Tęsiame renaviškio Algimanto Barkausko papasakotą gyvenimo istoriją. Ši dalis – apie darbą, kuris leido gyventi ne pagal lygiavos principą, o geriau, patogiau, oriau – taip, kaip pačiam norisi.
Deja, darbas „sau“ sovietmečiu nebuvo skatinamas, veikiau neoficialiai kritikuojamas, o visuomenė, gyvenusi iš valdiško atlyginimo, tokius žmones vadino spekuliantais ar net vagimis…
Ir Algimantas prasitaria: „Kiek mes dirbom, niekas nenorėjo matyti… Matė tik, kad turim.“
Pabaiga. Pradžia „Santarvės“ 80-ame numeryje.
Šalutinės pajamos kolūkio laikais
Kopūstai
Viską su Irenele dirbom sutardami ir pasitardami. Pirmas mūsų „biznis“ buvo kopūstai. Viską darėm patys, kur reikėjo, pasisamdydami.
Irenelė daigus pati užaugindavo. Sodinimui samdėm 7–8 motriškeles, nes užsodindavom 40 arų. Laistėm, ravėjom – patys. Kai kopūstai užauga, apylinkėje išsiimdavome leidimą prekiauti turguje. Milicija ten patikrindavo, ar turi leidimą.
Pagrindiniai mūsų turgūs – Kaliningradas ir Klaipėda. Veždavau pilną mašiną – 4 tonas. Vieno kilogramo kaina – 30 kapeikų. Išprekiaudavome per porą valandų. Aš kraunu į maišus, Irenelė sveria ir pinigus ima. Iš vieno turgaus parsiveždavome 1 200 rublių. Tai buvo dideli pinigai.
Kopūstais prekiavome 14 metų. Paskui atsirado daug augintojų ir prekiautojų. Kaina nukrito iki 10 kapeikų. Tiesiog nebeapsimokėjo dirbti.
Juokinga, bet po šiai dienai tiek turguje, tiek parduotuvėje visada pažiūriu, kiek kainuoja kopūstai.
Medeliai
Sugalvojom su Irenele auginti pardavimui obelų, kriaušių ir slyvų sodinukus. Rudenį ieškom laukinių obelų. Prisirenkam maišus obuoliukų ir gerai lauke pašaldom. Tada pertrinam, atskiriam sėklas, per sietą išplaunam ir išdžiovinam.
Pavasarį susėjam į ežias. Po dvejų metų, kai daigas jau būna apie 20 centimetrų, samdom iš Vydmantų dvi moteris, kad paskiepytų geromis rūšimis. Kiekvieną pavasarį paskiepydavome po 2 000 medelių, atsigaudavo vidutiniškai 1 600. Po ketverių metų medelis – jau 1,5 metro ar dviejų.
Vežam į turgų. Už kriaušę ir obelį – po 20 rublių, už slyvą –10. Ir taip – 12 metų.
Pomidorai
Vainodės komiso parduotuvėje, Latvijoje, turėjom draugę, kuri labai nekentė sovietų valdžios. Jos šeima buvo nukentėjusi ir ji visada tvirtino, kad sovietų valdžia – neamžina, o valdžios pamatus išjudins tik darbštūs, verslūs žmonės. Žinodama, kad mudu darbo nebijom, patarė: „Auginkite pomidorus ir vežkite man. Kuo anksčiau pavasarį atvešite, tuo didesnę kainą gausite.“
Gegužės mėnesį prekyba pomidorais prasidėdavo nuo 8 rublių už kilogramą. Kas savaitę kaina vienu rubliu krenta.
Kad pomidorus anksti užaugintum, reikia gero šiltnamio. Irenelė sako – pasistatykim didelį ir gerą. Važinėjau į Kauną, kol visa, ko reikia šildomam šiltnamiui, susipirkau. Gavau ir stiklinių blokelių, kiek man reikėjo. Šiltnamis išėjo 13 metrų ilgumo ir 6 platumo. Pakura prie įėjimo, už sienelės. Šildyk ir negailėk, juk saliarka kainavo 2 kapeikas už litrą.
Naujųjų metų antrą dieną visada sėdavom pomidorų sėklas (pirkom jas tik pirmus metus, po to, jau savo turėjom). Šiltai, sklepe po namu, daigai gerai augo. Vasario mėnesį, jau gerai praaugusius daigus, išnešame į šiltnamį. Kur jau įjungtas šildymas – iš vamzdžių sumontuoti radiatoriai gerai skleidžia šilumą, ten ir susodiname.
Gegužės pirmomis dienomis jau vežame į Vainodę. Skindavom trečiadienį ir penktadienį – po 60 kilogramų. Kokie tai pinigai buvo! Velniški. Biznis kasmet ėjo penkias savaites ir tęsėsi 6–7 metus, paskui komiso parduotuvės ėmė nebesupirkti vaisių ir daržovių.
Kai kiti augino jaučius, mes – pomidorus. Mes iš viso jokių gyvulių nelaikėm. Negalėjau nė pagalvoti, kad mano Irenelė šūdu smirdėtų.
Atsigirdom, kad vagiam. Mat, pagal paskyrą „Žigulį“ nusipirkom 1973 metais. Kai susėdom su Irenele Kaune į mašiną, net apsiverkėm. Kiek darbo buvo įdėta.
Mūsų „Žiguliai“ tada dar buvo italų gaminti. Po dešimties metų gavau paskyrą „Volgai“, ji kainavo 16 tūkstančių rublių. „Volgos“ su Irenele važiavom į Vilnių. Atsidūrėm tarybinių ponų būryje – kolūkių pirmininkai ir dar kažin kas, visi šlipsavoti, kostiumuoti. Ir tik mudu – tokie paprasti ir prasti.
Bet širdyje žinojom: mūsų pinigai pačių uždirbti, o jūs, ponuliai, vargu ar savais perkate. Juk ir paskyrą gauti tais laikais nebuvo juoko reikalas.
Kiek mes dirbom, niekas nenorėjo matyti – matė tik, kad turim.
Laikams pasikeitus
Nusipirkom Renave gatarą. Trejus metus pjoviau medieną. Per dieną – po 30 kubų. Dar tebedirbant gatare, Renavo durpyną nusipirko Vidmantas Jonika ir pakvietė mane dirbti.
Tapau Raudonosios pelkės durpyno direktorium ir dirbau juo 22 metus. Jonika man buvo auksinis žmogus. Dirbau valandų neskaičiuodamas, matyt, dėl to ir sutarėm. Pastatėm du naujus cechus durpių separavimui ir presavimui, suremontavom mechanines dirbtuves, įvedėm centrinį šildymą, išasfaltavom kiemą. Vienu metu durpyne dirbo net 136 žmonės. Reikėjo sutarti ir susitarti, laukus pėsčiomis aplėkti, o tai – apie 20 kilometrų.
Įsivažiavom, dirbti buvo įdomu ir man patiko.
Vidmantas Jonika 70-čio proga man padovanojo naujutėlį motociklą HONDA-REBEL. Velniškai brangi dovana… Visom prasmėm.
Dirbom per ilgai ir per daug…
Mano Irenelė medicinos punkte išdirbo 50 metų, aš iš viso dirbau 55 metus (su armija). Dirbau iki 75 metų. Mudu su Irenele kartu išgyvenom 52 metus. Turėjau labai protingą moterį. Visada buvom sveiki, stiprūs, linksmi, nesirgom. Pajuokaudavo Irenelė, kad nenorėtų našle likti. Ir neliko. Našliu likau aš. Buvo sunku, porą metų atrodė, kad esu gabalais suskilęs ir nebesurinksiu savęs į vieną.
Mudu visą amžių dirbom. Dieną – kiekvienas savo darbe, o vakarais, naktimis – dėl savęs. Mudu labai mažai pasilikom laiko sau. Nusipirkom Palangoje kotedžą, o kartu pasidžiaugti laiko kaip ir neliko.
Dabar kiekvienam galiu pasakyti: užtenka dirbti iki 65 metų. Reikia pasilikti laiko ramiam gyvenimui. Giminių, jaunystės draugų lankymui. Laiko, kai gali keltis ir gultis, kada nori, bendrauti tik su tais, kurie tau malonūs.
Pasimokykit iš mano klaidos.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Genoveita GRICIENĖ
