Mažeikiškių šeima oriai atlaikė santvarkos ir likimo smūgius

Skiparių šeima 1957 metų vasarą. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mažeikių senamiestyje, jaukiame trijų kambarių butelyje gyvena pensininkai Marija ir Antanas Skipariai. Jie – mokytojai, kuriuos galima vadinti sovietmečio laikų disidentais.
Marija užaugusi religingoje šeimoje, kur nuo mažens buvo diegiami patriotizmo ir meilės Tėvynei jausmai, taip pat auklėjo ir savo vaikus. Galbūt tai iš dalies nulėmė sūnaus pasirinkimą, ir jis tapo kunigu. Šis sūnaus žingsnis juoda dėme paženklino visų šeimos narių likimus.

Atminimo kampelyje – su malda

Prieš šešerius metus šeimą ištiko naujas smūgis – klastinga liga pasiglemžė ketvirtį amžiaus kunigystei atidavusio Skiparių Vytauto gyvybę.
Marija kas vakarą susikaupia tyliai maldai prie savo pačios susikurto sūnaus atminimo kampelio. Ant nedidelio staliuko stovi  įrėminta kunigo Vytauto Skipario nuotrauka, virš jos ant sienos kabo Nukryžiuotasis, šalia – Marijos statula, žvakidė ir mažas kryželis su ant jo pasvertu rožiniu. Jį kunigui prieš daug metų dovanojo popiežius Paulius VI.
Prie šio altorėlio Marija, užžiebusi žvakeles, kalba popiežiaus dovanotą rožinį. Jau septintus metus taip bendrauja su sūnumi.

Marija Pangonytė gimtojoje Marijampolėje. 1945-ųjų vasaris. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Buvo auklėjama patriotine dvasia

Marijos Pangonytės ankstyvoji vaikystė prabėgo Lazdijuose. Vėliau šeima persikėlė į Marijampolę, kur vaikai mokėsi J. Jablonskio vidurinėje mokykloje.
Tai buvo savotiškas šviesuomenės centras, nes čia mokėsi labai daug tarpukario šviesuolių. Ne tik Jonas Jablonskis, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, bet ir Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Povilas Višinskis. Kurį laiką čia dirbo Šatrijos Ragana. Marijampolėje palaidota Žemaitė.
Anot Marijos, visiems, kas mokėsi šioje vidurinėje mokykloje, buvo diegiamas patriotizmas, vaikai auklėjami katalikiška dvasia.
Nuo mažens mergaitė labai mėgo skaityti, tiesiog ryte rijo knygas. Dar būdama 11–12 metų mergaičiukė, vienoje knygoje perskaitė: ateisiąs laikas, kai Dievas bus niekinamas, dauguma jo išsižadės. Ta pranašystė ją sukrėtė iki širdies gelmių.
„Apsipylusi ašaromis kartojau sau: „Viešpatie, aš tai tikrai niekada Tavęs neišsižadėsiu“. Ir savo įsitikinimų laikausi visą gyvenimą“, – apie pamatines vertybes kalba moteris.
Vaikystėje mergaitę lydėjo dar ne vienas toks jausmų protrūkis. Panašius išgyvenimus ji patyrė mokydamasi ketvirtoje klasėje. Atėjo mokytoja ir pranešė: „Vaikai, nebeturim Klaipėdos. Vokiečiai ją iš mūsų atėmė“. Visa klasė verkė, užsikniaubę ant suolų. Gal kam dabar tai atrodo keista, bet taip tada vaikai buvo išauklėti.

Komjaunuoliais netapo

Kas yra Tėvynė, Marija suvokė ir vėliau, mokydamasi Kauno kūno kultūros institute. Po karo Maskvoje kas keleri metai vykdavo visų respublikų fizkultūrininkų paradai.
Juose dalyvaujantis Stalinas su savo svita paradui mojuodavo iš tribūnos. Į vieną tokių paradų važiavo Lietuvos studentai, tarp kurių buvo ir Marija.
Repeticijos, pasiruošimas renginiui truko apie mėnesį. „Kai grįždami iš Maskvos kirtom Rusijos ir Lietuvos sieną, apėmė didžiulis džiaugsmas, kad mes jau ir vėl savo Tėvynėje“, – prisimena pašnekovė.
Baigusi institutą mergina gavo paskyrimą į Švėkšnos vidurinę mokyklą. Po metų studijų draugės iš Švėkšnos paprašyta, sutiko pasikeisti vietomis, ir taip atsidūrė Sedoje.
Čia Sedos vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo Antanas Skiparis, neseniai baigęs Šiaulių pedagoginį institutą. Jauni žmonės susipažino, o bendri interesai Mariją ir Antaną greitai suvedė į porą. (Užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, kad juodu drauge gyvena jau 60-tus metus. Kai santuokai suėjo pusė amžiaus, o sūnus Vytautas dar buvo gyvas, Skipariai gavo popiežiaus Jono Pauliaus II ypatingą apaštalinį palaiminimą.)
Susituokę Sedoje Skipariai išdirbo dvejus metus. 1953-iaisiais gimė dukra Audronė, o po metų, jau persikėlus į Mažeikius, – sūnus Vytautas.
Marija dirbo Mažeikių aštuonmetėje mokykloje fizinio lavinimo mokytoja, Antanas Mažeikių vidurinėje dėstė fiziką ir matematiką.
Abu vaikai baigė Mažeikių vidurinę mokyklą, o į komjaunimo organizaciją taip ir neįstojo. Tai tapo didžiule problema, kurios išspręsti nepavyko, nes Vytautas kategoriškai atsisakė stoti į komjaunimą.
Anot mamos, jis visada buvo labai kategoriškas, kovingas ir tvirtas. Beje, kaip ir ji pati, kai mokydamasi institute, patyrė labai didelį puolimą dėl to, kad ignoruoja šią organizaciją. Marija buvo viena iš studentų būrelio, kurie kas sekmadienį eidavo į Kauno Įgulos bažnyčią.

Kunigas Vytautas Skiparis laiko pirmąsias Mišias (premicija) kartu su šv. Mišių patarnautojais. 1980-ųjų rugsėjis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Sūnaus apsisprendimas sukėlė šoką

Nors Skipariai buvo sovietinės mokyklos mokytojai, tačiau vaikus stengėsi auklėti taip, kaip patys buvo išmokyti. Šeimoje buvo švenčiamos visos religinės šventės. Tais laikais tai nebuvo lengva, nes mokyklose vaikams buvo brukte brukamas ateizmas ir internacionalizmas.
Mažeikiuose pasirodyti bažnyčioje Skipariai negalėjo, todėl ją lankydavo kas vasarą atostogaudami Palangoje. Kitais metų laikais važinėdavo į Akmenės ir Viekšnių bažnyčias.
Kaip ir mama, Vytautas labai daug skaitė. Būdamas vyresnis, įniko į klasiką. Žavėjosi Fiodoru Dostojevskiu, kurio kai kurias mintis pasižymėdavo, o vėliau, jau tapęs kunigu, panaudodavo savo pamoksluose. Vaikinas atmintinai mokėjo nemažai Maironio, Bernardo Brazdžionio eilių.
Mokydamasis paskutinėje klasėje, Vytautas kartą iš mokyklos parėjo labai susimąstęs ir tylus. Tėvams ištarė: „Aš nusprendžiau stoti į kunigų seminariją…“
„Mus ištiko šokas. Nors buvome religingi, niekada nepagalvojome, kad sūnus galėtų tapti kunigu. Bandėme paaiškinti, kas laukia jo, taip pat ir mūsų, jei jis neatsisakys savo sprendimo. Tačiau jis pakėlė į mus savo dideles, ašarų pilnas akis ir tarė: „Aš kitaip negaliu. Mane šaukia…“ – kaip šiandien Marija atsimena tą jaudinamą akimirką ir tuos jo žodžius, kuriuos jis ištarė po daugelio metų, jau gulėdamas mirties patale. – Tada jis man pasakė: „Jei turėčiau dar vieną gyvenimą, ir vėl tapčiau kunigu.“
Tėvai mano, kad sūnaus pasirinkimui nemažai įtakos turėjo tuometinis Akmenės klebonas Antanas Vaičius, vėliau tapęs vyskupu. Skipariai su juo buvo labai susibičiuliavę, retkarčiais dvasininkas  atvažiuodavo į šeimos šventes.

Liko paniekinti ir atstumti

1975 metais, kai Vytautas įstojo į Kauno tarpdiacezinę kunigų seminariją, jo tėvus išmetė iš mokyklos be teisės dirbti pedagoginį darbą. Marijai tada tebuvo 48, vyrui – 49 metai.
Skipariai dar bandė įsidarbinti kitose mokyklose, bet visur jiems durys buvo užtrenktos. Išgirdo paaiškinimą, kad jie yra tų keturiolikos asmenų sąraše, kurie, kad ir kur važiuotų, pedagoginio darbo negaus nė vienoje mokykloje.
Vytauto sesuo Audronė tuo metu dirbo lopšelio-darželio auklėtoja. Jai taip pat teko atkentėti už brolio „klaidą“ ir, atsisveikinus su darželiu, ieškotis kitos vietos, nesusijusios su pedagogika.
Marijai ir Antanui bandymai ieškoti darbo kitoje srityje – įmonėse, įstaigose – nuėjo perniek. Visi pažinojo būsimojo kunigo tėvus, ir niekur jų nepriėmė.
Šeima liko be pragyvenimo šaltinio. Tačiau, anot Marijos, Dievas visada suranda išeitį ir nepalieka žmogaus pražūčiai. Jos artimieji daug metų materialiai padėjo šeimai. Be to, ir vyras po poros metų įsidarbino, nors jo pagailėjęs darbdavys dėl to vėliau gerokai nukentėjo.
O Marija nuo tada tapo pensininke, nes jau turėjo reikalingą 25-erių metų pedagoginio darbo stažą.

Išėjo pačiame jėgų žydėjime

Dar mokydamasis seminarijoje Vytautas buvo tardomas ir persekiojamas. Jį nuolat sekė, pliekė sovietinė spauda. „Komjaunimo tiesoje“, „Valstiečių laikraštyje“ buvo išspausdinti kritiniai straipsniai. Buvo sukurtas smarkiai jį puolantis dokumentinis filmas „Nekalbėk netiesos“.
Baigęs seminariją V. Skiparis kunigavo Šilalėje, Upynoje, Papilėje ir Vėžaičiuose, kur bažnyčios šventoriuje ir palaidotas.
Marija pasakoja, kad žmonės jį mylėjo, paklausyti jo pamokslų atvažiuodavo iš aplinkinių parapijų. Juose jis didžiausią dėmesį skyrė Dievo ir Tėvynės meilei. Kunigas niekada neimdavo pinigų už laidotuves, o dažnai atsisakydavo atlygio ir už bažnytinę santuoką bei krikštą.
2005-ųjų rudenį tėvai sužinojo, kad jų sūnus sunkiai serga. Iš Klaipėdos medikų jis išgirdo diagnozę – vėžys. Tą žinią priėmė labai ramiai. Bandančiam jį guosti tėčiui pasakė: „Nereikia, aš viską žinau ir suprantu. Mirties nebijau. Tiek daug žmonių esu palydėjęs į Amžinybę, juos ramindamas. Manęs raminti ir guosti nereikia. Aš žinau, kur einu“.
„Būdamas visai silpnutis, ligoninėje jis ėjo į kitas palatas ir stengėsi padėti ligoniams, klausydamas išpažinčių ir teikdamas ligonių sakramentą. Pats niekada nesiskundė, nedejavo, nors kentėjo didelius skausmus“, – su sielvartu balse pasakojo Marija.
Kunigas Vytautas mirė sulaukęs 51-erių, 2006-ųjų pavasarį. Laidotuvėse dalyvavo labai daug žmonių, apie šimtas kunigų, du vyskupai.

Saugo sūnaus atminimą

Prieš artėjančią sūnaus mirtį mama paklausė: ar jis nenorėtų, kad ji surinktų ir sutvarkytų jo sakytus pamokslus. Marija prisimena: Vytautas tuo labai apsidžiaugęs.
Mama surinko ir tvarkingai išspausdino 72 pamokslus. Prie kiekvieno Marija parinko ir pritaikė religinio turinio paveikslėlį. Taip pat moteris surinko apie 60 kunigą pažinojusių žmonių atsiliepimų apie jį ir jo darbus. Aplanke yra ir iškarpos iš sovietinės ir Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos spaudos, V. Skipario biografija, iliustruota nuotraukomis.
Tarp atsiliepimų, atsiųstų Skipariams po sūnaus mirties, yra ir daug gražių žodžių, skirtų jiems, kunigo tėvams. Viename jų rašoma:
„Skipariai su Dievo pagalba patys savo vaikus auklėjo. Žemai jiems lenkiuosi už jų tikrai didvyrišką gyvenimą, jų didvyrišką tėvo ir motinos pareigų vykdymą. Štai kur pavyzdys šiandieninėms šeimoms! Tam, kad taip išauklėtum sūnų gūdžiais tarybiniais laikais, tikrai reikėjo savyje turėti didvyriškumo ugnį.“
Savo namuose kunigas rinko senus kryžius, religinius paveikslus ir statulas, iš medžio išdrožtus rūpintojėlius, turėjo varpelių kolekciją. Visa tai dabar tėvai saugo savo bute.
Vytautas ir jo tėvai palaikė glaudžius ryšius su Tėvu Stanislovu, kada jis gyveno Paberžėje, Dotnuvoje. Skiparių namų sienas puošia jo dovanotos saulutės, įspūdingas Marijos su kūdikėliu paveikslas, taip pat atkeliavęs iš Paberžės.

Gaila savos Lietuvėlės

Kai Marija žvelgia į šiandieninį jaunimą, sako jaučianti, kad jų širdyse nebėra patriotizmo ir meilės savo Tėvynei. Kokia lengva širdimi jie šiandien palieka Lietuvą. Jiems visiškai nesvarbu, kad praras savo šaknis, Tėvynę. Svarbu tik tai, kad „prisikiš pilvelius“.
„Man baisu. Mes visiškai kitaip buvome auklėjami. Juk be Tėvynės žmogus, kaip paukštis be sparnų, kaip jam gyventi? Mano sūnus iš manęs perėmė tokį pat mąstymą ir už tai turėjo kentėti“, – sako moteris.
Marija prisiminė pokalbį su savo šiek tiek jaunesnėmis kolegėmis, kai po Nepriklausomybės atkūrimo kelerius metus vienoje mokykloje dėstė tikybą. Ji pastebėjo, kad dabar vaikams neugdomas patriotizmo jausmas, kad jiems per mažai apie tai kalbama. Ko norėti iš vaikų, jei, pasak Marijos, mokytojos tarp savęs ėmusios diskutuoti, esą „anais laikais“ reikėjo mylėti „aną“ Tėvynę, dabar – kitą. Taigi, kiek tų tėvynių galima mylėti?
„Ką dabar man Tėvynė davė? Sovietmečiu gavau butą, automobilį, sodo sklypą, o dabar ką turiu? Nieko“, – vienos iš mokytojų postringavimus pacitavo Marija.
Anot pašnekovės, nors sovietmetis ir baigėsi, nemažai jaunimo auga suluošinto, be Tėvynės ir be jokių idealų. Tiesa, tai nėra visaapimanti taisyklė – ir tarp dabartinio jaunimo yra kilnių, dorų vaikinų ir merginų.
Marija konservatorė iki šaknų, nors ir ne partijos narė. Jai skaudu matant, kiek negerovių yra ne tik partijoje, bet ir Lietuvoje. Klesti korupcija, tarpusavio rietenos, tačiau moteris nesutinka su tais, kurie sako, kad ne tokios Lietuvos jie tikėjosi. Lietuva čia niekuo dėta, kalti mes patys, kad skriaudžiame ją.
„Tuo stipriau ją turime mylėti, kuo ji labiau skriaudžiama, kuo labiau puolama, tuo labiau turime ją ginti. Lietuva kaip motina, kurią vaikai turėtų ginti, kai ją kas niekina ir skriaudžia, nes ji juk nekalta, kad yra skriaudžiama. Pažiūrėkim, ką mes išsirenkam į Seimą, į vietos savivaldybes? Patiems po to baisu. Iki ašarų man gaila tos Lietuvėlės“, – graudinasi moteris.
Anot jos, dar tarpukario laikais buvo sakoma, kad valstybė laikosi ant trijų polių: šeimos, bažnyčios ir mokyklos. Jeigu tos trys institucijos bus tvirtos, tada bus tvirta ir šeima, ir Valstybė. Dabar, deja, to nėra, – atsidūsta Marija.