Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Prasidėjęs adventas – susikaupimo, rimties ir apmąstymų laikas. Seniau advento laikotarpiu buvo griežtai laikomasi nusistovėjusių papročių ir tradicijų. Vieni pagrindinių: sausas ir juodas pasninkavimas bei susilaikymas nuo linksmybių.
Domėjomės, ar šiuolaikinio skubančio žmogaus gyvenime dar gyvuoja šie papročiai.
Advento prasmė
Lapkričio 30-ąją, šv. Andriejaus dieną, prasidėjusio advento pavadinimas, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia atėjimą. Laikotarpis, trunkantis keturias savaites, kviečia prasmingai pasiruošti didžiosioms metų šventėms.
Pasak Rūtos Grumadaitės-Pabarčienės, Klaipėdos universitete dėstančios Lietuvių etnokultūrą, rimtis ir susikaupimas yra būdingi ir krikščioniškojo, ir archajiškojo laikotarpio bruožai. Jie susiję su mitine žmonių pasaulėžiūra apie ankstyvąją pasninko esmę: apsivalyti dvasiškai (atsiprašyti, pagalvoti apie amžinybę) ir fiziškai – susitaikyti su savo gyvuliais, t. y. nesimaitinti jais bent mėnesį, bei atlikti apeiginį prausimąsi Kūčių vakarą.
„Krikščionybė prie šių reikalavimų gražiai prisitaikė su savaisiais: rimtis, pamaldumas, bažnyčios lankymas. Visais laikais buvo šeimų, kurios daugiau ar mažiau laikėsi advento ir kalėdinių papročių“, – sakė pašnekovė.
Neringa Švelnienė
Plačiau skaitykite laikraštyje.
