Jonas Boruta SJ
Mieli Broliai Seserys!
2016 m. spalio 19 dieną ryto Mišių homilijoje popiežius Pranciškus, komentuodamas tą dieną skaitytą prieš mirtį rašyto šv. apaštalo Pauliaus Antrojo laiško Timotiejui ištrauką, kalbėjo: „Geras sielų ganytojas nesivaiko galios ir turtų, bet visada yra su Jėzumi. Gero sielų ganytojo Jėzus neapleidžia; taip pat ir senatvėje, ligoje ir kančioje Jėzus visada yra su juo.
„Esu vienas, kaip elgeta, visų paliktas ir persekiojamas.“ Tačiau tai rašo didysis apaštalas Paulius – tasai, kuris girdėjo Viešpaties balsą, kurį pats Viešpats Jėzus pašaukė! Jis keliavo iš vienos vietos į kitą, daug iškentėjo dėl Jėzaus Evangelijos; jis padėjo apaštalams suprasti, jog Viešpats norėjo, kad ir pagonys priklausytų Bažnyčiai; jis buvo įkopęs į tokias dvasines aukštumas, kurių niekas anksčiau nebuvo pasiekęs. Dabar šį didįjį Paulių matome mažame kambarėlyje Romoje, laukiantį, kuo baigsis Bažnyčioje vykstanti kova tarp judaizmo šalininkų šaltumo ir jam ištikimų mokinių. Taip baigiasi didžiojo Pauliaus gyvenimas – liūdesyje; be nuoskaudos ir kartumo, bet su vidiniu liūdesiu.
Popiežius priminė ir kitus panašius pavyzdžius: Joną Krikštytoją – nukirsdintą kalėjime dėl šokėjos užgaidos ir paleistuvės keršto; Maksimilijoną Kolbe – tiek daug nuveikusį Bažnyčiai ir mirusį badu lagerio celėje. Taip miršta kankiniai. Tačiau jų mirtimi viskas nesibaigia. Kaip sakė vienas pirmųjų amžių teologas, jų kraujas yra naujų krikščionių sėkla.
„Šitaip miršta kankiniai, Jėzaus liudytojai; jie yra kaip grūdai, kurie mirdami pripildo pasaulį naujų krikščionių. Jei šitaip baigiasi sielų ganytojo gyvenimas, jam galbūt liūdna, tačiau jis nepasiduoda sielvartui, nes žino, kad Viešpats yra su juo. Jei ganytojas savo gyvenime rūpinasi viskuo, tik ne jam patikėtais žmonėmis, jei jam svarbu galia, pinigai, įtaka – tai atėjus gyvenimo pabaigai, jis tikriausiai nebus vienas, jis tikriausiai bus apsuptas giminaičių, bet dažnai tokių, kurie tik ir lauks, kad jis greičiau mirtų ir jiems ką nors paliktų“.
Baigdamas tų Mišių homiliją, popiežius kalbėjo: „Kai aš lankau senų kunigų slaugos namus, sutinku šaunių ganytojų, kurie visą savo gyvenimą paaukojo tikintiesiems. Dabar jie paliegę, paralyžiuoti, sėdintys invalido vežimėlyje, bet visada su šypsena veide. Jie nesiskundžia, jie džiaugiasi, nes Viešpats yra su jais. Jie pasitinka mane savo šviesiomis akimis ir klausinėja apie Bažnyčios gyvenimą, apie savo buvusią vyskupiją, apie naujus pašaukimus. Jie iki paskutinės akimirkos yra tikri dvasios tėvai, paaukoję gyvenimą dėl kitų.
Grįžkime prie Pauliaus, – sakė popiežius Pranciškus. Jis savo gyvenimo pabaigoje buvo vienas, kaip elgeta, visų paliktas ir persekiojamas. Tik Jėzus jo neapleido. „Viešpats buvo su manimi“, rašė jis. Geras sielų ganytojas visada tai žino. Jei jis eina Jėzaus keliu, Viešpats bus su jais iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos. Melskimės už gyvenimą baigiančius ganytojus, laukiančius, kad Viešpats juos pasiimtų pas save. Melskimės, kad Viešpats jiems duotų jėgų, kad būtų jiems paguoda ir stiprybė, kad jie žinotų, jog ir ligoje bei vienatvėje Viešpats yra su jais, yra jiems artimas. Viešpats tesuteikia jiems jėgų“.
Tokias svarbiausias problemas šiandieniniame Visuotinės Bažnyčios kontekste mato Popiežius Pranciškus, kurias mes, krikščionys, turėtume sutartinai spręsti taip, kaip jas spręsti mus kviečia visų žmonijos vaikų Dievas. Jis myli mus visus ir nepaiso jokių skirtumų, net susipriešinimų, kurių tiek daug šiandieniniame pasaulyje tarp tautų ir valstybių. Dievas nori, kad ir mes – jo mylimi žmonės – vieni kitus mylėtume, vieni kitus suprastume, viską darytume, kad nesipeštume, bet nuolat ieškotume, kaip įveikti neapykantą, kuri tarp susipriešinusių žmonių ir Dievo vaikų grupių yra įsiliepsnojusi. Juk išstačius adoracijai Švč. Sakramentą tradicinėje maldavimų giesmėje giedame: „Visai žmonijai taiką ir vienybę duoti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!“ Klauskime savęs, ar nuoširdžiai šį maldavimą išsakome? Tepaskatina mus šis maldavimas kviesti susipriešinusias puses ieškoti bendro gėrio visiems – ne tik draugams, bet ir tiems, kuriuos laikome priešais… Tik taip veikdami, kalbėdami būsime tikri tikintys krikščionys. Tokį pavyzdį mums paliko Kristus, kuris, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus baisiausia, skaudžiausia mirtimi, meldėsi už savo žudikus ir prašė Dangiškojo Tėvo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, nesupranta, ką daro“. Mes, žemaičiai, prieš 600 metų priėmę krikštą, negalime, tarytum dar būtume pagonys, melstis: „Perkūne dievaiti, nebausk žemaitį (nors galbūt kai ką negera padariusį)… Bet bauski gudą kaip šunį rudą“. Tapę krikščionimis, mes tegalime tokiais atvejais melstis: „Tėve, atleisk mums mūsų kaltes ir nuodėmes, kaip ir mes atleidžiame savo vienokiems ar kitokiems kaltininkams“. Kito kelio, siekiant taikos ir gėrio tiek savo kraštui, tiek ir visam pasauliui, nėra. Bet kokių susipriešinimų, konkurencinių batalijų, konfliktų visoms pusėms tik šis kelias neš palaimą. Gerovės visiems, o ne tik saviškiams!
Te kiekvienos Velykų šventės mus skatina krikščioniškai veikti šių dienų pasaulį! Veikti visur, kur tik mes, krikščionys, gyvename ar kur nuvykstame. Visur laikykimės tos mūsų katekizmuose įrašytos, čia, žemėje, visiems mums galimos įvykdyti gerų darbų programos: „Nemokantį pamokyti, klystančiam paaiškinti, piktą darantį taktiškai, ne isteriškai sudrausti“. Šios taisyklės laikykimės spręsdami tarpasmenines, tarppartines ir net tarpvalstybines problemas. Šiuose ginčuose ramiai, kultūringai krikščioniškai „diskutuokime“, kitaip mąstančiųjų neįžeidinėkime ir neužmirškime maldos už savo ideologinius oponentus, kad tiek mes, tiek jie neperžengtų kultūringo, krikščioniško dialogo ribų. Juk ir jie yra visų mūsų broliai ir seserys. Galiausiai visi esame vieno Tėvo, visų mūsų kūrėjo Dievo, mylimi vaikai!
Duok, Dieve, kad šių metų Šv. Velykų šventimas tam pasitarnautų!
Jonas Boruta SJ
Telšių vyskupas
…ir išasfaltuok mums mūsų kiemus bei pastatyk tą medienos klasterį, Viešpatie.
kad turetu pradeti tyrima , o jei daug pinigu nutekejo i jo saskaita, turetu grazinti nebaigtai baznyciai sutvarkyti, as netekau zado, kai perskaiciau 15min.apie Deguti, siaubas- koks nesaziningas…
Reikėtų visiems sukilti prieš dvasininkus, kurie tik pinigų tenori.
kas ten ka „birbino“ ir kaip ne musu reikalas. „birbintojas“ yra Lietuvos pilietis, kuris atitinkamom tarnybom turetu paaiskinti is kur „babkes“ ir ar nuo ju sumoketi mokesciai.
Na, sakyciau saunus kunigas, jog moteriske birbino, nes pagrinde jie jaunus berniukus myli. Beje apie Deguti – jis realiai supranta, jog makaronus avinams kabina, nes jei jis tiketu dievu, bijotu patekt i pragara ir taip toliau. Todel kaip tikras verslinykas, naudojasi proga. Bet apskritai religija yra geris, nes kaip kitaip suvaldyt zemo intelektualinio potencialo mankurtuku gauja?
Boruta,kai aš maždaug prieš 70 metų buvau kelias savaites klapčiukas senoje bažnyčioje,nutvėriau kunigą bedulkinantį moteriškę net dienos metu name,kur jis tada gyveno ir tai buvo priedas atsisakyti kvailos religijos.
Manau, kad labai geras meras, jei jau tiek metų vadovauja, o nežino kas vyksta mieste. Pagarba socialdemokratams ir visiems ūsuotiems beberams. O tas kunigėlis šaunuolis, gerai prasisuko, senatvė bus patogi ir rami. Apmaudu, kad kunigai ir bažnyčia nemoka mokesčių, taip pat nėra jokių deklaracijų. Nors tai yra verslas.
Zenono Degučio namas Palangoje, Plytų gatvėje, pastatytas tuo pat metu, kai buvo statoma Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Mažeikiuose. Tuo metu Z.Degutis buvo šios bažnyčios paramos fondo valdybos pirmininkas.
Internete “15 min.lt “Kunigo Zenono Degučio turtai palangiškiams bado akis – kokie aitvarai juos sunešė?”
Rašoma, kad naujoji Mažeikių bažnyčia, kaip pastatas-nepriduotas, t.y. teisiškai neįteisintas.
Klausimai: ar galima nepriduotame, neįteisintame pastate rengti masinius žmonių susibūrimus, ar tai-nepavojinga žmonių sveikatai ir gyvybėms?
Taip pat rašoma, kad buvo skiriamos lėšos ir iš Mažeikių savivaldybės biudžeto. Kodėl miesto pareigūnai, skirdami mūsų mokesčių mokėtojų lėšas ,nesiteiraudavo, nereikalaudavo atskaitomybės dėl statybų eigos, problemų. Pasirodo ,kad Mažeikių pareigūnai paskutiniai sužinojo, kad pastatas nepriduotas, neįteisintas.
Dar tokių sušiktų Velykų seniai bebuvo. Vakar iš darbo mane atleido pagal etatų mažinimo programą. Jau formuojame 10 žmonių grupę ir po švenčių varysime į Angliją laimės ieškoti. Kažkur prie konvejerio siūlo darbą ir 1000 eurų į rankas kas mėnesį.
Suprantu kodėl žmonės (tik ne esantys valdžioje ir prie lovio) palieka Lietuvą ir Mažeikius. Dėl neteisybės. Suprantu ir kodėl „Orlen Lietuva“ nenori remti Mažeikių miesto bei projektų…Juk joje dirba nemažai mažeikiškių, o Mažeikiai-mažas miestas. Kultūra, religija, savivaldybė ir pan.,kaip į kiaurą ,,bačką“ bei savosioms piniginėms papildyti.
Kiek žinau iš patikimų šaltinių, kad šitas Dievo tarnas ir nuosavų vaikų turi, ir kažkokią mergšę tratina prakaituodamas naktį. Nejaugi jam ne laikas viską prisipažinti, atsiprašyti ir pasitraukti iš gėdingo kunigų luomo.
Apie šitą, save vadinančiu avantiūristu pirmą kartą išgirdau iš statybinių medžiagų pardavėjo naująjai bažnyčiai statyti Mažeikiuose. Apgailestauju, kad mus ,,mokino ir dievo meilę skiepijo“ šitas katalikų tikėjimo ,,mokytojas“ .Mažeikiai ir mes to nusipelnėme…
Jau senai atėjo laikas kasos aparatams bažnyčiose.
Pajūrio gyventojai stebisi, iš kur Šventosios kunigo Zenono Degučio turtai? Apie 360 tūkst. eurų vertas namas Palangoje, nauji automobiliai, kuriais važinėja ne tik jis, bet moteris, bendrai su kunigu valdanti jo būstą. Nors dvasininkas pats su žurnalistais bendrauti nepanoro, 15min pabandė išsiaiškinti, iš kur pas Dievo tarną tokie turtai.
Meras A.Tenys teigė: „Tikrai nežinau. Už kunigą komentuoti negaliu. Gal palikimą gavo.“ Pasak jo, bažnyčia didelė, keletas šaltų žiemų buvo, susidarė skolos, kurias teko padengti. „Mes į bažnyčios finansinius dalykus nesikišame. Jei sako, kad reikia padėti, tikime. Kiek leidžia finansinės galimybės, skiriame paramos“, – kalbėjo meras.
Perskaičiau straipsnelį apie Z. Degutį ir nusprendžiau, kad daugiau kojos nekelsiu į bažnyčią ir dar savo drauges suagituosiu nebeeiti.
Paskaitykit apie mūsų mylimą kunigėlį Z.Degutį internete „15 min.lt „Kunigo Zenono Degučio turtai palangiškiams bado akis – kokie aitvarai juos sunešė?“ Manau, kad daug kam atšoks fantazija nešti kunigams pinigus.