„Aukso ūsas“ mažeikiškei padėjo įveikti keletą ligų

Mažeikiuose gyvenanti Ona Dulkienė „aukso ūsą“, dar vadinamą dichorisandra, kvepiančiąja kalizija, o dėl gausių gydomųjų savybių dar ir Veneros, gyvuoju plauku ar naminiu ženšeniu, augina daugiau nei metai.
Moteris sako, kad šio augalo tepalai, nuovirai padeda jai nuo kraujospūdžio, sąnarių skausmų, raumenų traukulių, pradedančios vystytis cukraligės.

NEREIKIA
DAUG PRIEŽIŪROS
Namų sąlygomis „aukso ūsas“ auginamas jau per 100 metų. Tai gana stambus augalas, išaugantis iki vieno metro aukščio: stiebas su 20–30 ilgio ir 5–6 centimetrų pločio sultingais lapais stiebiasi aukštyn, o ataugos plinta horizontaliai. Iš pirmo žvilgsnio „aukso ūsas“ primena jauną kukurūzą. Kartais šis augalas gali pražysti.
O. Dulkienė sakė, kad jos augintiniai dar nežydėjo, o priežiūros jiems reikia labai nedaug. Augalą dauginti taip pat nėra sunku: nuskynus ataugą reikia pamerkti į vandenį, ir netrukus ji išleis šaknis. Kad būtų geras drenažas, mažeikiškė į vazono dugną prideda kiaušinių lukštų, užpila smėliu ir daigą pasodina į paprastą daržo žemę. Laisto kartą per savaitę su vandeniu atskiestu, tiesiog iš parduotuvės parsineštu pienu, tokiu pat skysčiu kartkartėmis nuvalo, sudrėkina „aukso ūso“ lapus.

GYDĖSI NUO CUKRALIGĖS
O. Dulkienė pasakojo, kad kvepiančiosios kalizijos daigą atvežė žentas. Apie tokį augalą ji nieko nežinojo. Moteris juokavo, kad žentas, matyt, taip norėjo ja atsikratyti. Vėliau jis apie kaliziją atvežė internete rastos rusiškos literatūros.
Pasak O. Dulkienės, šį augalą galima nusipirkti Vilniaus turguje. Ten jų daigų atveža ir po 15 litų pardavinėja baltarusiai.
„Aukso ūsas“ moteriai labai padedąs nuo cukraligės. Vėliau apie tai tekę skaityti ir rusiškoje medicininėje spaudoje: esą cukriniu diabetu serganti moteris, kurios gliukozės kiekis kraujyje buvo 11 mmol litre, gerdama augalo antpilą, per kelis gydymo kursus jį sumažinusi iki 3,6. Diabetikams tokį antpilą patariama gerti nuolat, padarant 10 dienų pertrauką.
Pati O. Dulkienė, gerdama „aukso ūso“ antpilą, iki 250 mmHg pakildavusį kraujospūdį visiškai normalizavo.

GYDO DAUG LIGŲ
Kvepiančiosios kalizijos gimtinė – Meksika, šis augalas auga tropinėse ir subtropinėse Pietų Amerikos zonose, Antilų salose ir pietryčių Azijoje.
Gydytis „auksiniu ūsu“ galima pradėti jam esant maždaug septynių mėnesių.
Turguje mažeikiškė perka ir Rusijoje iš „auksinio ūso“, maišyto su kitais augalais ar spiritais, gaminamų įvairių tepalų: „aukso ūsas“, atskiestas su ginkmedžio ekstraktu, jai padedąs nuo raumenų traukulių, skiedinys su skruzdžių spiritu išvaduojąs nuo sąnarių skausmo. Moteris sako, kad nereikia jokių brangių vaistinėje parduodamų, gausiai reklamuojamų preparatų.
„Aukso ūsas“ padeda gydyti sumušimus ir randus, ilgai negyjančias žaizdas, nudegimus.
Šio augalo preparatai gerina kasos, blužnies ir antinksčių darbą, gydo tulžies pūslės, skrandžio ir plonosios žarnos uždegimus, plaučių ligas, bronchinę astmą, pankreatitą. Anot O. Dulkienės, sergantiems bronchine astma gerai „aukso ūsą“ laikyti ir prie lovos, nes jis palengvina kvėpavimą.
„Aukso ūso“ nuoviras – puikus dezinfekuojantis vaistas, jis net keletą mėnesių nesurūgsta laikant kambario temperatūroje.

ANTPILAI NESUDĖTINGI
Pasigaminti „aukso ūso“ antpilo nėra sudėtinga. Keletą nupjautų (ne nuplėštų!) lapų O. Dulkienė smulkiai supjausto, užpila litru šalto vandens ir kaitina. Dar skysčiui neužvirus, jį perpila į kitą indą, kuris leistų antpilui išbūti kuo ilgiau šiltam. Mažeikiškė tam naudoja termosą. Po paros antpilą galima vartoti. Jo po 35–50 gramų geriama 2–3 kartus per dieną, 30–40 minučių prieš valgį.
Gydant bronchinę astmą žiupsnelį „aukso ūso“ ūglių reikia užpilti 1,5 litro degtinės ir 9 dienas palaikyti tamsioje vietoje. O. Dulkienė tokį antpilą laiko visą mėnesį. Skystis tampa gražios violetinės (alyvinės) spalvos. Jo patariama gerti po vieną arbatinį šaukštelį tris kartus per dieną 40 minučių prieš valgį. Kol antpilas nusistovės, sergantiems bronchine astma patariama kramtyti augalo lapų.

PASIKONSULTUOKITE
SU MEDIKAIS
Reikia nepamiršti, kad panacėjos nuo visų ligų pasaulyje nebūna. Nė vienas medikamentinis ar liaudies medicinos preparatas negali garantuoti visiško pasveikimo ar išgijimo. Į liaudies medicinos receptus reikėtų žiūrėti atsargiai ir turėti galvoje, jog kas tinka vienam, gali netikti kitam: kiekvienas organizmas turi tik jam būdingų savybių, todėl prieš pradedant gydytis kuriuo nors vaistiniu augalu, taigi ir „aukso ūsu“, reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.
Liaudies medicinos specialistai, tiriantys „aukso ūso“ gydomąsias savybes, nėra įsitikinę, kad šis augalas yra universalus bei efektyvus gydant vienas ar kitas ligas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Pasak O. Dulkienės, „aukso ūso“ lapai drauge su saulėgrąžų aliejumi tinka ir salotoms.