Ilgametis „Auros“ grupės narys: „Blaivybė – tai toks šviesus potyris…“

Piliečių sambūrių yra visokių – pagal sąlygas, kurias padiktuoja gyvenimas, jo iššūkiai, problemos, žinoma, ir bendri tikslai. Realybė yra tokia, kad bendruomenė, vienybė, palaikymas reikalingi ne tik visuomeniškai veiklai nusiteikusiems šalies piliečiams, bet ir tiems, kuriems bendrystės iniciatyva – vienintelis būdas išsigelbėti, nepasiduoti žudančiai priklausomybei ir vėl grįžti į normalų, visavertį gyvenimą.
Žmonės, jau daug metų lankantys „Aurą“ – anoniminių alkoholikų grupę, sako, jog būtent bendraminčiai, kurių likimai ir siekiai panašūs, padeda išgyventi, nepaslysti. „Aurai“ – jau ketvirtis amžiaus, ji neafišuoja savo veiklos, tačiau ne vienam mažeikiškiui yra tapusi tuo lemtingu šiaudu, į kurį įsitvėrus pavyko išplaukti.

Būtina savitarpio pagalba

Idėja Mažeikiuose įkurti anoniminių alkoholikų grupę prieš 25-erius metus kilo trims žmonėms, kurie buvo grįžę iš Vilniaus, po psichologinio gydymo nuo alkoholizmo, vadinamosios Minesotos programos. Šis trejetas norėjo pakeisti savo gyvenimą ir suprato, kad be savitarpio pagalbos alkoholio atsisakyti jiems niekaip neišeis.
„Aš buvau tas ketvirtas, kuris prie jų prisijungiau. Mane pastūmėjo priklausomybių ligų gydytojas. Daug ko nesupratau, žiūrėjau įtariai, nesitikėdamas, kad nuo šiol mano gyvenimas pradeda naują, niekada nepatirtą, nepalyginamai šviesesnį etapą“, – pasakojo mažeikiškis Vladas.
Tuo metu ir buvo užregistruota „Auros“ grupė. Vienas jos įkūrėjų turėjo gebėjimų pritraukti naujų narių, tarp jų – ir savo buvusius sugėrovus ar šiaip pažįstamus žmones.
Entuziazmas ir noras išsivaduoti iš žalingo įpročio gniaužtų buvo didžiulis – per pirmus tris veiklos mėnesius pavyko suburti net 18 anoniminių alkoholikų.
Vladas neslepia, kad buvo visko, – ir pirmųjų atkryčių, ir pirmųjų nubyrėjimų, tačiau gretos vis gausėjo ir po šešerių metų įsikūrė antra anoniminių alkoholikų grupė „24 valandos“.

Skaičiuoja dešimtimis

Iki karantino įvedimo į grupių susirinkimus rinkosi po 15 žmonių, abi grupės rinkdavosi atskirose patalpose. Kiek iš viso jos vienija, sunku suskaičiuoti – nėra sąrašų, asmeninių duomenų niekas netikrina, svarbiausia sąlyga ketinantiems dalyvauti šios grupės veikloje – noras liautis vartoti alkoholį.
Pasak Vlado, neseniai grupės nariai bandė suskaičiuoti, kiek Mažeikiuose yra žmonių, kurie nevartoja alkoholio jau daugiau kaip dvidešimt metų. Tokių bus daugiau kaip dešimt, antra tiek jų – pasklidusių po pasaulį.
„Mus rasti lengva, kad ir paprasčiausiai paskambinti informacijos telefonu 118. Operatorius praneš tarnybos, kuri vienija visas anoniminių alkoholikų grupes, turi jų kontaktus, telefoną.
Kažkada vienas mano pažįstamas nusistebėjo, kad mūsų tiek mažai. Mano atsakymas: nejaugi tu manai, kad alkoholikai puola ieškoti blaivybės, kaip drugeliai skristi į šviesą? Nieko panašaus. Jie atkakliai neigia šią problemą, atmeta akivaizdų poreikį gydytis. Tik nedaugelis, galima sakyti, išrinktieji, išlipa iš tos bedugnės“, – tvirtino mažeikiškis.
Vladas pripažįsta, kad alkoholikas paprasčiausiai iškrinta iš gyvenimo konteksto, o pripažinęs ir nugalėjęs šią ligą, jis randa naują gyvenimą, tačiau reikia laiko tai suprasti.

Savo rate neužsidaro

„Auros“ nariai nėra užsidarę vien savo rate – socialinės darbuotojos juos pakviečia ir jie mielai apsilanko bei savo karčia patirtimi pasidalija su Nakvynės namų gyventojais, psichinės sveikatos centro lankytojais.
„Bendraujant su nakvynės namų gyventojais, susidaro įspūdis, kad ten jie visi gyvenimo aplinkos nuskriausti – visus kažkas apgavo, pasinaudojo. Ir nė vieno žodžio apie alkoholizmą. Tik vienas su mūsų pagalba iš šių namų išėjo, pradėjo dirbti, grįžo į šeimą. Kad ir kaip būtų keista, jis sulaukė tokios aršios neapykantos iš savo likimo draugų, net sunku įsivaizduoti. Manau, kad skęstančiuosius erzina ir siutina visi, kurie bando išplaukti“, – sakė Vladas.
Alkoholizmą pašnekovas apibūdina keliais žodžiais: tai būsena, kai prasideda vadinamosios „daugiadienės“ – išgėrinėjimas tęsiasi dvi, tris dienas ar net ilgiau. Gana greitai alkoholis pradeda trukdyti gyventi – tu nenori sau tokio gyvenimo, smerki save už tai, kad esi silpnas, bet vis tiek vadovaujiesi vienu iš pagrindinių tikslų – „pataisyti dūšią“ ir užsimiršti.

Karantinas sukelia paūmėjimą

Riba, už kurios alkoholis žmogų paima savo valdžion, yra tokia plona, tokia nepastebima, kad sunku ją nustatyti ir suprasti.
Norint išsivaduoti iš šios priklausomybės, būtini trys dalykai: tai suprasti, ieškoti pagalbos ir daryti viską, kad pakeistum save. Nereikia tikėtis, kad ateisi į anoniminių alkoholikų grupę, atsisėsi ant kėdės ir tave išgydys. Pirmiausia pats turi pakeisti mąstymą.
„Net negaliu pasakyti, kaip apibūdinti blaivybę. Tai toks šviesus potyris, kurį galima patirti tik vaikystėje. Tai suprasti man asmeniškai prireikė trijų mėnesių. Tą patį sakiau ir savo bendradarbiui: nors sunku finansiškai, nors šeimoje problemos ir nežinia, kas tavęs laukia namuose… O eini namo blaivus, ant dūšios – taip gera, nėra nerimo, baimės, nepasitenkinimo savimi“, – sakė Vladas.
„Auros“ grupės narys pažymėjo, kad karantinas, kaip ir kiekviena įtempta situacija, gali sukelti alkoholizmo paūmėjimo pavojų – šiuo metu žmonės namuose vartoja daugiau alkoholio, nors turėtų suprasti, kad jame bėdų ir streso nepaskandinsi. Priešingai – tik prisišauksi.
Šiuo metu „Auros“ susirinkimai nevyksta, tačiau karantinas pasibaigs ir grupės nariai tikisi paminėti savojo sambūrio sukaktį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto