Praėjusią savaitę netekome kraštiečio – Mažeikiuose gimusio ir čia mokyklą baigusio poeto, eseisto, vertėjo Algimanto Mikutos.
Vietoje tradicinių glaustų in memoriam eilučių šiandien spausdiname du tekstus, kurie gimė poeto lankytoje mokykloje – dabartinėje Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje.
Vieną šių kūrinių „Santarvei“ pasiūlė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Irniūtė, vadovavusi poeto anūkės Vitos Mikutaitės kūrybiniam konkursiniam darbui (2003 m.), kitas – mokytojos lituanistės Romualdos Žilinskienės interviu su A. Mikuta, parengtas gimnazijos 95-ečiui (2014 m.).
Skaitytojams siūlome abi publikacijas, kurios leistų geriau pažinti mūsų kraštietį, atskleistų jo ryšius su gimtine.
Dėkojame V. Mikutaitei, atsiuntusiai nuotraukų iš asmeninio archyvo.

Algimantas Mikuta, pradėjęs poeto kelią mokykloje, juo eina visą gyvenimą

Aptardama poeto, vertėjo Algimanto Mikutos knygą „Gyvenau be laikrodžio“ (2014) Viktorija Daujotytė rašė apie autoriaus ryšį su Žemaitija. Neatsitiktinai ši žemė – viena jo kūrybos versmių.
A. Mikuta gimė Mažeikiuose, čia 1960 metais baigė vidurinę mokyklą (dabar – Merkelio Račkausko gimnazija). Nuo to laiko išleido beveik dvi dešimtis knygų, išvertė į lietuvių kalbą nemažai stambių kūrinių – apysakų, romanų,– pelnė daug įvairių apdovanojimų.
Įvairios, sausos informacijos šiandien nesudėtinga surasti internetinėje erdvėje. Tačiau nors ir kiek faktų prisirinktume, vis dėlto ne viską ir iš ten pavyktų sužinoti. Mums smagu ir įdomu žinoti, kad tais pačiais laiptais prieš penkiasdešimt ketverius metus kopė 1960-ųjų metų abiturientas, sidabro medaliu baigęs mokyklą. Jau vidurinėje mokykloje jis buvo žinomas kaip poetas, meninio skaitymo konkurso laimėtojas. Kūriniai spausdinti rajono laikraštyje.
Šiuo interviu norime mūsų kraštietį trumpam sugrąžinti į gimnaziją, į metus, praleistus Mažeikiuose.

– Dar mokykloje Jūs garsėjote kaip poetas. Gal galėtumėte pasidalinti atsiminimais apie tų laikų Mažeikių literatų veiklą, kūrybą?
– Mūsų mokykloje literatų veikla buvo permaininga, bangavo. Didžiausias autoritetas mums buvo Aleksas Girdenis, vėliau tapęs žymiu kalbininku, o mokykloje reiškęsis kaip poetas ir artistas. Kai jis baigė mokyklą, atsirado duobė, kurią bandėme užpildyti mes – Stasys Jankevičius, Ramutė Girkontaitė, aš, vėliau Liudas Gustainis.

Kiti tuometiniai literatai išgaravo iš galvos, bet jų buvo, veikė literatų būrelis, vadovaujamas mokytojos Šlekienės, retkarčiais išeidavo literatų paruoštas sienlaikraštis, bet aš toje veikloje dalyvavau epizodiškai, todėl išsamiau papasakoti negaliu.
Man artimesnis buvo literatų būrelis, veikęs prie rajoninio laikraščio redakcijos. Apie jį truputį rašau savo eseistiniame rašinyje „Mėnulio peilis“, kurio fragmentai šiemet (2014 metais – red. past.) gegužės mėn. spausdinti žurnale „Metai“.

– Pirmasis Jūsų eilėraščių rinkinys „Gėlės braižykloje“ išleistas 1962 metais, vos porą metų po mokyklos baigimo. Turbūt tebebuvote antrakursis studentas. Ar į rinkinį pateko ir mokykloje sukurtų eilėraščių, ar visi buvo parašyti jau pabaigus mokyklą?
– Keletas šio rinkinio eilėraščių (2–3) tikriausiai buvo parašyti 1960 metų pavasarį mokyklos baigimo metu. Visi kiti jau Kaune, man besimokant pirmame kurse.

– Kieno paskatinimą mokykliniais metais, kaip kūrėjas, labiausiai jautėte?
– Entuziastingo skatinimo lyg ir nebuvo, į mano rašymus daug kas mokykloje žiūrėjo įtariai – tiek mokslo draugai, tiek mokytojai. Mat aš ne vien rašiau, bet ir sportavau, vaidinau, neblogai išmaniau matematiką. Žodžiu, barbė devyndarbė. Smalsus jaunikaitis – visur lenda, kiša nosį. Niekas gi nesistebėjo, kad paskui aš įstojau mokytis techniškų mokslų. O rašyti eiles mane labiausiai skatino žinomi rašytojai, dirbę įvairių leidinių redakcijose. Aš turbūt kas mėnesį išsiųsdavau po pusę sąsiuvinio savo kūrybos į vieną ar kitą leidinį, o dar po mėnesio gaudavau kurio nors rašytojo (Vinco Giedros, Vytauto Rudoko, Pauliaus Širvio, Vytautės Žilinskaitės) atsakymą su pastabomis ir paskatinimais.
Paraštėse rasdavau užrašų: „Banalu“, „Stil.“, „Girdėta“. Bet vienur kitur juodavo arba net raudonavo ir pradedančio literato širdį glostantis: „Gerai.“
Tos palankios pastabos man ir susuko galvą, tapau literatūros žmogumi, to pernelyg nesiekdamas. Dabar jau nieko kito ir nebemoku, niekam kitam nebetinku.

– Ar tikram talentui labai svarbūs ir reikalingi mokytojo patarimai?
– Mokytojo patarimai praverčia visiems – ir tikriems, ir netikriems talentams, tačiau mokytojai nėra dievai, kartais gi be galo sunku numatyti bręstančio žmogaus galimybes ir pajėgų dydį.
Mokytojas mokykloje, kasdien stebėdamas savo auklėtinius, gali nemažai, todėl jo stumtelėjimai viena ar kita kryptimi daug reiškia. Svarbiausia, kad mokytojas suprastų, ar mokinys gabus, ar atkaklus, ar mokės savarankiškai siekti tikslo. Nes mokytojas lydi mokinį ne tiek jau ilgai.
Meno pasaulyje (tikriausiai ir kitose srityse) tokių pavyzdžių apstu – globėjų skatinimas ir remiamas menininkas klesti, o paliktas vienas pasimeta, nebežino ką daryti, ko griebtis.

– Kaip dažnai lankotės Mažeikiuose, kas juose labiausiai Jums brangu?
– Kol buvau mobilus ir dar nesenas, lankydavausi itin dažnai. Kiekvieną vasarą kelias savaites praleisdavau arba savo gimtojoje Birutės gatvėje, arba jau vėliau sūnaus sodyboje prie Ašvos. Dabar šiek tiek rečiau. Mažeikiuose gyvena keletas mano artimųjų, keletas guli Mažeikių kapinėse.
Man tebėra mielas senamiestis, kurį miesto šeimininkai, užuot pašlavę ir padažę, sutvarkę griuvenas, vis puola moderninti.
Mielas man senasis parkas, kuriame esu ganęs ožką, žaidęs futbolą ir skubėjęs į pasimatymus.
Kalbėjosi Romualda ŽILINSKIENĖ

Kelionė į senelio eilėraštį

Poeto Algimanto Mikutos gyvenimo ir kūrybos sąsajos

Gražus ir neapsakomai šiltas gegužės mėnuo. Mes su mama važiuojame į Kauną. Aš pro mašinos langą stebiu nuo vaikystės pažįstamą kelią, pakelės užrašus, miestus, miškus… Pro šalį skriejantys vaizdai mane įtraukia į vaikystės prisiminimų sūkurį. Nenuostabu, nes keliauju į gimtinę. Greit susitiksiu su žmogumi, su kuriuo mus sieja artimas ryšys. Pavasaris taip pat mus sieja. Šiuo metų laiku gimė mano senelis. Ir aš pavasarį pirmąkart išvydau šį miestą ir senelį.

Kelionė į gimtinę man visuomet atrodydavo be galo ilga. Atsikvėpdavau tik tada, kai pamatydavau užrašą „Kaunas“. Ir štai po vienos iš tokių ilgų kelionių matau – kokia graži pavasarį Laisvės alėja. Bet turbūt nei alėja, nei ši diena nebūtų tokia graži, jei negalėčiau pasivaikščioti su savo gerąja mama. Tai ji mane nuo pat mažens vedžiodavo plačiomis Kauno gatvėmis, pasakodavo linksmas istorijas ir mokydavo tinkamai elgtis…

Kaip gerai, kad aš turiu savo mamą! Esu laiminga, nes mane supa aibė mylinčių žmonių. Vienas iš jų – senelis ir poetas Algimantas Mikuta. Žinau, kad senelis mamos neturėjo. Ji mirė gimdydama, kartu su savimi pasiimdama ir vos gimusį broliuką. Tuomet mažasis Algiukas dar nesuprato, kad jo mamytė nebeatsikels, ir nešė jai raudoną obuolį.

Šitą istoriją sužinojau iš savo mamos. Gal todėl, kad senelis apie tai kalbėti vengia. Kartą pas Kauno močiutę išvydau nepažįstamos moters nuotrauką. Tai buvo senelio motina. Ji mėgo kurti eiles. Motina, negalėjusi užauginti savo sūnaus, padovanojo jam brangią dovaną – kūrėjo talentą…
Kaune prabėgo daug mano vaikystės dienų. Mačiau senelio gyvenimą ir kūrybos procesą. Supratau, jog šie dalykai pinasi į vientisą giją. Dažnai, skaitydama A. Mikutos eilėraščius, pastebiu, kad iš jų į mane prabyla ne tik žodžiai, bet prieš akis iškyla ir mūsų bendros patirties vaizdiniai.

Štai kad ir dabar – vaikštinėdama po Kauną mąstau, jog savotiškas Laisvės alėjos atspindys yra Mažeikių Laisvės gatvė, kur daug kavinių, parduotuvių, įstaigų ir gyvenamųjų namų. Šioje gatvėje stovi sena, bet graži Merkelio Račkausko gimnazija. Ją baigė abi mano močiutės, senelis – A. Mikuta, o dabar mokausi ir aš bei mano sesė.
*
Dažnai pažvelgiu pro savo klasės langus į kitoje gatvės pusėje stovintį pastatą. Anksčiau antrame jo aukšte buvo restoranas, o apačioje – valgykla. Šis pastatas man primena vieną senelio eilėraštį „Paukštelių lesinimas Žemaitijoje“.

Žinau, kad po motinos mirties senelis gyveno Salantuose. Šiek tiek ūgtelėjęs, jis išvyko gyventi pas kitą senelę į Mažeikius. Čia pradėjo lankyti tuometinę Mažeikių vidurinę mokyklą, stropiai mokytis ir kurti eiles. O Birutės gatvėje dar ir dabar tebestovi geltona troba, pro kurios langą žiemą galima pamatyti apsnigusį sodą ir lesyklėlę obely.

Kartą senelis visą mūsų šeimyną paragino žvilgtelti į paukščius. Sakė pastebėjęs, jog šie jam primena žmones. Ir tada žiūrėdama į lesyklą, ir dabar skaitydama eilėraštį tarsi matau:
Antram aukšte, restorane,
su skepetaitėm po kaklu
lesioja zylės,
sniegenų porelė –
inteligentės vietinės gražuolės…
Kai dar buvau maža, stebėdavau, kaip į šio pastato antrą aukštą renkasi pasipuošę turtingi ir įtakingi asmenys. Kartą ir man teko apsilankyti šitame restorane. Ten stovėjo gražūs, modernūs baldai, lankytojus aptarnavo paslaugūs padavėjai.
Teko pabūti ir valgykloje:
<…> kur nuobiros pusny,
pietauja publika kita –
pilki tarnautojėliai žvirbliai,
šlavėjos varnos,
kiemsargis karvelis.
Pirmo aukšto „publika“ iš tikrųjų paprastesnė. Pamenu storas virėjas, pilkai apsitaisiusias moterėles, sklindančius tirštus garus, įvairiausius kvapus, neišvaizdžius vienodus padėklus, barškančių puodų garsus. Valgykla ir restoranas buvo labai kontrastingi, tačiau tilpo viename pastate. Čia ir lankydavosi skirtingi žmonės, tačiau juos jungė bendra prigimtis. Paukščiai kaip ir žmonės – gyvi padarai, todėl turi tiek daug panašumų.

*
Nuo pat mažens Laisvės alėjoje traukia Muzikinis ir Lėlių teatrai, soboras, Dailės galerija… Tiesa, ne visur pavykdavo senelį ištempti. Tačiau kartą su juo Dailės galerijoje stebėjome kinų vienuolius, kurie iš spalvotų smiltelių dėliojo mandalas. Tada senelis man pasakojo, kad jie, sukūrę paveikslą, vėliau jį sunaikina. Mums tai pasirodė labai beprasmiška. Kam kurti, jei visa tai sunaikini? Galbūt todėl senelio kūrinius aš branginu ir saugau.

Tačiau kiekvienas kūrinys turi savo likimą. Kai kurie darbai išlieka tūkstantmečius, o kitus gyvenimas nežinia kodėl sunaikina. Kadaise skulptorius Leonas Strioga norėjo iškalti mano senelio galvą, tokią keistą – nuplikusią. Menininkas „vargšę galvelę“, anot A. Mikutos, „<…> bandė užkelti aukštai. / Bet kažkodėl neužrito“, nes šioji perlūžo pusiau. Prisimenu senelio ironišką šypsenėlę, kai man pasakojo tą nelaimingą atsitikimą. Mintyse skamba jo eilėraščio „Vargšė mano galvelė“ paskutinės eilutės: „<…> o ir velniams man ta plikė, / kai dar kudlotą turiu.“ Ir iš tikrųjų neįsivaizduoju senelio pliku pakaušiu, nes jį visuomet puošė smulkios garbanėlės.

Nuo galerijos iki senelio namų – vos keli žingsniai. Štai ir parkas! Su seneliu pro čia eidavome į Zoologijos sodą. Jis man pasakodavo apie stumbro statulą, apie Zoologijos sodą. S. Dariaus ir S. Girėno muziejų… Aš įdėmiai klausydavausi. Tos kalbos buvo tarsi pasakos, kurių jis niekuomet nesekė. Užtat nuo pat vaikystės mane gaubia nuostabios senelio istorijos. Ne kartą mus su sesute Margarita jis vedėsi į vaikų pamėgtą vietą. O sesės vardas taip pat susijęs su senelio kūryba. A. Mikuta iš rusų kalbos išvertė Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“. Įkvėptas šio kūrinio jis parašė dainą „Margarita“. Todėl kartais sesei užtraukiu:
Margarita, Margarita,
Ach, kodėl kiekvieną rytą,
Saulės gaisro sutirpdyta,
Išnyksti tu, Margarita…
*
Užsimiršusi niūniuodama „Margaritą“ prieinu senelių namus. Teta Vilma mus pakviečia į svetainę ir pasako, kad šeimininkų nėra namuose. Jie švenčia vieno poeto gimtadienį. Nespėjame po namus nė apsisukti, kai pasigirsta rakto barkštelėjimas ir pro duris įeina senelis su močiute. Jie tokie laimingi mus matydami. Senelis džiaugiasi, kad gimtadienyje neužsibuvo. Jis pasakoja, kad nebemėgsta nei triukšmingų švenčių, nei gimtadienių, nei vakarėlių. Kol jis kalba, tarsi išgirstu eilutes: „<…> nebeįdomūs / šėliojimai, viliojimai, kerai,/ Įgriso raganaujančios madonos / lyčių ir fanaberijų karai“ (eil. „Esu jau posenis ir man nebeįdomūs…“).

Senelis per visą savo gyvenimą dalyvavo daugybėje spektaklių, poezijos vakarų, švenčių. Dabar jam viskas atrodo pabodę, be to, ir sveikata nebe ta, ir jėgos nebe tokios kaip jaunystėje. „Kad duotų kas jėgas Pantagriuelio, / iš karto išdulkėtų kvaituliai. / Pats pirmas iš triukšmingo vakarėlio / Aš išeinu ir įkvepiu giliai…“ (eil. „Esu jau posenis ir man nebeįdomūs…“) – tai žodžiai, kuriuos perskaičiau senelio knygoje šiek tiek vėliau, tačiau dabar suprantu, kodėl jis tai parašė.
*
Senelis man padovanoja savo eilėraščių rinkinį „Aštuoneiliai“. Atverčiu knygą ir randu palinkėjimą:
Gražiai užaugusiai vaikaitei
Vitai Mikutaitei,
Linkėdamas atsilaikyti
Prieš visas klastingas
Viliones –
Tavo senelis
Jaučiuosi labai pamaloninta, gavusi ir gyvenimo pamoką, ir senelio knygą. Prisimenu, kaip kartą močiutė prašė, kad senelis padovanotų savo knygą vienai giminaitei. Tačiau jis nesutiko, nes nedovanoja savo knygų tiems, kurie jomis nesidomi…

Kai su mama grįžtame iš senelių, mus pasitinka minkštos lovos ir maloni nakties tyla. Dieną užliūliuos sapnai. Tačiau aš dar ilgai negaliu užmigti. Vis mąstau apie tą dieną, knygą, prisiminimus… Suprantu, kad mane visą laiką supo senelio pamokymai.
Ir vėl prisimenu, kaip norėjau dainuoti, piešti, šokti, sportuoti, kai mokiausi pirmoje klasėje. Turėjau tiek reikalų, kiek kartais neturi net stambus verslininkas.

Tuomet nusprendžiau surasti žmogų, kuris padėtų atrasti išeitį. Netikėtai mūsų namuose apsilankė Kauno senelis. Aš jam smulkiai išdėsčiau savo rūpestį, kad gerai dainuoju, tad galėčiau būti dainininke, tačiau man reikia lavinti balsą. Noriu eiti į Dailės mokyklą, nes svajoju tapti dizainere. Labai mėgstu plaukioti, bet mano svajonė kartu su tėčiu perplaukti Plinkšių ežerą neišsipildys, jei nelankysiu baseino. Bet kaip viską suspėti?

Tada senelis papasakojo savo vaikystės nuotykį: „Maždaug tokio pat amžiaus kaip tu, buvau sveikas ir gyvybingas vaikas. Kartą kūno kultūros mokytojas paklausė, kokį užsiėmimą norėčiau lankyti. Bet kaip reikėjo išsirinkti, jei aš viską mėgau? Ir mokytojas davė drastišką patarimą, kad su viena skyle nepatręšiu visų hektarų.“
Senelio padovanotuose „Aštuoneiliuose“ aptinku posmą:
Toks diedukas su kuprele
Vis šnekėjo miestely po karo:
Ko tu plėšais? Su viena skyle
Nepatręši visų hektarų. (eil. „Toks diedukas su kuprele…“)

Šiuos žodžius perskaitau ir nusišypsau. Vis dėlto senelis visuomet stengiasi laikytis nuostatos, jog labai ko nors norint ir iš visų jėgų to siekiant, savo svajones galima įgyvendinti. Kartą jis man papasakojo, kaip laimėjo bėgimo varžybas. Tuomet labai stengėsi ir neabejojo savo pergale.
*
Man labai patinka kalbėtis su seneliu. Kai jo ilgai nematau, sau prieš miegą paseku „Kaminkrėčio Klemenso pasakaitę“.
Šį vakarą bandau įsivaizduoti žmogų, kuris dirbo kaminkrėčiu, nuolat vaikščiodavo „peišinas kaip kipšas“ ir savo keista išvaizda kėlė baimę.

Klemensas kitados mažam mano seneliui ir kitiems kaimo vaikams pasakojo savo baisias istorijas. Vaikai jo labai bijodavo, tačiau smalsumas ir noras išgirsti pasaką būdavo stipresnis už baimę.
Dabar ir aš skaitau nepaprastą „Kaminkrėčio Klemenso pasakaitę“, poetiškai perpasakotą Algimanto Mikutos, mano senelio, kurio eilėraščiai – tarsi ilga ir niekur negirdėta pasaka.
Vita MIKUTAITĖ
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos III klasės mokinė
2003 m.