Kaimo mokyklą vis dažniau renkasi prasčiau besimokantys miesto moksleiviai. Tuo tarpu gabieji kaimo vaikai mokytis važiuoja į miestą.
Kaimo mokykla yra antrarūšė – tokie stereotipai valdo visuomenę, mano Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė Rima Širvinskienė. 
ŽEIDŽIA VISUOMENĖS POŽIŪRIS
Pasak direktorės, pastaraisiais metais po įvairių reformų, kai keliami reikalavimai stojant į aukštąsias, vidurinėms mokykloms tenka atlaikyti savotišką spaudimą. Mokyklos ir mokytojai skirstomi į gerus ir blogus. R. Širvinskienės nuomone, tokius stereotipus būtina keisti. Ypač tai aktualu kaimo mokykloms.
„Manoma, kad čia yra labai blogos sąlygos ir moksleiviams sudaromos ne tokios galimybės kaip mieste, suteikiamas prastesnis išsilavinimas. Atsiranda neadekvatus skirstymas į miesto ir kaimo mokyklas“, – sakė direktorė.
Ji prisipažino, kad jau nusibodo klausytis aukštų pareigūnų per televiziją nuomonių esą kaimo mokykla tinkamai neparuošia vaikų. Jų žodžius paneigia rezultatai. R. Širvinskienė vardijo valstybinius egzaminus aukščiausiais balais išlaikiusių abiturientų pavardes. Septyni moksleiviai pelnė aukštus įvertinimus be korepetitorių pagalbos, pabrėžė ji.
Kaimo mokytojams tenka ne tik mokyti vaikus, bet ir stengtis keisti neigiamą tėvų požiūrį į mokslą. Sunki šeimos ekonominė padėtis, girtavimas, ūkio darbai, menkas tėvų išsilavinimas – visa tai neskatina mokinių motyvacijos geriau mokytis. Kaimo mokykloje su tokiu požiūriu susiduriama dažniau nei mieste.
Direktorė neslėpė, jog sulaukti neigiamo požiūrio į kaimo mokyklas kartais tenka ir iš vietos žmonių. Ji prisiminė buvusį merą V. Macevičių, kurio neigiamas požiūris į jų mokyklą žeisdavo mokytojus.
Pasak R. Širvinskienės, mokykloms tenka pačioms ieškotis rėmėjų ir ne tik patalpoms remontuoti, bet ir kai kuriems skurdžiau gyvenantiems ar jau studijuojantiems moksleiviams šelpti. Ji džiaugėsi, kad pora buvusių abiturienčių gavo paramą iš mokyklos draugų Švedijoje.
TĖVAI PIRMENYBĘ TEIKIA MIESTO MOKYKLOMS
Tėvų požiūris nuo mokytojų dėl kaimo mokyklų skiriasi. Jie mieliau savo atžalas veža į miestą, motyvuodami, kad taip daro dėl geresnės vaiko ateities.
Nepanorusi minėti pavardės viena kaimo gyventoja sakė, kad dukras mokytis leidusi į miestą, nors mokykla čia pat, šalia namų.
Motinos nuomone, kaime žemas mokymo lygis. Pasitikėjimo nekelia ir tai, kad vienas mokytojas dėsto kelis mokomuosius dalykus. Pradėjusi lankyti gimnaziją duktė nežinojo elementarių dalykų, nes buvusioje mokykloje mokytoja, užuot dėsčiusi pamoką, pasakodavo tik istorijas iš savo asmeninio gyvenimo.
Naujoje mokykloje dukrai nebuvę lengva: norint pasivyti klasės draugus prie vadovėlių tekdavo sėdėti ir naktimis. Buvusi pirmūnė iš pradžių gimnazijoje gaudavusi žemesnius pažymius. Motina dėl to nesijaudina: didesni reikalavimai gabiai mergaitei išeis tik į naudą. Be to, perėjus į miesto mokyklą baigėsi dukters konfliktai su mokytojais, nebeliko tokių didelių rinkliavų kaip kaimo mokykloje.
Panašiai kalbėjo ir kito moksleivio mama, kurios sūnus šiemet pradėjo lankyti miesto vidurinę. Gerai besimokančiam sūnui atsirado daugiau draugų. Be to, kai klasėje mokosi daugiau moksleivių, yra į ką lygiuotis, mano mama. Nors reikalavimai sugriežtėjo ir mokytis tapo sunkiau, sūnus nebenorėtų grįžti į kaimo mokyklą.
Kita pašnekovė mano, kad kaimo mokykloje verta palikti tik blogiau besimokantį vaiką. Kam jį kankinti miesto vidurinėje, jei ir taip matai, kad mokslai nesiseka, mano motina.
BLOGIAU BESIMOKANTIEJI VERŽIASI Į KAIMĄ
Taip mąsto ir patys blogiau besimokantys moksleiviai. Krakių pagrindinės mokyklos direktorė Emilija Bučienė sakė kaip tik sulaukusi iš miesto moksleivio, pageidavusio toliau mokytis pas juos.
Šiemet mokykloje tai jau būtų devintasis naujokas iš miesto. Direktorė sakė negalinti teigti, kad Krakių mokyklą renkasi patys geriausieji. Ji prisiminė neseną išvyką į policiją bei susitikimą su Nepilnamečių reikalų inspektore Irena Naciene, kuri pažįsta mokyklos naujokus.
Nepažangūs mokiniai veržiasi į kaimo mokyklas, tikėdamiesi, kad čia bus mažesni reikalavimai. Tuo tarpu direktorė įžvelgia kitus privalumus: kaimo mokykloje mokiniams ramiau ir jie labiau prižiūrimi. Tokią nuomonę išsako ir tėvai, pageidaujantys, kad vaikas mokslus tęstų kaime.
E. Bučienė apgailestavo, kad gabieji moksleiviai jų mokyklą iškeičia į gimnaziją, tačiau tikino jų neatkalbinėjanti.
Pasak direktorės, ugdymo programos gimnazijoje ir kaimo mokykloje vis dėlto skiriasi. Tad geriau vaikui išeiti po aštuntos klasės į gimnaziją nei vėliau, kai įveikti susidariusius skirtumus bus gerokai sunkiau. „Negalima paneigti didelės mokyklos privalumų“, – pridūrė direktorė.
Ji sutiko, kad Lietuvoje pastaruoju metu apie kaimo mokyklas sklando nuomonės, kad jos blogiau paruošia moksleivius. Direktorė įsitikinusi, kad šis požiūris daug kuo priklauso ir nuo mokymo įstaigos vadovo.
GABIEJI IŠEINA
Buknaičių pagrindinės mokyklos direktorė Regina Arbatauskienė mano, kad materialinė bazė kaimo mokykloje ne ką prastesnė nei mieste. Mažesnis mokinių skaičius klasėje gali būti ir privalumu, nes mokytojas turi daugiau laiko individuliam darbui su mokiniu. Artimesnis kontaktas leidžia geriau pastebėti problemas ir padėti jas spręsti.
Anot direktorės, kiekvienas atvejis yra individualus ir sunku pasakyti, ką vaikui geriau rinktis: miesto ar kaimo mokyklą. Ji pabrėžė, kad mokinių negalima skirstyti į blogus ir gerus. R. Arbatauskienė sutiko, kad su blogiau besimokančiais mokytojams sunkiau dirbti, tačiau mokinys nekaltas, kad jam nesiseka mokslas ar kad gimė probleminėje šeimoje.
Pasak R. Arbatauskienės, mokytis mieste dažniausiai nusprendžia tie kaimo vaikai, kurie ketina studijuoti aukštosiose mokyklose. Per keletą metų iš jų mokyklos išėjo apie dešimt mokinių. „Išėjo gabieji“, – sakė ji.
Buknaitiškė direktorė savo vaiką taip pat išleido mokytis į miestą. Anot jos, nesinorėjo, kad duktė sulauktų didesnio aplinkinių dėmesio vien todėl, kad yra direktorės vaikas.
Nuotr iš redakcijos archyvo
Kaimo mokyklą vis dažniau renkasi prasčiau besimokantys miesto moksleiviai. Tuo tarpu gabieji kaimo vaikai mokytis važiuoja į miestą.
Kaimo mokykla yra antrarūšė – tokie stereotipai valdo visuomenę, mano Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos direktorė Rima Širvinskienė.
ŽEIDŽIA VISUOMENĖS POŽIŪRIS
Pasak direktorės, pastaraisiais metais po įvairių reformų, kai keliami reikalavimai stojant į aukštąsias, vidurinėms mokykloms tenka atlaikyti savotišką spaudimą. Mokyklos ir mokytojai skirstomi į gerus ir blogus. R. Širvinskienės nuomone, tokius stereotipus būtina keisti. Ypač tai aktualu kaimo mokykloms.
„Manoma, kad čia yra labai blogos sąlygos ir moksleiviams sudaromos ne tokios galimybės kaip mieste, suteikiamas prastesnis išsilavinimas. Atsiranda neadekvatus skirstymas į miesto ir kaimo mokyklas“, – sakė direktorė.
Ji prisipažino, kad jau nusibodo klausytis aukštų pareigūnų per televiziją nuomonių esą kaimo mokykla tinkamai neparuošia vaikų. Jų žodžius paneigia rezultatai. R. Širvinskienė vardijo valstybinius egzaminus aukščiausiais balais išlaikiusių abiturientų pavardes. Septyni moksleiviai pelnė aukštus įvertinimus be korepetitorių pagalbos, pabrėžė ji.
Kaimo mokytojams tenka ne tik mokyti vaikus, bet ir stengtis keisti neigiamą tėvų požiūrį į mokslą. Sunki šeimos ekonominė padėtis, girtavimas, ūkio darbai, menkas tėvų išsilavinimas – visa tai neskatina mokinių motyvacijos geriau mokytis. Kaimo mokykloje su tokiu požiūriu susiduriama dažniau nei mieste.
Direktorė neslėpė, jog sulaukti neigiamo požiūrio į kaimo mokyklas kartais tenka ir iš vietos žmonių. Ji prisiminė buvusį merą V. Macevičių, kurio neigiamas požiūris į jų mokyklą žeisdavo mokytojus.
Pasak R. Širvinskienės, mokykloms tenka pačioms ieškotis rėmėjų ir ne tik patalpoms remontuoti, bet ir kai kuriems skurdžiau gyvenantiems ar jau studijuojantiems moksleiviams šelpti. Ji džiaugėsi, kad pora buvusių abiturienčių gavo paramą iš mokyklos draugų Švedijoje.
TĖVAI PIRMENYBĘ TEIKIA MIESTO MOKYKLOMS
Tėvų požiūris nuo mokytojų dėl kaimo mokyklų skiriasi. Jie mieliau savo atžalas veža į miestą, motyvuodami, kad taip daro dėl geresnės vaiko ateities.
Nepanorusi minėti pavardės viena kaimo gyventoja sakė, kad dukras mokytis leidusi į miestą, nors mokykla čia pat, šalia namų.
Motinos nuomone, kaime žemas mokymo lygis. Pasitikėjimo nekelia ir tai, kad vienas mokytojas dėsto kelis mokomuosius dalykus. Pradėjusi lankyti gimnaziją duktė nežinojo elementarių dalykų, nes buvusioje mokykloje mokytoja, užuot dėsčiusi pamoką, pasakodavo tik istorijas iš savo asmeninio gyvenimo.
Naujoje mokykloje dukrai nebuvę lengva: norint pasivyti klasės draugus prie vadovėlių tekdavo sėdėti ir naktimis. Buvusi pirmūnė iš pradžių gimnazijoje gaudavusi žemesnius pažymius. Motina dėl to nesijaudina: didesni reikalavimai gabiai mergaitei išeis tik į naudą. Be to, perėjus į miesto mokyklą baigėsi dukters konfliktai su mokytojais, nebeliko tokių didelių rinkliavų kaip kaimo mokykloje.
Panašiai kalbėjo ir kito moksleivio mama, kurios sūnus šiemet pradėjo lankyti miesto vidurinę. Gerai besimokančiam sūnui atsirado daugiau draugų. Be to, kai klasėje mokosi daugiau moksleivių, yra į ką lygiuotis, mano mama. Nors reikalavimai sugriežtėjo ir mokytis tapo sunkiau, sūnus nebenorėtų grįžti į kaimo mokyklą.
Kita pašnekovė mano, kad kaimo mokykloje verta palikti tik blogiau besimokantį vaiką. Kam jį kankinti miesto vidurinėje, jei ir taip matai, kad mokslai nesiseka, mano motina.
BLOGIAU BESIMOKANTIEJI VERŽIASI Į KAIMĄ
Taip mąsto ir patys blogiau besimokantys moksleiviai. Krakių pagrindinės mokyklos direktorė Emilija Bučienė sakė kaip tik sulaukusi iš miesto moksleivio, pageidavusio toliau mokytis pas juos.
Šiemet mokykloje tai jau būtų devintasis naujokas iš miesto. Direktorė sakė negalinti teigti, kad Krakių mokyklą renkasi patys geriausieji. Ji prisiminė neseną išvyką į policiją bei susitikimą su Nepilnamečių reikalų inspektore Irena Naciene, kuri pažįsta mokyklos naujokus.
Nepažangūs mokiniai veržiasi į kaimo mokyklas, tikėdamiesi, kad čia bus mažesni reikalavimai. Tuo tarpu direktorė įžvelgia kitus privalumus: kaimo mokykloje mokiniams ramiau ir jie labiau prižiūrimi. Tokią nuomonę išsako ir tėvai, pageidaujantys, kad vaikas mokslus tęstų kaime.
E. Bučienė apgailestavo, kad gabieji moksleiviai jų mokyklą iškeičia į gimnaziją, tačiau tikino jų neatkalbinėjanti.
Pasak direktorės, ugdymo programos gimnazijoje ir kaimo mokykloje vis dėlto skiriasi. Tad geriau vaikui išeiti po aštuntos klasės į gimnaziją nei vėliau, kai įveikti susidariusius skirtumus bus gerokai sunkiau. „Negalima paneigti didelės mokyklos privalumų“, – pridūrė direktorė.
Ji sutiko, kad Lietuvoje pastaruoju metu apie kaimo mokyklas sklando nuomonės, kad jos blogiau paruošia moksleivius. Direktorė įsitikinusi, kad šis požiūris daug kuo priklauso ir nuo mokymo įstaigos vadovo.
GABIEJI IŠEINA
Buknaičių pagrindinės mokyklos direktorė Regina Arbatauskienė mano, kad materialinė bazė kaimo mokykloje ne ką prastesnė nei mieste. Mažesnis mokinių skaičius klasėje gali būti ir privalumu, nes mokytojas turi daugiau laiko individuliam darbui su mokiniu. Artimesnis kontaktas leidžia geriau pastebėti problemas ir padėti jas spręsti.
Anot direktorės, kiekvienas atvejis yra individualus ir sunku pasakyti, ką vaikui geriau rinktis: miesto ar kaimo mokyklą. Ji pabrėžė, kad mokinių negalima skirstyti į blogus ir gerus. R. Arbatauskienė sutiko, kad su blogiau besimokančiais mokytojams sunkiau dirbti, tačiau mokinys nekaltas, kad jam nesiseka mokslas ar kad gimė probleminėje šeimoje.
Pasak R. Arbatauskienės, mokytis mieste dažniausiai nusprendžia tie kaimo vaikai, kurie ketina studijuoti aukštosiose mokyklose. Per keletą metų iš jų mokyklos išėjo apie dešimt mokinių. „Išėjo gabieji“, – sakė ji.
Buknaitiškė direktorė savo vaiką taip pat išleido mokytis į miestą. Anot jos, nesinorėjo, kad duktė sulauktų didesnio aplinkinių dėmesio vien todėl, kad yra direktorės vaikas.
Nuotr iš redakcijos archyvo
