Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Lietuvoje rugpjūčio 15-ąją minimą Žolinę, nors ir įtrauktą į valstybinių švenčių sąrašą, šiandieninė visuomenė supranta ir vertina skirtingai.
Apie Žolinės kilmę bei papročius „Santarvė“ kalbėjosi su Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros profesoriumi Rimantu Balsiu.
Laisvadienis – jau 15 metų
Lietuvos Respublikos Seimas dar 2000-aisiais nusprendė Žolinę, arba kitaip Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo šventę, įtraukti į valstybinių švenčių sąrašą.
Nuo tada, kai paskutinio vasaros mėnesio penkioliktoji „išpuola“ darbo dieną, šalies gyventojai džiaugiasi laisvadieniu. Jei ši proga sutampa su penktadieniu ar pirmadieniu, turintieji galimybių ir esant palankioms oro sąlygoms vadinamuosius ilguosius savaitgalius stengiasi praleisti gamtoje. Juolab kad vyresni žmonės sako, jog po rugpjūčio 15-osios vasaros jau nebėra… Tačiau šiemet ilgesniu nei įprasta savaitgaliu pasimėgauti negalėsime.
Dar kita dalis visuomenės Žolinės neįsivaizduoja be tradicinių atlaidų bažnyčiose.
Duomenų apie šventę mažai
Pasak profesoriaus R. Balsio, reikia nebijoti pripažinti ir pasakyti, kad iki krikščioniškojo laikotarpio jokių duomenų apie šią šventę nėra. Nieko apie Žolinės papročius neužsimena ir produktyviausi XVII–XVIII a. etnografai Matas Pretorijus, Teodoras Lepneris ir kiti.
„Kai kurių etnologų darbuose pasitaikantys samprotavimai, jog „ši šventė buvo žinoma senų senovėje, o krikščionybėje sutapatinta su Mergelės Marijos ėmimo į dangų švente“ laikytini paprasčiausia spekuliacija. Teisingiausia būtų sakyti, jog Žolinė – bažnytinė šventė, turinti (kaip, beje, ir daugelis kitų švenčių) liaudiško pamaldumo elementų.
Tai atsispindi jau pačiame šventės pavadinime. Juk Žolinė mūsų kalboje turi bent kelias reikšmes: gėlių puokštė; vaistažolių arbata; žolių (vaistažolių) priaugusi vieta; Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė“, – mintimis apie ne itin seną šventės kilmę pasidalijo R. Balsys.
Javapjūtės pabaigtuvės
Pašnekovo teigimu, bandant įsivaizduoti, koks ikikrikščioniškuoju laikotarpiu ir bent porą, trejetą šimtmečių po jo galėjo būti Žolinės turinys, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokie reikšmingi ūkio darbai prieš Žolinę turėjo būti baigti.
Pasak pašnekovo, aiškiai pasakyta: „Prieš Žolinę esti rugiai nupjauti“, o gerais metais ne tik nupjauti, bet ir suvežti.
„Vadinasi, vieni svarbiausių Žolinės akcentų galėjo būti – javapjūtės pabaigtuvės, jaunojo grūdo, šviežios duonos pašventinimas, dovanos seniesiems dievams už užaugintą, subrandintą derlių. Visais laikais dievams buvo aukojami pirmojo derliaus vaisiai – pirmuonys.
Tokiame kontekste įmanomos sąsajos su daugeliu senųjų lietuvių ir prūsų dievų, kurie rūpinosi javų derlumu (Curche, Krūmine, Pradžių Varpų, Nosolu, Javine, Žemyna ir t. t.). Greičiausiai kaip tik dėl šios priežasties ir XIX a. pabaigoje – XX a. į Žolinės puokštę būtinai pridedama javų varpų“, – sakė pašnekovas.
Proga susiburti draugėn
Profesorius R. Balsys sako, kad XIX amžiaus šventės ir jų prasmės paieškos šiandieniniams žmonėms tampa vis mažiau aktualios.
„Kiek iš mūsų šiandien augina, pjauna, kulia javus? Siekiant išlaikyti, gaivinti ar iš naujo perkurti šventes, pirmiausia reikia rasti tą dėmenį, kuris būtų svarbus, reikšmingas didžiajai daliai bendruomenės. Kita vertus, nesu tikras, ar su visomis šventėmis taip reikia elgtis. Ar negana to, kad Žolinė yra bažnytinė šventė, vienose parapijose garsi atlaidais, kitose jomarkais. Ir visais atvejais po apeigų bažnyčiose – gera proga susieiti su artimaisiais, gentainiais. Ne veltui sakoma, kad kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas.
Sutikime – gyvo bendravimo šiandien labai stinga“, – apie progą susiburti, pabendrauti su kaimynais, bendraminčiais, draugais kalbėjo profesorius.
