SU NEPILNAMEČIAIS DIRBANČIŲ ĮSTAIGŲ ATSTOVUS „SANTARVĖ“ PAKVIETĖ PRIE APSKRITOJO STALO
Šiemet Mažeikių policijos komisariatas gavo penkis pedagogų skundus dėl akiplėšiško moksleivių elgesio. Specialistų nuomone, jų galėtų būti kur kas daugiau.
Mokytojai vis dar nesiryžta ginti savo orumo – bijo kolegų, mokyklos vadovų, visuomenės negatyvios reakcijos. To neturėtų būti – mokytojas, kaip ir kiekvienas pilietis, turi teisę ginti savo garbę ir orumą. Juolab įstatymuose yra numatyta tėvų atsakomybė už savo vaikų elgesį.
ŠEIMA FORMUOJA
PAREIGOS JAUSMĄ
Pastaruoju metu daug kalbama apie vis labiau gilėjančią krizę mokykloje: pedagogai guodžiasi ne tik mažais atlyginimais, bet ir tuo, kad mokytojas paliktas vienas prieš klasę vaikų, neva gerai žinančių savo teises ir nenorinčių girdėti apie pareigas. Visuomenei nerimą kelia pranešimai apie didėjantį moksleivių žiaurumą ir tariamą mokytojų bejėgystę.
Trečiadienį „Santarvėje“ vyko diskusija „Mokykla: pareigos, teisės ir galimybės“. Joje dalyvavo Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Liudvika Lapienė, Savivaldybės administracijos specialistė darbui su jaunimu ir nevyriausybinėmis organizacijomis Loreta Rubežienė, Gabijos gimnazijos tėvų komiteto atstovė Jūratė Seiliuvienė, „Ventos“ vidurinės mokyklos moksleivių prezidentė Akvilė Šliterytė, Policijos komisariato nepilnamečių reikalų inspektorė Irena Nacienė, Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkė Judyta Čejauskienė, „Ventos“ vidurinės mokyklos direktorė Ramunė Badaukienė.
Ar pagrįstos kalbos apie mokyklos krizę, – susirinkusiųjų klausė „Santarvė“.
A. Stonkus:
– Graudu pripažinti, tačiau turime sakyti, kad krizė yra. Gal mes visi per ilgai tylėjome… Po Nepriklausomybės paskelbimo visi bėgo į priekį, turėjo įvairių gražių tikslų, rodės, kad visos iki tol buvusios blogybės išnyks. Mums buvo svarbu kurti naują mokymo turinį, tačiau mažai dėmesio skyrėme pačiam mokiniui. Pamiršome, kad vaikui pirmiausia reikia paprastumo, nuoširdumo, žmoniškumo. Dabar skiname tų permainų vaisius: užaugo karta, kurios nebesuvaldome.
Galbūt kažkada nepasakėme: „Stop“. Juk kiekviena demokratija turi ribas. Mes persvėrėme jas. Tai – faktas. Dabar mokyklose atsiradusį blogį sunku sustabdyti. Suprantame, kad kažką reikėtų keisti, tačiau tiems, kurie iš tikrųjų turėtų kažką daryti, tai yra Švietimo ir mokslo ministerijos vadovams, vienodai rodo.
Visa mūsų valstybės politika turėtų būti sudėliota taip, kad mokytojas nebijotų daryti tai, kas jam privalu. Dabar prisigyvenome iki to, kad bijome mokinių, nes jie gali išmušti langus, apspjaudyti ar apipilti keiksmažodžių kruša.
L. Rubežienė:
– Mano nuomone, krizę išgyvena visuomenė. Įsijungi televizorių, o iš jo liejasi smurtas, atsiverti laikraštį – pirmuose puslapiuose muštynės, peštynės, rietenos. Ir politinė, ir visuomeninė aplinka prisodrinta pykčio. Visa tai sugeria vaikas, jam tampa normalu muštis, keiktis.
L. Lapienė:
– Visuomenė yra nusprendusi, kad vaikas gerai žino savo teises ir dėl to kyla visos blogybės. Tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme yra nurodomos ne tik teisės, bet ir pareigos. Kaip ir kiekvieno žmogaus, vaiko teisės yra prigimtinės. Ir jeigu suaugęs žmogus, remdamasis savo patirtimi, gali gintis pats, tai mažam žmogui reikia padėti. O pareigos yra ugdomos, ir tai pirmiausia turi daryti tėvai, įtėviai ar globėjai. Žinoma, didelę įtaką turi ir visuomenėje vyraujančios elgesio normos.
I. Nacienė:
– Tėvai augo tarybiniais laikais, kada viskas buvo sudėliota: darželis, mokykla, darbas. Tada visai kitoks požiūris buvo ir į tas vaiko teises. Dabar jo negalima barti, pakalbėjęs griežtesniu tonu, gali sulaukti didelių nemalonumų.
Tėvai užsiėmę darbais, bėga, lekia. Jeigu mama nuo aštuonių valandų ryto iki dešimtos vakaro triūsia darbe, kada jai savo vaiką auklėti? Vaikai į mokyklą ateina neturėdami suformuoto pareigos jausmo. Nepilnamečiui, mokykloje nevykdančiam savo pareigų, nėra numatyta atsakomybės. Vadinasi, jam gali kilti mintis: „Kam jūs man kišate kažkokią pareigą mokytis ar gerai elgtis“.
J. Seiliuvienė:
– Pritariu nuomonei, kad viskas ateina iš šeimos. Gyvenimas intensyvėja, tėvai užsiėmę, vaikas auga vienas ar su aukle, kuriai tikrai, manau, nėra aktualu ugdyti pareigos jausmą.
MOKO AMATININKAI?
Diskusijos dalyvių „Santarvė“ klausė, ar pedagogai buvo pasiruošę priimti tuos pokyčius visuomenėje – juk be galo daug priklauso nuo mokytojo asmenybės.
J. Čejauskienė:
– Įsileisdami demokratiją, turėjome pasikeisti ir patys. Mūsų karta yra vadinama prarastąja. Dabar pradedame konstatuoti, kad prarandame dar vieną kartą. Iš tikrųjų, būti mokytoju yra Dievo dovana. Ir ne kiekvienas juo gali būti. Kita vertus, įsileisdami kapitalizmą, turėjome įsileisti ir Vakaruose sugalvotą taisyklių modelį, nes, ko gero, dviračio nebereikėtų išradinėti. Ten seniai nebežaidžiama demokratija.
Jeigu kalbame, kad vaikas nesaugus, tai apsaugokime jį taip, kaip tai daro užsieniečiai, tai yra vaikas atvežamas į mokyklą ir iš jos pasiimamas – kitam atiduoti nevalia.
Sakome, kad nėra įstatymų. Jų yra tiek daug, kad mes juose pasiklydome ir nebevykdome. Juk yra sprendimas, kad mokyklos teritorijoje rūkyti draudžiama. O kiek tėvų buvo nubausta už jų vaikų rūkymą? Nė vieno.
Mūsų mokyklos nuostatuose suskaičiavau, kiek pareigų turi mokytojai ir kiek mokiniai. Vaikams numatytos aštuonios pareigos ir tos pačios labai sąlyginės, o pedagogams – dvidešimt trys. Daug visokių kalbų buvo, kai mokytojai važiavo streikuoti. Stengiamasi mums primesti ubago filosofiją, nes esą kur kas blogiau gyvenančių. Tačiau tarp Europos mokytojų lietuviai yra paskutinėje vietoje pagal darbo užmokestį. Juk tai žmonės, dirbantys su vaikais, kuriantys ateitį. Apie kokias moralines vertybes gali kalbėti, kai valstybė tave patį taip nuvertina?
J. Seiliuvienė:
– Manau, kad pastaruoju metu labai trūksta pagarbos mokytojui. Per susirinkimą tėvai pedagogui pareiškia: „Mes jumis netikime, mes tikime savo vaikais“. Ką tam mokytojui sakyti? O tas vaikas iš tikrųjų neina į pamokas.
R. Badaukienė:
– Mokykla yra mažas visuomenės modelis. Jeigu mes sakome, kad visuomenėje yra kartų konfliktas, vadinasi, jis yra ir mokykloje. Tik tiek, kad mes, pedagogai, privalome jį ir spręsti. Tačiau ar mes sugebame tai daryti kitaip, naujoviškai, įdomiau nei įsakymais, nurodymais, reikalavimais? Ar jaučiate, kad mes, suaugusieji, pradėjome apsistatinėti įsakymais? Negi mažųjų karta mus ruošiasi užkapoti? Gal artėja momentas, kai reikės nuo jų slėptis, nes, išskyrus įsakymus, nieko nebesugalvojame?
Žinoma, niekas recepto neduos – patiems reikės sugalvoti. Sutinku, kad šeima, visuomenė vaidina labai svarbų vaidmenį, tačiau, pavyzdžiui, olandai legalizavo prostituciją. Ar jie skundžiasi visuomenės nuosmukiu? Ne. Jie moka gyventi ir turėdami raudonųjų žibintų kvartalus.
Viskas slypi žmogiškuose santykiuose. Manau, kad valdžia taip pat griauna tai, ką turėtume laikyti sulipinę. Viena iš problemų – mokyklų struktūrų ardymas. Griaunamas vaiko prisirišimas prie kažko labai svarbaus. Pasirodo, kad struktūra, orientuota į piniginį aspektą, yra svarbesnė nei žmogiškasis faktorius. Kas laukia mokyklos, vaikų, kai nebeliks vidurinių mokyklų, kai į tokią nedidelę pagrindinės mokyklos erdvę sugrūsime aštuonias septintokų klases, aštuonias – aštuntokų? Gresia sprogimas, nes to amžiaus tarpsnio vaikų agresija didžiausia. Dabar ta negatyvi energija išsisklaido.
Kita blogybė – valdžia mokytojus pradėjo vadinti amatininkais, tai yra mokykloje dirba tie, kurie niekur kitur neįstojo. O aš sakau, kad esu laiminga pasirinkusi tokią profesiją. Tačiau reikia pripažinti, kad jaunimas nebenori dirbti mokykloje, todėl tenka priimti be jokios atrankos. Turėtų būti kitaip: norintis dirbti mokykloje jaunas žmogus turėtų būti puikiai parengtas ir pedagogiškai, ir psichologiškai. Jis turi mokėti savo veikla sudominti vaikus. Kam mokykloje reikalingi neįdomūs nuobodos, zyziantys klipatos, laukiantys tik pamokų pabaigos? Su tokiu zyzla vaikai tikrai normaliai nebendraus.
A. Šliterytė:
– Nieko nenoriu įžeisti, tačiau manau, kad kai kurių mokytojų mąstymas labai siauras. Nemažai yra mokytojų, kuriems svarbiausia – išdėstyti temą, greičiau baigti darbą ir eiti namo. Tą neįdomumą perima mokinys. Žinoma, nemandagu blogai kalbėti apie mokytoją, tačiau ir jis pats turėtų nepamiršti, kad mums yra pavyzdys. Kažką nemalonaus apie mokytoją pasakęs mokinys iš karto laukia agresyvaus atsako. Ir dažniausiai taip būna: mokytojas pradeda šaukti, klykti, varyti iš kabineto. Manau, kad turėtų būti atvirkščiai – pedagogas galėtų prieiti prie vaiko, padėti ranką ant jo peties ir ramiai, švelniai su juo pakalbėti.
L. Lapienė:
– Sutinku, kad daug kas priklauso nuo mokytojo savybių. Lankydamasi vienoje mokykloje, atsitiktinai stebėjau vienos klasės mokinių elgesį. Ta pati klasė viename kabinete kėlė baisų triukšmą, mokytoja rėkė, vaikai ją perklykė, o kitame kabinete tie vaikai buvo tylutėliai. Išvada – tie patys vaikai gali būti ir vienokie, ir kitokie.
NUOLAIDŽIAUTI NEGALIMA
„Santarvė“ paprašė pasvarstyti, kaip turėtų elgtis pedagogas, kurį mokinys iškoneveikė keiksmažodžiais.
J. Čejauskienė:
– Iš tikrųjų, kartais mokykloje mokytojas jaučiasi lyg Pravieniškėse – ausys raitosi nuo keiksmažodžių. Mokytojai siunčiami toli, toli.
A. Stonkus:
– Gal reikėtų paliepti jam sukalbėti tris „Tėve mūsų“… (juokiasi)
R. Badaukienė:
– Tačiau dažnai pedagogai nedrįsta vienas kitam apie tai prasitarti, nes esą kolega gali pagalvoti, kad jis nesugeba susitvarkyti su klase. Ne paslaptis, kad dėl tarp pedagogų tvyrančios konkurencijos gali būti padaryta išvada, jog tai tik šio žmogaus asmeninė problema. Tačiau turime pripažinti, kad tokia problema mokykloje egzistuoja ir ją būtina spręsti be baimės. O mokyklų vadovams nereikėtų galvoti, jog tokių faktų paviešinimas gadina mokyklos įvaizdį.
J. Čejauskienė:
– Prisiminkime, kas būna, kai kokiame straipsnyje nors truputėlį užkabinama mokykla. Rodos, kad patį Dievą nuo altoriaus nukėlė. Reaguoja visi: ir direktorius, ir mokytojai, ir tėvai. Lyg dagį po šikna kas būtų pakišęs. Be galo bijoma, kad bus pakenkta mokyklos įvaizdžiui. O kas būna, kai pradedama kalbėti, jog mokytojui kilo bendravimo su vaikais keblumų…
Tačiau jeigu vaikas iškeikė mokytoją, vadinasi, jis iškeikė žmogų darbe. Mokytojas atėjo mokyti, o ne tramdomuosius marškinius mokiniui vilkti. Tam yra institucijos, kurioms reikia rašyti pareiškimą. Negalima nuolaidžiauti tokiam elgesiui.
Prisipažinsiu, nežinau, kaip tokią akimirką pati reaguočiau, tačiau visai neseniai turėjau spręsti konfliktą tarp vienos mokytojos ir savo auklėtinio. Kai mokytoja man pasakė, kur ją pasiuntė šis trylikametis, iš karto skambinau jo mamai. Pasirodo, ji Anglijoje. Suradau tėvą, kuris penkerius metus nebendravo su vaikais. Aiškinantis tą nutikimą, paaiškėjo, kad jau gana seniai vaikas gyvena problemų spūstyje, tad ir „pavažiavo stogas“ – išsiliejo ant mokytojos. Ilgai su juo ir tėvu kalbėjomės, svarstėme, ką daryti. Sutarėme, kad jis septynis kartus eis pas mokytoją atsiprašyti (pats tokį skaičių pasirinko). Du kartus jau buvo nuėjęs, džiaugėsi, kad mokytoja jau pasižiūrėjo į jį.
R. Badaukienė:
– Žinoma, blogai, kai vaikai įžeidžia mokytoją, tačiau nereikėtų iš to pūsti didžiulio burbulo. Gal tuo metu tas vaikas buvo afekto būsenos. Būtina išsiaiškinti priežastis, pasikviesti jį, pasikalbėti.
A. Šliterytė:
– O gal tokią situaciją išprovokavo pats mokytojas? Manau, kad jeigu mokytoja maloniai bendraus su vaiku, jis tikrai neturėtų nei iš šio, nei iš to jos užpulti.
R. Badaukienė:
– Tu, Akvile, esi iš „geriečių“ pasaulio. Patikėk, kad būna ir „nei iš šio, nei iš to“. Visai neseniai mūsų mokykloje nutiko panaši situacija. Gavau tarnybinį pranešimą iš labai puikios, gerbiamos mokytojos. Ji paliepė šeštokui (tam mokiniui ji nedėsto) surinkti aplink jo suolą išmėtytas šiukšles, o šis pareiškė: „Eik iš čia“. Mokytojai nusisukus, klasė pradėjo ploti.
Pasidėjau tą pranešimą ant stalo ir galvoju, kaip turėčiau pasielgti. Kalbėti su tuo vaiku eisiu tik tada, kai gerai viską apmąstysiu. Privalau pasiruošti psichologiškai, kad parodyčiau, jog elgiuosi kaip lyderis. Ieškosiu žodžių, kurie tą paauglį įtikintų, kad jis tikrai pasielgė blogai. Tik gerai žinau, kad atėjusi „nesvaigsiu“ aiškindama, kad daugiau taip nedarytų.
A. Stonkus:
– Tikrai, taip negalima pamokslauti… Jeigu įskaudinta mokytoja ateitų pas mane, važiuočiau į mokyklą, kalbėčiausi su abiem pusėm, kviesčiau pasirašyti taikos sutartį.
L. Rubežienė:
– Manau, kad tokių problemų sprendimu turėtų užsiimti specialistai. Gaila, bet mokyklų psichologams ar socialiniams darbuotojams dar trūksta įgūdžių.
I. Nacienė:
– Gerai, kad mokytojai pradeda atsikratyti baimės kreiptis į policiją dėl garbės ir orumo įžeidimo. Nuo šių metų pradžios jau gavome penkis skundus. Anksčiau jų būdavo kur kas mažiau.
Gavusi mokytojo pareiškimą, pirmiausia aiškinuosi situaciją, bandau nustatyti piktybiškumo laipsnį. Būna situacijų, kai tokį mokinio poelgį išprovokuoja pats pedagogas.
Vis dėlto pas mus dažniausiai ateina mokytojai, jaučiantys mokyklos vadovybės nusistatymą prieš save. Tokiam direktorius gali pasakyti, kad šis nemoka bendrauti su vaikais, yra amatininkas. Tada mokytojas užsidaro savo skausme, jaučiasi lyg apspjaudytas. Tėvai taip pat gali pareikšti, kad pats dėl visko kaltas.
Kiekvienas žmogus turi žinoti, jog niekas neturi teisės jo žeminti. Šiandien pažemino vienas, rytoj tai gali padaryti kitas.
Vaikai taip pat turi suprasti, jog vaikystė neatleidžia nuo atsakomybės – už jų blogus poelgius turi atsakyti tėvai. Už netinkamą elgesį moksleivis yra įrašomas į rizikos grupės kortelę. Metus jo elgesys stebimas. Jeigu per tą laikotarpį jis padaro dar kokį nusižengimą, tėvams gali būti skiriama bauda iki keturių šimtų litų. Pavyzdžiui, vien per šį mėnesį yra skirtos penkios baudos. Gal tai ir nėra pats geriausias būdas, tačiau mokykla ir mokytojai nėra paliekami be pagalbos. Būna, kai mama pareiškia, jog jos vaikas yra idealus, o mokytojas nesusitvarko vien dėl to, jog yra toks ar anoks. Tačiau teisme visi tie mamytės rageliai nukrenta. Tada ji vaikui pasako: „Žinai, kas tau bus, jeigu aš dar kartą apie tai sužinosiu“.
Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus. Svarbiausia yra išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Be to, manau, kad kiekvienas mokytojas turi įsisąmoninti, jog negali būti laikomas skuduro vietoje.
Beje, mokytojas iš karto turėtų nuspręsti, kur ieškos pagalbos. Jis negali kreiptis ir į mokyklos direktorių, ir į mus. Turi būti „arbaarba“. Už tą patį nusižengimą žmogus negali būti baudžiamas kelis kartus.
L. Lapienė:
– Svarbiausia – žinoti, jog negalima slėpti tokių atvejų – paslaptis gali išauginti kur kas didesnį blogį.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: J. Čejauskienės ir A. Stonkaus nuomone, mokyklose per ilgai žaidžiama demokratija – ji virsta blogiu.
Poveikio priemonė – tramdomieji marškiniai?
