Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Alfredas Bumblauskas apie tris mūsų šalies datas – Liepos 6-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją – kalba kaip apie reikšmingiausias Lietuvos valstybės raidos viršukalnes. Jos tarpusavyje lyg „sukabintos“ ir viena be kitos neturėtų prasmės.
Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena svarbi todėl, kad tais laikais prasidėjusios naujovės turėjo didelės įtakos tolimesnei Lietuvos raidai.
Liepos 6-ąją prof. A. Bumblauskas įvardija kaip Lietuvos valstybės pradžią, sukūrimą – be jos nereikėtų nė Vasario 16-osios, nes valstybės atkūrimo diena neturėtų prasmės. Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena – ji turėjo pasaulinę istorinę reikšmę – Vasario 16-oji tokios reikšmės neturi.
„Aš visada sakau, kad mums švęsti reikia visas tris šias dienas, nes jos mums yra svarbios ir kiekviena jų turi savo svorį. Vasario 16-oji svarbiausia mums atrodo gal dėl to, kad buvo įtvirtinta Antano Smetonos laikais ir tas įtvirtinimas buvo labai efektingas, juolab kad sovietų laikais ši diena buvo draudžiama, todėl savaime įgijo kažką panašaus į Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ – jei draudžiama, tai jau viskas ir atrodo labai skaniai“, – kalbėjo istorikas.
Prof. A. Bumblauskas pažymi, kad netrukus būsiantis Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metis sutampa ir su lietuvybės 100-mečiu: mūsų tautos ir valstybingumo atgimimas prasidėjo nuo „Aušros“ ir „Varpo“, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Jono Jablonskio.
1918-ųjų vasario 16-ąją Lietuvos valstybė atgimė kančiose ir plyname lauke: šalyje – vokiečių okupacija, reikėjo kautis su bermontininkais, su bolševikais ir su lenkais dėl Vilniaus, tad Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarus galime vadinti itin ryžtingais žmonėmis.
Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.
