą. Jei taip galima pavadinti.
Kodėl jaunimas abejingas? Jie visada buvo tam tikrame savo amžiaus lygyje, visada būdavo maištingi, atstumiantys visuomeninę situaciją, kurioje jie gyvena, kritiški, kartais ne visai teisingi. Bet savo poziciją jie taip pat gali parodyti balsuodami.
Manau, kad šie rinkimai niekuo neišsiskirs iš anksčiau buvusių. Šiaip ar taip, surinkti tokį procentą rinkimuose dalyvaujančių, kaip kad buvo pirmaisiais nepriklausomybės metais arba referendumų metu, kai Lietuvos gyventojų aktyvumas siekė 90 proc., nebeįmanoma. Ir nereikia nusiminti, niekas ir Europoje tokių rezultatų nepasiekia.
Nežinau, gal iš tikrųjų pasirodys, kad šiuose rinkimuose mūsų žmonės bus kaip niekad aktyvūs, gal mes per daug jaudinamės ir laužiamės į atviras duris. Visa įvyks, kaip visada, o gal net ir geriau.

Darius SEILIUS,
SEB Vilniaus banko Mažeikių filialo direktorius:
– Kaip rinkėjas, rinkimuose visada dalyvauju nuo tada, kai tik sukako aštuoniolika metų ir įgijau rinkėjo teises. Kaip pilietis, visuomenės narys, nesu abejingas Mažeikių miestui, jo visuomenei. Manau, kad privalau atlikti savo pareigą ir negaliu būti abejingas renkant žmones, kurie atstovautų miestui, keltų jo gerovę. Tai vienareikšmis sprendimas, kitokių negali būti.
Tokia mano, kaip rinkėjo, pozicija yra dėl to, kad Mažeikiai – mano gimtasis miestas. Yra sakoma, kad savi marškiniai – arčiau kūno, tad jie turi būti mieli, šilti. Manau, kad vienas svarbiausių mano žingsnių buvo tada, kai po poros metų darbo Vilniuje, vis dėlto grįžau dirbti čia, nes norėjosi viską, ką sugebu, ką galiu, atiduoti savo gimtajam miestui.
Reikia dalyvauti tiek Seimo, tiek prezidento, o juo labiau vietos savivaldos rinkimuose. Žmogus, kuris čia gyvena, daugiausia pagalbos gali gauti ne Seime, ne prezidentūroje, o savivaldybėje.
Tie, kurie abejingi ir yra iš anksto nusivylę rinkimais, turėtų apsižvalgyti ir pamatyti, kad Mažeikiuose valdžios padaryti darbai kažką rodo, jais galima pasidžiaugti. Žinoma, galbūt tai galėjo būti padaryta ir anksčiau, bet kad daroma ir einama į priekį – matyti. Ir tai – mūsų kažkada rinktų žmonių nuopelnas.
Kiekvieno žmogaus pareiga ir teisė yra išsakyti savo nuomonę. Ne visi turime galimybę būti kandidatais į savivaldos tarybą, bet visi turime progą išsirinkti žmones, kurie ten atstovautų mūsų interesams. Matydami jų darbus, pažindami jų asmenybes ir už juos balsuodami, mes įpareigojame juos tai padaryti.
Jei į rinkimus neisiu aš, neis antras ir trečias – nieko nebus. Juk nėra taip, kad niekas nieko negali padaryti. Bendraudami tarpusavyje, dirbdami išvien, mūsų išrinktieji gali daug nuveikti.
Būti abejingam ir galvoti, kad kažkas už tave ateis ir padarys – neteisinga. Tik aktyvus rinkėjų dalyvavimas atiduodant balsus už savo pasirinktą kandidatą bus vaisingas.
Mūsų atiduodamas pasitikėjimas kandidatams verčia juos dirbti. Tai puikiai matome – įstojome į Europos Sąjungą, iš jos į Lietuvą integruojama daug lėšų, atsiveria didelės galimybės įgyvendinti įvairius projektus. Tuo reikia naudotis.
Jei nepasinaudosime teise rinkti, neisime balsuoti, tai kyla klausimas, kas bus išrinkti, kas darys tai, ko reikia mūsų miesto visuomenei? Pasirinkimas tų, kurie galbūt įgyvendins mūsų norus – viena galimybių gyventi šviesiau, tvarkingiau ir saugiau.
O tų, kurie nebalsavo ir vėliau reiškia nepasitenkinimą išrinktųjų darbu, reikėtų paklausti – mielieji, o ką jūs padarėte, kad būtų geriau? Visada reikia pradėti nuo savęs. Jei žmogus yra pasyvus, nereiškia, kad ir kiti yra tokie pat. Tai jau žmogaus asmeninė problema. Reikia pačiam būti aktyviam: siūlyti kuo daugiau idėjų, kuo daugiau šnekėtis, kas, kaip miestą nori tvarkyti. Jei visi dirbsime kartu, kartu visko ir turėsime.
Kitas dalykas, ar užtenka ketverių metų kadencijos padaryti didelius darbus. Į tai gal atsakyti galėtų patys esantys valdžioje žmonės. Visur viską daro patys žmonės: net kompiuteris, staklės ar kitokie įrengimai be žmogaus neveikia. Visi pasiekimai priklauso nuo to, ką daro žmogus. O jei tai daro gera, vieninga komanda – viskas eina kaip su daina. Kita vertus, kiek trunka kadencija, ne tiek ir svarbu: jei dirba gabūs žmonės, tai gerų darbų jie gali padaryti ir per metus. Svarbu, kad į valdžią ateitų žmonės, turintys bendrų tikslų ir bendrai to siektų.

Jūratė MILIAUSKAITĖ,
dainininkė:
– Pirmą kartą ėjau balsuoti į tuometinę penktąją vidurinę mokyklą. Už ką balsavau, nepamenu. Tai buvo dar tarybiniai laikai, ir tokie rinkimai man reiškė daug mažiau nei dabar. Ėjome kažkaip iš inercijos, pati balsavimo procedūra atrodė įdomi, nepažinta.
Kiekvienas žmogus yra savo valstybės pilietis, ir jei užsiimsim tik savo reikalais, pramogomis, verslu – tada valstybė gali išvis sugriūti, ir tai pakenks mūsų pačių reikalams. Valstybė ir valdžia – savotiški žmogaus gyvenimo griaučiai, struktūra, atraminės sijos, ir tai, panašiai kaip stogus ir langus, turime išsirinkti patys.
Kada vyksta rinkimų agitacija, partijos prirašo visokių gražių dalykų, kaip koks Kalėdų senelis, gali daug pažadėti, o ar ištesės – niekas nepatikrins. Paskui, kai valdžios vyrai atsisėda į kėdes ir kažko nepadaro, atsiranda daugybė pasiaiškinimų, kad tam nėra sąlygų, galimybių. Todėl žmonės jau ne pirmą kartą nusivilia ir į rinkimus nebeina.
Tai, mano nuomone, nėra teisinga pozicija: kuo daugiau žmonių rinks, išreikš pasitikėjimą, tuo išrinktieji turės labiau stengtis tą pasitikėjimą pateisinti.
Kiekvienoje partijoje, kaip ir muzikos pasaulyje, turi būti asmenybės, savotiškos kūrybinės bombos, turinčios tvirtą poziciją, valią ir šviesų protą. Be asmenybių partija – tik bendraminčių krūva, galvojanti – „pasiseks – gerai, nepasiseks – ką padarysi“. Todėl žmonės eina balsuoti žinodami, už ką balsuos, renkasi gal ne tiek partiją, kiek konkretų žmogų, kurį pažįsta, žino jo galimybes, nuveiktus darbus.
Partijų programos – labai platūs užmojai, o konkretus žmogus jau turėtų atsakyti už save: jį galime ir apkaltinti arba juo pasidžiaugti.
Yra sakoma – „vienas lauke – ne karys“, todėl galvoju, kad kandidatuoti pavieniams asmenims būtų labai nelengva. Turėtų būti gera komanda, einanti išvien.
Daugelis neinančių į rinkimus piliečių mąsto, kad valdžios vyrais negalima pasitikėti, kad jie viską daro tik norėdami naudos sau. Bet koks darbas susijęs su nauda sau. Darydamas gera mums visiems, politikas supranta, kad nuo jo darbo rezultatų priklauso ir jo paties, jo šeimos, namų gerovė. Bet jo darbo pobūdis yra visiškai kitoks: būdamas išrinktas, jis kartu užsikrauna atsakomybę ir sau.
Pavyzdžiui, aš, vadovaudama keletui jaunimo ar vaikų grupių, rūpinuosi savo auklėtiniais, kuriu jiems dainas ir panašiai, bet kartu kuriu ir savo gerovę. Tai visiškai natūralu.
Rinkimai muzikantams – kaip ir Kalėdų derlius, bet per daugelį muzikinės karjeros metų man gal tik keletą kartų teko koncertuoti finansuojant kuriai nors partijai. Tiesiog neįpuoliau į tą laivą ir nesijaučiu kuriai nors iš partijų skolinga. Reikia gerai pagalvoti, už ką balsuoti. O tai yra būtina, juk negalime balsuoti vien tik tam, kad balsuotume.
Kad į rinkimus ateitų kuo daugiau rinkėjų, būtų galima apylinkėse rinkimų dieną surengti koncertus. Šventinė nuotaika žmogų pakylėja. Kad žadintų patriotizmo dvasią, žmones linksminti turėtų liaudies kolektyvai. Mažeikiuose jų tikrai netrūksta.
Manau, kad kuo didesnis rinkėjų aktyvumas, tuo didesnė atsakomybė išrinktiesiems. Klaiku, kai dėl neatvykusių į rinkimus žmonių, jie paskelbiami neįvykusiais. Neįsivaizduoju, kad civilizuotoje šalyje būtų galimi tokie dalykai. Mano penkiolikmetis sūnus jau manęs klausinėja, už ką aš balsuosiu. Atsakau jam, kad už tą, kurį gerai pažįstu, žinau jo galimybes.
Suprantu, kad privalau eiti į rinkimus – kitaip nebūčiau tikra savo miesto, šalies pilietė.

Laima SKABICKIENĖ,
lietuvių kalbos mokytoja:
– Kodėl žmonės neina balsuoti? Kaip žinome, iš per didelio nusivylimo valdžia. Nieko naujo nepasakau.
Norėta labai daug ir labai greitai. Visiškai nebuvo mąstoma apie tai, kad tas valstybės atsikūrimo procesas bus ilgas. Aš labai gerai atsimenu tą momentą, kada Vytautas Landsbergis minios klausė: „Ar jūs būsite, ar jūs galėsite, ar jūs iškęsite?“ Ką atsakė minia? Taip! O minia yra kas? Impulso pagauti žmonės. O kai dabar tas kelias yra problemiškas, visi nepatenkinti. Bet ar gali posovietinė visuomenė, lyg nukirsta, tapti kitokia? Juk tas ideologijas žmonės tęsia. Juk kaip gali visuomenė atsinaujinti iš karto?
Priklausomybė pačiu laiku – tai yra nuostabus dalykas, bet mes nebuvome pasiruošę tam procesui, kuris vyksta dabar. Ir normalu, kad į valdžios lygmenį papuolė visokių žmonių – tai natūralu. Mes patys ir išrinkome. Ar masės galėjo kitokius išrinkti? Ne. Mes išrinkome patys save. Valdžia – tai mūsų veidrodis. Ir sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose išrinksime patys, ne kas kitas. Ir tokius, kokie mes patys esame.
Aš vaikams visada sakau, mokykitės interpretuoti, tada į valdžią išrinksite gerus, tinkamus žmones. Mokėsite žmogų skaityti kaip tekstą. Ir tai yra gryna tiesa, juk iš detalės gali pamatyti, kad žmogus meluoja, arba nemeluoja, bet negalės to padaryti, vilioja pažadais.
Aš nevengiu su vaikais apie tai kalbėti, apie žmonių atsakomybę, nes viskas priklauso nuo mūsų. Mane labai nustebino vienas berniukas, dvyliktokas. Aš klausiu, tai jau šiemet balsuosi. Ir jis drąsiai sako: „Taip, balsuosiu. Kaip mano senelis. Nežinau, ar jis gerai daro, ar blogai, bet jis balsuoja už idėją. Ir gal tos partijos žmonės tos idėjos iki galo neišvynioja, bet svarbi pati idėja“.
Yra gražių momentų tarp jaunimo. Kartų kartos deklamuodavo Maironio „Išnyksiu kaip dūmas“. Kas tai yra? Beprasmybė, tuštuma. Tai tos postmodernios visuomenės atspindys. Ar tokie žmonės eis balsuoti? Bet jie nekalti, vaikai iš tėvų tai perima. O staiga anąkart trečiokai man pradėjo deklamuoti apie viltį, pavasarį. Džiugu! Gal visuomenė atsigaus. Juk, žiūrėkit, kai verdame uogienę, kiek tų putų mes nugraibome, kol išverdame skanią ir kokybišką.
Mes pradėsime aiškintis, mes pradėsime atsirinkinėti. Man labai svarbu, kad žmonės pamatytų bent vieną gerą valdžios atliktą darbą, kad ir tą pačią paklotą šaligatvio plytelę įvertintų gerai. Politikams irgi reikia pagalvoti, kaip elgtis. Juk žmonės norėtų pamatyti valdžios atstovą tarp paprastų žmonelių. Jie turėtų tiesiog rodyti savo „namų darbus“ – gerus, kad ir nedidelius darbus, bet ne žadėti. Žmonės labai bijo tuščiabalsių ir tuščiadarbių politikų.
Man labai keista, kai žmonės, kaip žemaičiai sako, iš keršto eina balsuoti. Aš keršysiu, specialiai rinksiu tą arba aną. Dar ilgai mes taip vargsim. Prie to prisidėjo ir išsivaikštinėjimas. Negali smerkti išvažiavusiųjų, skanesnio duonos kąsnio ieškotojų. Bet išvažiavusieji praranda ryšį su tėvais, su Lietuva. O jeigu jie blaiviai įvertintų: situacija Lietuvoje yra tokia, bet gal pasikeis?
Bet nebėra tautinės savimonės, nebėra ryšio su žeme, su artimaisiais. Ir apskritai visos vertybės pairusios.
Dabar lengva sakyti – aš esu kosmopolitas! Aš esu ten kažkur. Tai tada ar aš esu atsakingas už kokią savivaldybę, už žmogų, kurį reikia išrinkti? Ne, man neįdomus jis! Nebėra įsipareigojimo ir atsakomybės.
Džiaugiuos, kad dabar visuomenė pradeda busti. Tik viena žinau, kad prabudimas bus negreitai. Žmonės uždirbs daugiau pinigėlių, prieis prie valdžios, bet jei jie nežinos, kaip tą pinigėlį panaudoti, jei bus bedvasiai, šiaudadūšiai, tai nieko gero nebus. Pralėbausim, praūšim ir viskas. Tik dvasingas žmogus gali kurti ekonomiką. Mes žavimės politikais ar verslo žmonėmis, kurie yra dvasingi. Žavu, kai Gitanas Nausėda rodo savo knygų kolekciją, jis ieško mūsų, lietuviškų, senų leidinių. Jis turi ryšį, jam gražu, jam gera. O kiek tokių politikų?
Gamta gyvena altruizmo principu – ji duoda. Mes savo gyvenimus grindžiame daugiau egoistiniais pagrindais.
Kol mes nepradėsime duoti, o ne tik reikalauti, niekas nepasikeis. Ir man baisu tai, kad žmonės reikalauja iš valdžios, bet patys nieko nepasistengia. Ar nereikėtų pasižiūrėti pirmiausia į save: ką aš galiu duoti? Viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Kalbėjosi
Kristina VARKALYTĖ,
Vytautas MALŪKAS
Nuotraukos iš redakcijos archyvo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*