Senovės lietuvės Žolinių dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Eltos nuotrauka
Trečiadienį Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, švenčiama Žolinė – Šv. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo diena. Senovės baltai šią dieną skyrė deivei Ladai ir jai atiduodavo užaugusio ir subrendusio derliaus auką.
Žolinės atlaidai trečiadienį švenčiami ir Viekšniuose.
Rinksis viekšniškiai
Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Kęstutis Zybartas pasakojo, kad Žolinė jau daugelį metų švenčiama visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Bažnyčioms tai yra privaloma šventė, kai kurios parapijos turi net Žolinės atlaidus. Tokie atlaidai trečiadienį vyksta ir Viekšniuose.
„Sunkiau ar lengviau, Žolinė švenčiama buvo visais laikais. Lietuvoje Žolinė populiariausia Krekenavoje ir Pivašiūnuose, šiemet dėmesys labiau sutelktas į Krekenavą, nes ji susijusi su Maironio 150-osiomis gimimo ir 80-osiomis mirimo metinėmis bei Palaimintojo Jurgio Matulaičio metais“, – teigė kunigas K. Zybartas.
Senovės baltai Žolinę skyrė apeigoms didžiajai deivei gimdytojai Ladai atlikti ir jai atiduoti užaugusio ir subrendusio derliaus aukas.
Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Yra žinių, kad 500 m. prieš Kristų, rugpjūčio 15 dieną Romoje, ant Avetino kalvos, buvo atidaryta deivės Dianos šventykla.
Vasaros ir rudens sandūroje
Muziejininkės Raimondos Ramanauskienės teigimu, rugpjūčio viduryje lietuviai nuo seno šventė vasaros ir rudens sandūrą: tada jau buvo nudirbti svarbiausi lauko darbai.
„Žolinė taip pat yra ir atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Tada jau būdavo nupjauti ir suvežti javai, prisirinkta uogų ir vaisių, privirta uogienių. Moterys Žolinių dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį“, – pasakojo muziejininkė. Ūkininkai šiai šventei iš šviežio derliaus iškepdavo duonos, padarydavo alaus ir giros.
Žolinė – giminės šventė, tad jos minėti susirinkdavo visa giminė, prisimenami ir pagerbiami tos giminės mirusieji. Buvo tikima: kas neateis švęsti kartu, bus neturtingas.
„Ypač įdomiai, sakyčiau, rituališkai buvo kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėlius iš rankų į rankas svaidydavo per ugnį tol, kol jie iškepdavo“, – stebėjosi R Ramanauskienė.
Šventinamos žolės
Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena, tad kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai.
Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę karstą, apaštalai Marijos kūno neberado: ten buvo tik daugybė gražių gėlių.
„Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“, – tai apaštalo Jono aprašyta regėjimuose matyta Saulėtoji moteris. Bažnyčiose per Žolinę šventinami žolynai, vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės. Pašventintų daržovių valgydavo visa šeimyna, padalydavo su pašaru gyvuliams, tikėdami, kad taip visi bus apsaugoti nuo ligų.
Sudžiovinti žolynai būdavo laikomi trobose už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą.
