Muziejininkas Vytautas Ramanauskas (dešinėje) ir kalvis Maksimas Mickevičius – senųjų amatų žinovai. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Muziejininkas Vytautas Ramanauskas ir kalvis Maksimas Mickevičius penkias dienas buvo išvykę į Daniją, kur dalyvavo Ribes vikingų centro organizuotame festivalyje. Mažeikiškiai jau antri metai vyksta į tokį renginį.
Verda amatininkų gyvenimas
Visus metus, išskyrus žiemą, Ribėje verda gyvenimas. Ten demonstruojami senieji amatai, atkuriamas vikingų kasdienis gyvenimas. Pastatyta keliasdešimt senovinių pastatų, pradedant mažyčiais nameliais, pusiau žeminėmis, dirbtuvėlėmis ir baigiant didžiuliais, ilgais vikingų namais, vadinamaisiais longhausais.
Per visus metus, kada nevyksta festivaliai, į Ribę kviečiami įvairių senųjų amatų rekonstruotojai. Daugiausia tai – Europos šiaurinių šalių atstovai. Amatininkai, vilkintys senoviniais drabužiais, kokie buvo prieš tūkstantį metų, ten ir gyvena. Jie įsikuria palapinėse arba kuriuose nors iš pastatų.
Be jų, ten yra ir nuolatinių gyventojų – jie rūpinasi gyvuliais, prižiūri aplinką, stato namus. Atvažiavusieji visa tai gali pamatyti.
Į kiekvienais metais gegužės pradžioje rengiamą festivalį organizatoriai atrenka dalyvius. Norinčiųjų jame dalyvauti daug, o erdvė – ribota. Todėl atrenkami geriausi amatininkai ir patys seniausi profesionalūs vikingai, kurie šiose šventėse dalyvauja jau nuo pirmojo dešimtmečio.
Pernai mažeikiškiai į Daniją važiavo tik norėdami apsidairyti ir bandydami užsirekomenduoti. Šiais metais Vytautas ir Maksimas jau gavo pakvietimą dalyvauti festivalyje.
Į festivalį išvyko penkiese
„Pernai iš Lietuvos į šį renginį važiavome keturiese ir demonstravome tris amatus: juvelyriką, kalvystę ir tošininkystę. Šį pavasarį jau buvome penkiese. Prisidėjo dar dviejų amatų atstovai, kuriantys dirbinius iš kaulo ir rago bei siuvantys senovinius drabužius“, – pasakojo V. Ramanauskas.
Ribėje demonstruojami senieji amatai, atkuriamas vikingų kasdienis gyvenimas. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Vytauto sritis – dirbiniai iš tošies. Jis festivalyje taisė rankines, kuprines, nupintas iš tošies. Maksimas užsiima senąja kalvyste. Jam teko kalti, remontuoti įvairius senovinius įrankius, atlikti kitokius užsakymus. Vilniečiai Evaldas Babenskas ir Tomas Abraitis kūrė ir propagavo senąją juvelyriką bei dirbinius iš rago ir kaulo. Šiaulietė Audronė Salatkaitė Danijoje demonstravo senovinius drabužius ir jų siuvimą.
Vyrai visą laiką buvo užsiėmę, nuolat bendravo su dalyviais, žiūrovais, aiškino įrankių paskirtį. Mažeikiškiai pastebėjo, kad festivalio lankytojai nebūna atsitiktiniai. Į renginį jie atvyksta specialiai ir daugelis iš labai toli. Važiuoja po kelis šimtus kilometrų, nes jiems tai tikrai įdomu. Šventė vyksta panašiai, kaip pas mus būdavo Kernavėje.
Šventės akcentas – vikingų turgus
Festivalyje buvo pristatomi vikingų laikų kasdienio gyvenimo momentai: medžioklė su sakalais, šaudymo iš lanko varžybos, senovinė islandiškų žirgų veislė. Vyko jojimo šiais žirgais varžybos.
Tačiau pagrindinis šventės akcentas yra vadinamasis vikingų turgus (marketas). Ribe – vienas svarbiausių vikingų prekybinių centrų, be to, jis ir seniausias Danijos miestas, įkurtas VIII amžiuje. Turguje dalyvauja amatininkai ir pirkliai iš įvairių šalių, kaip tai buvo prieš tūkstantį metų. Jie atvažiuoja iš Danijos, Vokietijos, Olandijos, Anglijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos.
„Mes prisistatėm kaip kuršiai (baltų gentis), kurie su vikingais ir prekiavo, ir kariavo. Kontaktus su danais baltai turėjo nuo VIII iki XIII amžiaus“, – lietuvių santykį su vikingais ir danų tauta apibūdino M. Mickevičius.
Renginys puikiai organizuotas
Mažeikiškiai pasidžiaugė, kad festivalis, trukęs penkias dienas, buvo puikiai organizuotas. Renginio dalyviams buvo sudarytos geros buities sąlygos. Viso to, anot jų, eilinis lankytojas negalėjo matyti. Tai buvo skirta tik vikingams. Visi pastatai, tarp jų ir longhausai, išsidėstę kelių hektarų plote. Keliuose iš tų pastatų įrengtos šiuolaikiškos bendro naudojimo patalpos su plautuvėmis, dušais, šaldytuvais. Ant durų pritvirtintos lentelės su užrašu: „Tik vikingams“. Šios patalpos skirtos renginio dalyvių gyvenimo sąlygoms palengvinti.
Bendrą festivalio vaizdą buvę galima palyginti su Rumšiškėmis, tik laikotarpis ne tas – Danijoje ekspozicija nukelia į tūkstančio metų praeitį. Visi pastatai ne suvežti, o rekonstruoti pagal archeologinius radinius ir pastatyti iš tai epochai būdingų medžiagų: molio, medžio, šiaudų, tošies, akmens, žemės (stogai dengti velėna).
Lietuviai gyveno palapinėse. Valgį virė ant laužo.
Aplankė daug šalių
V. Ramanauskas ir M. Mickevičius – senųjų amatų žinovai. Jie ne pirmus metus šiuos amatus demonstruoja įvairiose Šiaurės Europos šalyse: Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, šiaurinėje Lenkijoje. Vytautas jau keturiolika metų važinėja po pasaulį, Maksimas keliauja dešimtmetį. Abu vyrai priklauso eksperimentinės archeologijos klubui „Pajauta“, kurio nariai yra senųjų amatų meistrai (archeologai, muziejininkai, istorikai) iš visos Lietuvos.
Liepos pabaigoje abu mažeikiškiai vyks į Norvegiją. Ten, netoli Oslo, yra Borre miestelis, kuriame organizuojama šventė „Viking market“. Tai didžiausias Skandinavijoje kas antri metai vykstantis renginys, į kurį suplaukia dalyviai iš visos Europos. Vytautas jame dalyvaus trečią, o Maksimas – antrą kartą.
Borre – istorinė vieta, miestelis įsikūręs dar iki vikingų epochos. Jame išsaugoti senovės kunigaikščių kapai. Visoje Europoje tokios šventės organizuojamos istorinėse, tai šaliai svarbiose vietovėse.
